ISTORIJA

1985 metų kovo 10 diena mirė paskutinis TSRS brežnevinės politikos tęsėjas Konstantinas Černenko. Tų pačių metų kovo 11 dieną komunistų partijos generaliniu sekretoriumi tapo Michailas Gorbačiovas. Atėjus į valdžią Gorbačiovui buvo pradėtos vykdyti politinės ir ekonominės reformos. M. Gorbačiovo valdymo pradžią iš esmės galime laikyti TSRS naujosios eros pradžia. Jo valdymo metais Tarybų Sąjungoje prasidėjo kokybiškai nauji politiniai ir ekonominiai pasikeitimai. Politinėje terminologijoje atsirado du žodžiai : tai perestroika (reiškiantis pertvarkas) ir glasnostj (reiškiantis viešumą ir atgimstančią žodžio ir minties laisvę). Liaudis , pajutusi laisvėjančią atmosferą , ėmė burtis į įvarius politinius klubus ir organizacijas beveik visoje TSRS teritorijoje.

Sušvelnėjus politiniam klimatui dar tuometinėje Tarybų Lietuvoje iš pogrindžio į dienos šviesą išėjo Lietuvos Laisvės Lyga (LLL). pasirodė pirmieji straipsniai ir pranešimai apie kopmartijos nusikaltimus prieš Lietuvą bei neteisėtą krašto aneksiją, kuri buvo paremta Molotovo – Ribentropo paktu. 1987m. rugpjūčio mėnesio 23 dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko Molotovo – Ribentropo pakto paminėjimas, kurį organizavo LLL disidentai – Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis ir kt. Šiame minėjime buvo reikalaujama išvesti tarybinę armiją iš Pabaltijo valstybių ir taip pat atkurti šių šalių nepriklausomybes. Lietuvoje ėmė kurtis kiti visuomeniniai klubai, kurie dažniausiai turėjo politinį atspalvį: vienas iš tokių iškiliausiųjų klubų buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.

1988 metais birželio 2–ą dieną Vilniuje, Mokslų Akademijos rūmuose, įvyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą“. To pačio mėnesio 3-ą dieną 18-tą valandą Lietuvos mokslų akademijos centrinių rūmų salėje prasidėjo susirinkimas, kuriame buvo diskutuojama apie tolesnį krašto likimą. Į susirinkimą atvyko apie pusė tūkstančio žmonių. Šiame mokslo, meno ir kultūros žmonių susitikime buvo numatyti aptarti tokie klausimai : kultūros likimas, ekonominės pertvarkos, politiniai pokyčiai ir kita. Tačiau rafinuotus akademinius pasisakymus pakeitė audringos diskusijos apie to meto realybę. Pirmininkaujantis akademikas Eduardas Vilkas kelis kartus kvietė pereiti nuo politinių ir visuomeninių ginčų prie mokslinių pranešimų, kurie buvo numatyti tos dienos darbotvarkėje, bet pranešėjams ir auditorijai nepaklusus jo raginimams E. Vilkas paprašė skirstytis. Ypač prasmingai ir gan taikliai į pirmininkaujančio E. Vilko raginimus atsiliepė prof. Vytautas Landsbergis - „Mokslininkai turi laiko ieškoti objektyvios tiesos, o mes laiko labai daug jau praradę. Norime kažko konstruktyvaus, veiksmingo. Ne kada nors, o dabar. Mes niekada nesužinosim , ką mes galim, kol nepradėsim daryti . Tik konkretūs visuomeniniai veiksmai parodys ir mūsų valią, ir mūsų jėgą“. Galiausiai Zigmas Vaišvila pasiūlė įsteigti "Sąjūdžio iniciatyvinę grupę“, kuri vienytų jėgas. Kaip teigė pats Z. Vaišvila: „Toji inicaityvinė grupė nepretenduos į vadovų vaidmenis. Tai būtų tiesiog pradžia, tad prašom siūlyti kandidatus“.

