Pa­verg­to­sios tau­tos nie­kad ne­li­ko vi­sai pa­verg­tos, kol jo­se bu­vo lais­vų žmo­nių.

Ar gi­liai ti­kin­tys, ar ne­sis­kel­bian­tys, vi­si jie - ne­ko­mu­nis­tai ir ne ma­te­ri­jos ver­gai - dar bu­vo iš krikš­čio­ny­bės ci­vi­li­za­ci­jos, tos pa­čios 2000 me­tų ci­vi­li­za­ci­jos vai­kai.

Jie ti­kė­jo gy­vy­bės žo­džiu, lyg bū­tų ka­da nors ga­vę mal­dos in­jek­ci­ją: "Tik tark žo­dį, ir ma­no sie­la pa­sveiks." (Žo­dis di­džią­ja ar ma­žą­ja rai­de? - pra­smės skir­tu­mo čia ga­lė­jo ir ne­bū­ti, lė­mė tie­sos tu­ri­nys, kad žo­dis tap­tų kū­nu.)

Ir dar te­be­tu­rė­ta ti­kė­ji­mo Dva­sia, ku­ri kar­tais kal­ba per pra­na­šus.

To­dėl žo­dį "po­li­ti­niai di­si­den­tai" no­rė­čiau pa­keis­ti ki­tu: lais­vie­ji žmo­nės. Jie bu­vo lais­vi ir ka­lė­ji­muo­se, ir dar ne­įka­lin­ti šal­to­se ka­me­ro­se, tik slo­gio­je erd­vė­je už ge­le­ži­nės už­dan­gos. Juo­kau­da­mi ar­dė tą už­dan­gą.

Vie­nas jų ano me­to Če­kos­lo­va­ki­jo­je bu­vo Vac­la­vas Ha­ve­las. Per­se­kio­ja­mas ir ka­li­na­mas už sa­vo žo­dį, jis nie­kad ne­bu­vo dva­sios ka­li­nys. Lais­vie­ji pa­ukš­čiai gie­da net už­da­ry­ti nar­vuo­se ir drą­siai iš­kli­bi­na gro­tas.

Ha­ve­las ta­po vė­lia­va ir du­kart pre­zi­den­tu. Lais­vei virs­tant ma­te­ria­liz­mo ir kar­je­riz­mo liū­nu, jis ga­lė­jo pa­jus­ti ir lūž­tan­čios tau­tos dra­mą, kai iš­lais­vin­tie­ji nu­sig­rę­žia nuo idea­lų, šai­po­si iš sa­vęs ir ap­mė­to vė­lia­vą bui­ti­nė­mis at­lie­ko­mis.

Bet at­si­ti­ko taip, kad Ha­ve­las, ta­ria­mai iš­ėjęs ki­tur, li­ko kaip ženk­las ir žo­dis. Jis pa­ženk­li­no tą že­mę, kad ir žmo­gus jo­je, ir gy­ve­ni­mas ga­li bū­ti ki­to­kie. Jis pats ta­po žo­džiu, ku­ris ga­li bū­ti iš­girs­tas, ir ta­da Če­ki­ja pa­sveiks.

Kal­ba pa­sa­ky­ta lap­kri­čio 6 die­ną Eu­ro­pos Par­la­men­te per kon­fe­ren­ci­ją, skir­tą V.Ha­ve­lui pa­mi­nė­ti.

Se­no­sio­se ES ša­ly­se, kur per pu­sę am­žiaus nu­sis­to­vė­jo sta­bi­li že­mės rin­ka, teo­riš­kai už­sie­nie­čiams lei­džia­ma pirk­ti že­mę lais­vai. Ta­čiau rea­liai pa­grin­di­niu san­do­rių ar­bi­tru daž­niau­siai yra vie­tos sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jos, ku­rios pri­va­lo sau­go­ti že­mės ūkio plo­tų vien­ti­su­mą bei ūkių sta­bi­lu­mą. Ir sau­go.

Dau­giau­sia že­mės par­da­vi­mo sau­gik­lių yra įves­ta stip­riau­sio­se ES na­rė­se - Vo­kie­ti­jo­je ir Pra­ncū­zi­jo­je. Kai ku­rios ki­tos ša­lys - Suo­mi­ja, Ny­der­lan­dai, Bel­gi­ja, Ai­ri­ja, Ita­li­ja, Is­pa­ni­ja - ap­ri­bo­ji­mų par­duo­ti že­mės ūkio pa­skir­ties že­mę ne­nu­ma­čiu­sios nei sa­viems, nei už­sie­nio pi­lie­čiams.