Į iniciatyvinės grupės sudėtį buvo siūlomi tie žmonės, kurie savo pasisakymais išreiškė asmenines pozicijas bei požiūrį dėl Lietuvos ateities. Už kiekvieną siūlomą kandidatą buvo balsuojama plojimais. Ne visi jų susilaukė tiek, kad galėtų tapti grupės nariu. Buvo išrinkti trisdešimt penki nariai: Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas †, Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis, Virgilijus Čepaitis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda †, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas †, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba †, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius †, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečeliūnas, Vytautas Petkevičius †, Kazimira Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas †, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila, Arūnas Žebriūnas. O visi susirinkusieji salėje galėjo užsirašyti į Sąjūdžio rėmėjų sąrašus. Ir taip 1988 metų birželio 3-ą dieną gimė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Joje nepriklausomybininkų branduolį sudarė prof. muzikologas V. Landsbergis, architektas A. Skučas, fizikas dr. Z. Vaišvila, kompozitorius prof. J. Juzeliūnas, filosofas A. Juozaitis. Dalį aktyvo sudarė „perestroikininkai“.

Įsteigus iniciatyvinę grupę prasidėjo aktyvus darbas. Jau birželio 8-ą dieną įvyko pirmasis iniciatyvinės grupės susirinkimas Vilniaus Žemutinėje pilyje, išlikusioje valdovų rūmų dalyje (patalpas pasiūlė pilies tyrimams talkinęs „Talkos“ klubas).

Nors iniciatyvinės grupės posėdžiai vykdavo kiekvieną antradienio vakarą, tačiau beveik kas savaitę arba net kartais po kelis kartus per dieną vykdavo papildomi posėdžiai. Jie būdavo šaukiami ne tik Dailininkų sąjungoje, bet ir kitur: tai Rašytojų , tai Kinematografų sąjungose, tai Mokslų Akademijoje ar kurio nors iniciatyvinės grupės nario bute.

Beveik kiekviename susitikime su LKP - CK biuru buvo reikalaujama skirti Sąjūdžiui patalpas, nes Estijos Liaudies Frontas savo patalpas jau turėjo. Teatro darbuotojų draugijos pirmininkas R. Adomaitis pasiūlė Sąjūdžiui laikinai prisiglausti draugijos patalpose kampiniame Lenino (dabartinio Gedimino) prospekto name Nr. 1, priešais Katedrą. Ten įsikūrus Sąjūdžio būstinei ant namo stogu buvo iškelta tautinė vėliava, kuri plazda iki šiol.

Įsteigus Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo formuojami veiklos principai, sudaromos komisijos: socialinė – politinė, ekonominė, nacionalinė, teisinė, ekologinė ir organizacinė. Iniciatyvinė grupė nuosekliai laikėsi savo narių lygybės. Tarybinė valdžia ne kartą reiškė nepasitenkinimą, kad grupė neturi pirmininko ar kokio prezidiumo, su kuriuo galėtu vesti dialogą. Iniciatyvininkai tyčia nerinko jokio vadovo, kad derantis su LKP (už kurios nugaros stovėjo KGB), vadovas nepatirtu spaudimo ar psichologinio šantažo, o derantis su visais 35 iniciatyvinės grupės narias kompartijos spaudimą žymiai lengviau atlaikyti.

Tačiau įvairius raštus pasirašinėti tekdavo, nes Sąjūdis buvo veikianti organizacija. Tam buvo sugalvota formuluotė „Iniciatyvinės grupės vardu“, o dokumentus pasirašinėdavo kaskart vis kitas asmuo. Ilgainiui susiformavo savotiška praktika, kad ekologijos klausimais dokumentus pasirašydavo Z. Vaišvila, J. Jūzeliūnas pasirašydavo dokumentus, kurie susiję su stalinizmo nusikaltimų tyrimu, V. Landsbergis - telegramas aukščiausiajai TSRS valdžiai ir kt.

Per pirmuosius tris mėnesius iniciatyvinė grupė gerokai diferencijavosi: vieni reikškėsi joje daugiau, kiti ateidavo tik į antradieninius susirinkimus, o dar kiti net neateidavo arba labai retai ateidavo į susirinkimus. Vieni daugiau važinėdavo po rajonus steigti Sąjūdžio kuopeles kituose rajonuose ir miestuose, o kiti apsiribodavo tik balsavimais per susirinkimus. Paaiškėjo, kad ne vien tik veikla, bet ir savo pažiūromis grupė nebuvo vienalytė. Didžiausia takoskyra susidarė tarp tų, kurie priklausė LKP, ir tų, kurie nepriklausė vienvaldei partijai. LKP nariai dažnai vengdavo pasirašinėti raštus ar nutarimus, kurie galėjo sukelti konfliktus su centrine valdžia. Kompartijos narių buvimas Sąjūdyje sudarė galimybes CK atlaidžiau žiūrėti į Sąjūdžio veiklą, nes jie buvo įsitikinę, kad Sąjūdis savotiškai yra kontroliuojamas iš vidaus.

Netrukus Sąjūdžio organizaciniai padaliniai ėmė kurtis ir kituose Lietuvos miestuose: birželio 10 dieną Sąjūdžio filialas įsikūrė Kaune, o liepos 10 dieną Klaipėdoje. Po to sekė Alytus, Marijampolė, Anykščiai ir kiti Lietuvos miestai ir miesteliai.

Kaip steigdavosi Sąjūdžio grupės provincijoje? Paprastai miestelyje ar rajone atsirasdavo keli žmonės , dažniausiai jau dalyvavę kuriame nors iš pirmųjų mitingų Vilniuje, kurie po to grįžę namo surengdavo Sąjūdžio mitingą ir ką nors pakviesdavo iš iniciatyvinės grupės jame dalyvauti. Po mitingo įsikurdavo to miesto ar rajono iniciatyvinė grupė, kurios nariai savo ruožtu steigdavo naujas grupes įstaigose, gamyklose, kolūkiuose ir kt. Jos būdavo steigiamos dažnai pagal profesijas (pavyzdžiui, mokytojų ar gydytojų) ar gyvenamąją vietą. Vėliau, grupių skaičiui išaugus, jų veiklai koordinuoti tekdavo sudaryti miesto arba rajono tarybą arba komitetą. Iki 1988 metų pabaigos beveik visuose Lietuvos miestuose buvo įsteigtos Sąjūdžio būstinės.

Susivienijimo atstovas stengdavosi kiekvieną antradienį atvykti į Vilnių, kur dailininkų sąjungoje 19-ą valandą vakaro prasidėdavo Iniciatyvinės grupės posėdžiai. Ten buvo galima gauti informaciją apie Sąjūdžio organizuojamus renginius, įsigyti laikraščių „Sąjūdžio žinios“ ir kt.

Jau pirmosiomis dienomis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veikla pateko į LKP – CK bei KGB akiratį. 8-tos dienos popietę susirinkę iniciatyvinės grupės nariai pastebėjo, kad jų tarpe sukiojasi niekieno nekviestas LKP narys Stasys Imbrasas. Keisčiausia buvo tai, kad apie šį grupės susitikimą niekur nebuvo viešai skelbta, o susirinkimo vietą ir laiką iniciatyvinės grupės nariai aptarė vienas kitam skambindami telefonu! Po to, kai buvo iš posėdžio išprašytas CK narys, per TV ir spaudą pasipylė nekokie atsiliepimai apie Sąjūdžio veiklą. LKP propagandistai ėmė piršti visuomenei mintį, kad Sąjūdis skaldo visuomenę bei diskriminuoja rusakalbius. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pranešimai buvo blokuojami, nespausdinami nei nacionalinėje, nei regioninėje spaudoje, į TV eterį išeiti taip pat buvo daug sunkumų.

Stengdamasis kiek įmanoma arčiau priartėti prie Tautos ir paskleisti plačiau savo idėjas, Sąjūdis pradėjo leisti savo laikraštį. Pirmasis Sąjūdžio laikraštis buvo pavadintas – „Sąjūdžio žinios“, jo pirmasis numeris pasirodė 1988 m. birželio 13-tą dieną. Po gan trumpo laiko pradėjo eiti daugiau laikraščių, kuriuose atsispindėjo Sąjūdžio dvasia ir idėjos, kaip antai: Aidai, Varpas, Atgimimas, Ašara, Rytas, Dobilas ir kiti.

Skleisdamas savo idėjas bei informaciją Sąjūdis neapsiribojo vien tik spausdinto žodžio platinimu. Nepriklausomybės priešaušryje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasižymėjo mitingų ir viešųjų akcijų gausumu. 1988 metų birželio 14 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje, dalyvaujant Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams įvyko viešas masinių trėmimų minėjimas. Šio minėjimo metu buvęs partizanas Leonas Laurinskas pirmą kartą viešai iškėlė trispalvę.