Vo­kie­čiai įsi­lei­džia tik į ma­žus sklypelius

Kaip LŽ sa­kė Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos (ŽŪM) Že­mės ir iš­tek­lių po­li­ti­kos de­par­ta­men­to Že­mės tei­sės sky­riaus ve­dė­ja Gin­ta­rė Tu­ma­la­vi­čie­nė, no­rin­tis Vo­kie­ti­jo­je įsi­gy­ti že­mės ūkio pa­skir­ties skly­pą Lie­tu­vos pi­lie­tis pir­miau­sia tu­rės rei­ka­lų su fe­de­ra­li­nės že­mės kom­pe­ten­tin­go­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, va­di­na­mo­mis Land­kreis'ais. No­rint su­da­ry­ti bet ko­kį su že­me su­si­ju­sį san­do­rį, pir­miau­sia bū­ti­nas šios vie­tos sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jos lei­di­mas.

Vi­siš­kai ne­rei­kia jo­kio sa­vi­val­dy­bės lei­di­mo tik per­kant ne­di­de­lius že­mės skly­pus. Ši že­miau­sia ri­ba Vo­kie­ti­jos že­mė­se la­bai įvai­ri - nuo 0,15 iki 2 hek­ta­rų. Pa­vyz­džiui, Že­mu­ti­nė­je Sak­so­ni­jo­je – 1 ha, Sak­so­ni­jo­je – 0,5 ha, Sa­re - 0,15 ha, Ba­va­ri­jo­je – 2 ha. Di­des­nio plo­to skly­pams pirk­ti rei­ka­lin­gi lei­di­mai. Vie­nas svar­biau­sių kri­te­ri­jų iš­duo­dant lei­di­mus že­mės san­do­riams - že­mės ūkio val­dų struk­tū­ros vien­ti­su­mo iš­sau­go­ji­mas.

G.Tu­ma­la­vi­čie­nės tei­gi­mu, vie­tos val­džia Vo­kie­ti­jo­je ga­li at­si­sa­ky­ti duo­ti su­ti­ki­mą par­duo­ti že­mę kon­so­li­da­ci­jos at­ve­jais. Taip pat lei­di­mas par­duo­ti že­mės ūkio pa­skir­ties že­mę ne­bus iš­duo­tas, jei­gu tam prieš­ta­raus kai­my­nai ūki­nin­kai, nes bū­tent jie tu­ri pir­mu­mo tei­sę į ša­lia jų ūkių esan­čius že­mės plo­tus. Su­ti­ki­mo vie­tos val­džia ne­duos ir tais at­ve­jais, jei­gu ma­tys, kad ga­li bū­ti ne­efek­ty­vus že­mės pa­skirs­ty­mas, ar­ba kils įta­ri­mų, jog vys­ta spe­ku­lia­ci­ja, pa­vyz­džiui, jei­gu siū­lo­ma san­do­rio kai­na per di­de­lė ar­ba per ma­ža pa­gal rin­kos ten­den­ci­jas.

„Dėl lei­di­mo iš­da­vi­mo į įga­lio­tą ins­ti­tu­ci­ją krei­pia­si san­do­rio ša­lys, t. y. pir­kė­jas bei par­da­vė­jas ar­ba no­ta­ras. Bend­ras lei­di­mo iš­da­vi­mo ar at­si­sa­ky­mo iš­duo­ti ter­mi­nas ga­li už­truk­ti ne il­giau kaip mė­ne­sį. Jei­gu kom­pe­ten­tin­gai ins­ti­tu­ci­jai rei­kia su­rink­ti pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos dėl pir­me­ny­bės tei­sės įgy­ven­di­ni­mo, ter­mi­nas ga­li bū­ti pra­tę­sia­mas iki 3 mė­ne­sių. Apie ter­mi­no pra­tę­si­mą pri­va­lo­ma in­for­muo­ti par­eiš­kė­ją“, - sa­kė ŽŪM Že­mės tei­sės sky­riaus ve­dė­ja.