Birželio 24 dieną, išlydint TSKP delegatus į XIX suvažiavimą, įvyko Sąjūdžio sušauktas mitingas Gedimino aikštėje, šio mitingo metu kalbėjo Sąjūdžio pakviesti TSKP delegatai: Algirdas Brazauskas, Kęstutis Zaleckas, LTSR užsienio reikalų ministras Vladislovas Mikučiauskas ir kiti. A. Brazauskas, pastebėjęs plazdančią trispalvę, piktai pareiškė: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. Kai mitingo organizatoriai pašalino visas trispalves, tik tada CK sekretorius prabilo į publiką. A. Brazauskas pažadėjo, kad bus likviduotos „baltosios dėmės“ Lietuvos istorijoje, kad bus puoselėjama lietuvių kalba bei kultūrinis palikimas. Šiame mitinge prof. V. Landsbergis išsakė bendrą Sąjūdžio nuomonę: „Išlydime delegatus ir visi žinome problemą, kurią sudarė pernelyg lėtas persitvarkymas Lietuvoje. Jeigu delegatai grįš iš Maskvos, priėmę mums palankius sprendimus, tada mes galėsime drąsiai teigti, kad tai buvo mūsų delegatai".

Tą vakarą aikštėje , prie senosios muziejumi paverstos Katedros, dešimtys tūkstančių žmonių pirmą kartą išgirdo apie naujojo gyvenimo viltį ir Sąjūdį.

Kitas viešas Sąjūdžio organizuotas mitingas įvyko 1988 metų liepos 19 dieną Vilniaus Vingio parke. Kadangi tuometinė TSKP - CK vadovybė stengėsi visais įmanomais būdais blokuoti Sąjūdžio veiklą, tai mitingas buvo surengtas prisidengiant TSKP delegatų sutiktuvėmis. Tą dieną ne tik suplevėsavo trispalvė, bet ir pirmą kartą po 45 metų pertraukos viešai buvo sugiedotas Lietuvos himnas.

Didžiausias Sąjūdžio surengtas mitingas įvyko 1988 metų rugpjūčio 23 dieną. Tą dieną mitinge dalyvavo apie 250 tūkstančių žmonių. Mitingas prasidėjo nepaprasta ceremonija: į aikštę buvo įneštas vainikas, kuris buvo nupintas iš spygliuotos vielos, trispalvių juostelių bei juodojo kaspino. Nešant vainiką buvo sugiedota, prof. J. Juzeliūnui diriguojant, Maironio ir J. Naujalio „Lietuva brangi“. Taip pat įsidėmėtina J. Marcinkevičiaus kalba:

„Ką bekalbėtų mūsų politikai, istorikai ir ideologai, kaip jie beaiškintų to meto tarptautinę padėtį, - viena aišku: Molotovo – Ribentropo paktas – bjaurus tarptautinio banditizmo dokumentas. [...]. jeigu aš mokėčiau piešti, tai 1939 – 1940 metus pavaizduočiau tokia karikatūra: Hitleris ir Stalinas, vienas iš vienos, o kitas iš antros pusės ryja Europos žemėlapį, užgerdami iš bokalų, kuriuose yra lietuvių Tautos kraujo, skausmo ašarų ir nevilties. O kitos didžiosios valstybės - Anglija, Prancūzija ir Amerika – stovi nuošalyje ir pritariamai linkčioja „į sveikatą, į sveikatą!“

Justinas Marcinkevičius pasiūlė įtraukti į mitingo rezoliuciją reikalavimus paskelbti paktą su visais protokolais visasąjunginėje spaudoje, atverti archyvų duris bei išleisti dokumentus apie naujausią Lietuvos istoriją.

Mitinge kalbėjo ir LKP narys L. Šepetys; jis pažadėjo sušaukti Mokslų Akademijoje sesiją naujai Konstitucijai parengti. Tribūną gavo ir Vytautas Petkevičius, istorikai G. Rudis bei L. Truska, S. Geda ir kiti. J Jūzeliūnas pareikalavo, kad trėmimai butų prilyginti stalinizmo nusikaltimams prieš lietuvių Tautą.