Lei­di­mai ne­iš­duo­da­mi ar­ba iš­duo­da­mi tik su įpa­rei­go­ji­mais, kai že­mės ūkio įmo­nė, per­lei­du­si da­lį že­mės, ga­li pra­ras­ti eko­no­mi­nį gy­vy­bin­gu­mą. Taip pat, jei­gu že­mės ūkio val­da dėl skly­po per­lei­di­mo su­ma­žė­ja ir tam­pa eko­no­miš­kai ne­efek­ty­vaus dy­džio. Že­mės ūkio pa­skir­ties val­da ne­ga­li bū­ti ma­žes­nė nei 1 ha, o miš­kų ūkio – 3,5 hek­ta­ro.

Lei­di­mai par­duo­ti že­mę Vo­kie­ti­jo­je pri­va­lo­mai iš­duo­da­mi, kai ją įsi­gy­ja sa­vi­val­dy­bė ar­ba sa­vi­val­dy­bių są­jun­ga. Taip pat lei­di­mai tu­ri bū­ti iš­duo­ti, jei­gu že­mę įsi­gy­ja ar­ti­mi par­da­vė­jo gi­mi­nai­čiai, jei­gu jos per­lei­di­mas pa­de­da pa­ge­rin­ti že­mės ūkio val­dų struk­tū­rą ar­ba že­mė per­lei­džia­ma as­me­nims, ku­rie su­in­te­re­suo­ti pa­im­ti ją vi­suo­me­nės po­rei­kiams.

Pa­pil­do­mų ap­ri­bo­ji­mų ki­tų ES ša­lių, taip pat ir Lie­tu­vos pi­lie­čiams įsi­gy­ti že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės Vo­kie­ti­jo­je nė­ra.

Pra­ncū­zų tiks­las - sta­bi­lūs ūkiai

Pra­ncū­zi­jo­je že­mės par­da­vi­mas taip pat tu­ri bū­ti ap­ro­buo­tas vie­ti­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jų.

Lie­tu­vos ag­ra­ri­nės eko­no­mi­kos ins­ti­tu­to par­eng­to­je in­for­ma­ci­jo­je ra­šo­ma, kad Pra­ncū­zi­jo­je že­mės par­da­vi­mo reg­la­men­ta­vi­mą pri­žiū­ri ins­ti­tu­ci­ja, va­di­na­ma SA­FER (So­ciétés d‘ Amé­na­ge­ment Fon­cier et d‘ Etab­lis­se­ment Ru­ral). Tai vie­tos val­džios ins­ti­tu­ci­ja, ku­rios spe­cia­li pa­skir­tis – pa­lai­ky­ti ūki­nin­kų, ypač jau­nų­jų, įsi­kū­ri­mą, že­mės ir ūkių kon­so­li­da­ci­ją bei kai­mo že­mės rin­kų skaid­ru­mą. Ši ins­ti­tu­ci­ja vi­suo­met pri­va­lo rea­guo­ti, jei­gu ky­la įta­ri­mų, jog vyk­do­ma spe­ku­lia­ci­ja.

Apie kiek­vie­ną že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės par­da­vi­mo at­ve­jį tu­ri bū­ti pra­neš­ta vie­tos SA­FER. Tai tu­ri pa­da­ry­ti no­ta­ras, įtei­si­nan­tis san­do­rį. SA­FER tu­ri per du mė­ne­sius pa­tvir­tin­ti ar­ba at­mes­ti san­do­rį. Kai san­do­ris ne­ati­tin­ka ins­ti­tu­ci­jos įgy­ven­di­na­mų tiks­lų, SA­FER pra­de­da par­da­vė­jo ir pir­kė­jo dis­ku­si­ją, kad pa­siek­tų abi­pu­sį su­si­ta­ri­mą, ku­ris ge­riau ati­tik­tų SA­FER tiks­lus.

Jei tarp par­da­vė­jo ir pir­kė­jo su­si­ta­ri­mas ne­pa­sie­kia­mas, SA­FER ga­li nau­do­tis pir­mu­mo tei­se, pa­vyz­džiui, jei yra svar­bes­nių ap­lin­ko­sau­gos tiks­lų ar­ba ti­kė­ti­na, jog vyks­ta spe­ku­lia­ci­ja že­me. Ga­li bū­ti, kad par­duo­da­mas že­mės plo­tas yra per di­de­lis, nes vie­nas iš SA­FER už­da­vi­nių - ri­bo­ti ūkių di­dė­ji­mą. Ta­da ši ins­ti­tu­ci­ja sten­gia­si su­da­ry­ti ki­tą su­si­ta­ri­mą, ku­ris ge­riau ati­tik­tų sa­vi­val­dos tiks­lus, pa­vyz­džiui, par­duo­ti že­mę ki­tam pir­kė­jui ar­ba ją iš­nuo­mo­ti.