Mitingo kulminacija buvo, kai A. Skučas, pridėjęs diktofoną prie pakylos mikrofono, paleido paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos Užsienio reikalų ministro J. Urbšio kalbos įrašą:

„1939 m. spalio pradžioje vyko Maskvoje Lietuvos – TSRS derybos dėl Vilniaus ir jo srities perdavimo Lietuvai. Žodį ima Stalinas ir be užuolankų paskelbia, kad TSRS susitarusi su Vokietija, su ta hitlerine fašistine, jog didžiausia Lietuvos dalis tenkanti TSRS. Kloja ant stalo Lietuvos žemėlapį, rodo jame nubrėžtus Lietuvos padalijimus tarp TSRS ir Vokietijos. Aš bandau protestuoti prieš tokį pasidalijimą, sakau:" Jau iš ko ko, tik ne iš draugiškos TSRS Lietuva galėjo to sulaukti". Stalinas aiškina, kad jis tokio pasidalijimo nenori, jog to ruožo reikalavo Vokietija, ir jeigu jie to ruožo atsisakys, tai tada tas ruožas atiteks Lietuvai“.

Mitingas truko daugiau kaip tris valandas: ėmė temti , žmonės užsidegė atsineštas žvakutes. Visa pakyla ėmė skanduoti: "Laisvę sąžinės kaliniams!" Skandavimui nutilus, V. Landsbergis perskaitė nedidelę JAV senatorių laiško ištrauką.

Šiuo mitingu Sąjūdis pradėjo beveik pusantrų metų truksiančią kovą už tai, kad TSRS vyriausybė pripažintų negaliojančiais Molotovo – Ribentropo pakto protokolus. Taip buvo pradėtas teisinis kelias į nepriklausomos valstybės atkūrimą.

Tais 1988-aisiais - Sąjūdžio užgimimo - metais mitingai nuvilnijo per visą Lietuvą, neaplenkdami nė mažiausio miestelio. Šie mitingai turėjo ne tik politinį atspalvį, bet taip pat juose buvo gvildenami tokie klausimai kaip lietuviškos kultūros atgaivinimas, paminklų ir architektūrinių pastatų išsaugojimas. Taip pat buvo susirūpinta krašto ekologija. Susikūręs žaliųjų judėjimas, morališkai palaikomas Sąjūdžio, nuolat rengdavo protestus prieš tuometinio Sniečkaus atominės elektrinės 3-ojo bloko statybą. Vienas iš didžiausių ekologinių mitingų, kurį organizavo Sąjūdis ir žaliųjų judėjimas, įvyko 1988 metų rugsėjo 3-ąją dieną prie Baltijos jūros. Šiame mitinge dalyvavo apie 100.000 žmonių. Mitinge buvo atkreiptas dėmesys į pajūrio paplūdimių užterštumą, kopų ir kraštovaizdžio niokojimą

1988 metais Lietuvoje įsisteigė daug draugijų ir organizacijų, kurios sprendė vienokius ar kitokius visuomeninius ir politinius klausimus. Lietuvos Sąjūdis iki 1988 metų rudens taip pat gerokai buvo išaugęs, antai rugsėjo mėnesį praktiškai visi Lietuvos rajonai ir miestai turėjo Sąjūdžio štabus. Tačiau tarp šių rajoninių štabų beveik nebuvo koordinacijos, jie veikė nepalaikydami grįžtamojo ryšio su centriniu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio štabu. Šalis skendo įvairių visuomeninių grupelių kakofonijoje. Norint sutelkti Tautą ir kryptingai vykdyti užsibrėžtus LPS tikslus, reikėjo gerai organizuoto koordinavimo. Todėl buvo nutarta rudenį sušaukti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, kuriame bus patvirtinta Sąjūdžio programa, įstatai, struktūra ir kita. Suvažiavime taip pat turėjo būti išrinktas Sąjūdžio Seimas iš maždaug 200 narių, kuris po to rinktų Seimo tarybą.

Rugsėjo pradžioje buvo paprašyta Dailininkų sąjungos sukurti Sąjūdžio emblemą ; iš penkių Dailininkų sąjungos pateiktų pavyzdžių buvo išrinktas trikampis ženklas su Gedminaičių stulpais ir trispalve viduryje (plačiau apie Sąjūdžio ženklą skaitykite skyriuje – Sąjūdžio ženklo istorija).

LPS suvažiavimas turėjo ryškiai skirtis tuo tuometinių tarybinio stiliaus suvažiavimų. Jame buvo atsisakyta ilgojo prezidiumo stalo, užtiesto raudona staltiese, už kurio sėdėdavo keliolika viršininkų; tribūna, skirtingai nuo raudonų, naudojamų TSKP - CK suvažiavimuose, turėjo būti balta.

Vienas iš sudėtingesnių darbų buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programos parengimas ir suderinimas. Programa buvo pradėta svarstyti rugsėjo 12 dieną, prie jos intensyviai dirbo prof. V Landsbergis, R. Ozolas, V. Čepaitis, J. Bulavas ir kiti.

Ypač daug sunkumų sudarė parengimas įvadinės programos dalies, kurioje buvo deklaruojami nedviprasmiški politiniai siekiai. Kad nekiltų sunkumų dėl tolimesnio Sąjūdžio egzistavimo kaip kompromisas su LKP į Sąjūdžio programą buvo įtraukta tokia formuluotė: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis politinis judėjimas, kuris remia TSKP pradėtas socialistinės sistemos reformas humanizmo ir demokratijos pagrindais“. Po tokios formuluotės Vilniaus CK biuras pažadėjo, kad Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimui bus išnuomoti sporto rūmai.

Svarbu buvo ir tai, kad programos kaip ateities projekto esmė skirtųsi nuo tuometinės TSKP programos, kuri vien tik akcentavo ekonominę svarbą, palikdama nuošalėje kultūrą bei dvasines vertybes. Daugeliui iniciatyvinės grupės narių buvo svarbu dvasinės vertybės, todėl programiniuose nuostatuose atsirado tokie skyriai: visuomenė ir valstybė, socialinis teisingumas, tautiškumas, žmogaus ir piliečio tiesės.

Tačiau pagrindinis programos klausimas buvo valstybingumas. Šiuo atveju buvo bene sunkiausias klausimas, kaip tą valstybingumo idėją atspindėti Sąjūdžio programoje, kad jis būtų aiškus kiekvienam eiliniam piliečiui, bet taip pat tinkantis tarybinei realybei. Išeitis buvo rasta, kai Sąjūdžio programa buvo suderinta su tuometine TSRS konstitucija, kurioje buvo numatyta, kad Lietuvos TSRS valstybė, saistoma federaciniais ryšiais su kitomis respublikomis, tačiau palikta galimybė išstoti iš TSRS sudėties (TSRS konstitucija, 72 str). Taigi norint, kad suvažiavimas iš viso įvyktų ir Sąjūdžiui būtų leista veikti toliau, reikėjo sudaryti regimybę, jog Sąjūdis nenukrypsta nuo pertvarkos diktuojamų rėmų.

Sąjūdžio suvažiavimas prasidėjo 1988 metų spalio 23 dieną gausiomis saliutų salvėmis iš Gedimino pilies bokšto. Nuaidėjo melodija „Lietuviais esame mes gimę“; stiebu, esančiu prie sporto rūmų, kilo tautinė vėliava, o tūkstančiai susirinkusių svečių ir dalyvių giedojo Vinco Kudirkos Tautinę giesmę.

Didžiajam suvažiavimui pirmininkauti pradėjo M. Lukšienė ir J. Marcinkevičius. Pačią pirmąją kalbą per suvažiavimo atidarymą pasakė J. Marcinkevičius. Trumpą kalbą poetas baigė šias žodžiais: „Sveikindamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu jo dalyvis. Turbūt tokia ir visų jūsų savijauta: šventiška, pakili ir darbinga. Palinkėkime tad savo pirmajam forumui ir sau kuo daugiau geros valios, išminties, tolerancijos ir susiklausymo. Giedojom juk šiandien - „Vienybė težydi“. Tie žodžiai tegul skamba mumyse nuolat. Iniciatyvinės grupės pavedimu skelbiu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą prasidėjusį“.