Šve­dai rei­ka­lau­ja išsimokslinimo

Pa­na­šų vie­tos val­džios fil­trą par­duo­dant že­mės ūkio pa­skir­ties že­mę tu­ri ir Šve­di­ja bei Len­ki­ja. Šve­di­jo­je fi­zi­niams as­me­nims kti že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės lei­džia­ma nu­si­pirk­ti be ap­ri­bo­ji­mų. Ta­čiau re­tai ap­gy­ven­din­tuo­se re­gio­nuo­se že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės pir­kė­jai tu­ri gau­ti lei­di­mą. Šis lei­di­mas iš­duo­da­mas, jei pir­kė­jas tu­ri iš­si­moks­li­ni­mą ar­ba ūki­nin­ka­vi­mo pa­tir­tį. Daž­niau­siai rei­ka­lau­ja­ma abie­jų da­ly­kų. At­ski­rais at­ve­jais pri­va­lo­ma, kad že­mės sa­vi­nin­kas gy­ven­tų to­je že­mė­je. Toks lei­di­mas bū­ti­nas ir ju­ri­di­niams as­me­nims.

Len­ki­ja yra įtei­si­nu­si pa­na­šų į pra­ncū­ziš­ką mo­de­lį: šio­je ša­ly­je apie vi­sus že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės par­da­vi­mo san­do­rius tu­ri bū­ti pra­neš­ta Že­mės ūkio tur­to agen­tū­rai. Ši agen­tū­ra įgy­ven­di­na vals­ty­bės že­mės po­li­ti­ką, ku­rios už­da­vi­niai - ūki­nin­ka­vi­mo struk­tū­ros ge­ri­ni­mas, prieš­ini­ma­sis per di­de­lei nuo­sa­vy­bės kon­cen­tra­ci­jai. Ši ins­ti­tu­ci­ja taip pat pri­žiū­ri, ar že­mės ūkio veik­lą vyk­do as­me­nys, įgi­ję tin­ka­mą iš­si­moks­li­ni­mą ir t. t. In­di­vi­dua­liems ūki­nin­kams nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­san­čios že­mės plo­tas ne­ga­li vir­šy­ti 300 hek­ta­rų.

Veng­rai ruo­šia­si kautis

Rū­ta Bi­čiu­vie­nė, Že­mės ūkio rū­mų (ŽŪR) Tarp­tau­ti­nio sky­riaus ve­dė­ja sa­ko, kad se­no­sios ES ša­lys yra įsi­ve­du­sios dau­gy­bę sau­gik­lių, to­dėl nors že­mę už­sie­nio ša­lių pi­lie­čiai teo­riš­kai įsi­gy­ti ga­lė­tų, ta­čiau pra­ktiš­kai tai su­nkiai įma­no­ma.

Pa­vyz­džiui, kai ku­rio­se ša­ly­se, no­rė­da­mas įsi­gy­ti že­mę, žmo­gus tu­ri bū­ti tos ša­lies pi­lie­tis ne ma­žiau nei 5 me­tus, lais­vai kal­bė­ti tos ša­lies kal­ba ir pan. Tuo tar­pu nau­jo­sios ES ša­lys na­rės įpa­rei­go­ja­mos že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės par­da­vi­mą vi­siš­kai li­be­ra­li­zuo­ti.

„Šio že­mės rin­kos li­be­ra­li­za­vi­mo nie­kas ne­lau­kia ir mė­gi­na im­tis kaž­ko­kių veiks­mų. An­tai Veng­ri­ja, ma­no ži­nio­mis, yra pri­ėmu­si įsta­ty­mą, pa­gal ku­rį vi­siš­kai bus drau­džia­mas že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės įsi­gi­ji­mas ne Veng­ri­jos pi­lie­čiams. Pa­tys veng­rai ti­ki­si dėl to at­si­dur­ti Eu­ro­pos tei­sin­gu­mo teis­me, ta­čiau šį kon­tra­ver­siš­ką įsta­ty­mą veng­rų par­la­men­tas vis tik pri­ėmė. Ru­mu­nai ža­da, kad nuo 2014 m. sau­sio 1 d. že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės par­da­vi­mui įsta­ty­muo­se at­si­ras dau­gy­bė sau­gik­lių, ku­rie taip pat tu­rė­tų ap­sau­go­ti jų že­mės rin­ką“, - sa­kė R.Bi­čiu­vie­nė.

***

A.Stančikas

Lie­tu­va ne­sip­rie­šin­da­ma atsiveria

Nuo 2014 m. sau­sio 1 d. Lie­tu­vo­je įsi­ga­lio­ja nau­ja že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės par­da­vi­mo tvar­ka: su­si­ję as­me­nys kar­tu ne­ga­lės įsi­gy­ti dau­giau že­mės nei nu­sta­ty­tas leis­ti­nas plo­tas. Pa­sak ŽŪM Že­mės tei­sės sky­riaus ve­dė­ja G.Tu­ma­la­vi­čie­nės, taip sie­kia­ma už­kirs­ti ke­lią di­de­lius že­mės plo­tus su­telk­ti vie­no­se ran­ko­se, iš rin­kos iš­stu­miant šei­mos ūkius. Mū­sų ša­ly­je, kaip ir Vo­kie­ti­jo­je nu­sta­ty­ta par­duo­da­mos pri­va­čios že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės įsi­gi­ji­mo ei­lė, pir­mu­mą tei­kiant že­mės bend­ra­tur­čiui, nau­do­to­jui, kai­my­nui. „Toks re­gu­lia­vi­mas pa­si­rink­tas įver­ti­nus šių die­nų že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės dis­po­na­vi­mo san­ty­kiuo­se pa­ste­bė­tas ten­den­ci­jas, to­kias kaip že­mės su­pir­ki­mas spe­ku­lia­ci­niais tiks­lais ir, ži­no­ma, ruo­šian­tis 2014 m. ge­gu­žės 1 d., nuo ku­rios Lie­tu­va ne­be­ga­li tai­ky­ti ap­ri­bo­ji­mų ES vals­ty­bių na­rių pi­lie­čiams įsi­gy­jant že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės Lie­tu­vo­je“, - sa­kė mi­nis­te­ri­jos at­sto­vė.

Iš­liks ir gry­nai lie­tu­viš­ki že­mės par­da­vi­mo ypa­tu­mai, an­tai drau­di­mas par­duo­ti jas sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se ir t.t. Iš­im­tys bus tai­ko­mos tik par­duo­dant na­mų val­das ir as­me­ni­nių ūkių že­mės skly­pus. Taip pat iš­liks drau­di­mas įsi­gy­ti že­mę eu­ro­pi­nės ir tran­sat­lan­ti­nės in­teg­ra­ci­jos kri­te­ri­jų ne­ati­tin­kan­tiems as­me­nims, pa­vyz­džiui, Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos vals­ty­bių pi­lie­čiams.

ŽŪR pir­mi­nin­ko And­rie­jaus Stan­či­ko tei­gi­mu, Lie­tu­vos žem­dir­biai pa­si­sa­ko už tai, kad že­mės ūkio pa­skir­ties že­mė ga­lė­tų tap­ti prie­ina­ma už­sie­nio ša­lių pi­lie­čiams tik ta­da, kai vi­sos Eu­ro­pos žem­dir­biai gaus vie­no­das tie­sio­gi­nes iš­mo­kas už hek­ta­rą bei tu­rės vie­no­dą per­ka­mą­ją ga­lią. Šiuo me­tu mū­sų ūki­nin­kai tie­siog nė­ra to­kie pa­jė­gūs įpirk­ti že­mę, kaip ES sen­bu­vių ša­lių pi­lie­čiai, o pa­sko­las že­mės įsi­gi­ji­mui ban­kai da­li­ja ne­no­riai.

Pa­sak ŽŪR va­do­vo, Lie­tu­vos žem­dir­biai iš es­mės nė­ra prieš par­da­vi­mą, ta­čiau la­biau­siai bai­mi­na­ma­si, kad že­mę su­pirks stam­bios ka­pi­ta­lo gru­pės ir ja pra­dės spe­ku­liuo­ti. „Rea­ly­bė to­kia, kad už­sie­nie­čiai že­me Lie­tu­vo­je jau se­no­kai pre­kiau­ja, nors įsta­ty­mai to ne­lei­do. Ki­tas da­ly­kas, mū­sų val­džios po­zi­ci­ja to­kia: „kuo grei­čiau, tuo ge­riau“, - ko­men­ta­vo A.Stan­či­kas.