Po to dalis delegatų išvyko į Rasų kapines padėti gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo. Į sceną su sūnumi pakilo architektas Vytautas Landsbergis - Žemkalnis ir kreipėsi į susirinkusiuosius: „ Čia ne halė, ne sporto ir ne kokia nors patalpa - čia yra Lietuvos šventovė. Sąjūdžio įgaliotas šaukiuosi į jus, brangūs tautiečiai, vieningom gretom petys į petį stoti prie Lietuvos arklo gerovei kurti. Telaimina mus visus Aukščiausiasis! Su dideliu džiaugsmu širdyje, su dideliu tikėjimu į jūsų širdį, į jūsų meilę, į jūsų troškimus nepriklausomai Lietuvai atkurti“.

Taip pat suvažiavimą sveikino Latvijos ir Estijos Liaudies frontų atstovai Janis Gaigals ir Edgar Savisaar. Pasisakė ir katalikiško klubo „Caritas“ atstovai, o po jų į sceną pakilo LKP - CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas: „Man teko prieš 3 dienas bendrauti su Generaliniu Sekretoriumi M. Gorbačiovu; jis prašė perduoti nuoširdžiausius sveikinimus ir linkėjimus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Draugas Gorbačiovas LPS įžvelgia pozityvią jėgą, kuri gali pasitarnauti jo paskelbtam persitvarkymui. [...] Deja, vertinant Sąjūdį buvo klaidų ir LKP – CK sprendimuose. Tačiau paskutiniuose Biuro posėdžiuose jau buvo galima išgirsti ir pozityvesnių požiūrių į Sąjūdžio veiklą [...]:" Nereikia bijoti, kad tam tikru laipsniu skiriasi Sąjūdžio ir partijos požiūriai ir veiklos formos. Juk principiniais klausimais mes esame bendraminčiai ir galime vaisingai bendradarbiauti [...]“.

A. Brazausko kalba reiškė, kad LPS pripažino Aukščiausioji Tarybų Sąjungos valdžia.

Toliau sekė programiniai pranešimai. Suvažiavimui buvo parengti aštuoni pranešimai, atspindintys pagrindinius Sąjūdžio programos skyrius. Pirmąjį pranešimą perskaitė R. Ozolas:

„Garbus suvažiavime! Šiandieninė Lietuvos revoliucija – Atgimimo revoliucija. Dar nežinau, kaip ją pavadins ateityje. Visiškai aišku, kad ji pradeda mūsų naują istoriją – iš stalininio socializmo į išsivadavusios Lietuvos istoriją. [...] šiandien suprantu, kad kur negaluoja žmogus, ten negaluoja ir Tauta, o kur negaluoja Tauta, ten negaluoja ir pasaulis. Šiandien serga apie šeštadalis pasaulio, kuris yra užsikrėtęs komunizmu. Pati svarbiausia išvada, kurią žmogus turi įsisąmoninti po tokio žiauraus eksperimento, kad žmogus negali būti Dievas ir bet kuri jo pretenzija į dieviškumą tampa nežmoniškumu“.

A. Juozaičio pranešimas buvo skirtas teisinei valstybei ir piliečiui. Jo pranešimo esmė buvo, kad visi turi būti lygūs prieš įstatymą ir nesvarbu, kokios tautybės žmogus bebūtu, įstatymai visiems vienodi. Toliau sekė Z. Vaišvilos pranešimas, kuriame buvo aptartos tuometinės Lietuvos ekologinės problemos, aplinkos užterštumas bei atominės energetikos perspektyvos Lietuvoje. Apie ekonomiką kalbėjo K. Prunskienė. Pasak jos, pagrindinis Sąjūdžio siekis yra Lietuvos ekonominis savarankiškumas: „Mes siūlome įteisinti realų ir suinteresuotą savininką – šeimininką socialiai aprėptinos bendrijos – respublikos liaudies asmenyje." Penktasis kalbėtojas buvo V. Landsbergis, jis savo pranešimą skyrė dvasinėms problemos:

„Gyvename kultūros griuvėsiuose. Tai mūsų papročių, tradicijų, gyvenimo būdo ir bendravimo griuvėsiai. Susirgo mūsų dorovė, kalba, kūryba. Nuvyto vidinis įstatymas: „Gerbk savo tėvą ir motiną“, taip pat nuvyto įstatymas: „Nevok“, nes iš valstybės, kuri yra tarsi ne tavo, galima vogti. Žodžiai: laisvė, tiesa žmogiškumas - kurie daugelį metų reiškę visai ką kitą negu turėtų reikšti, pagaliau nieko nebereiškia. [...] puoselėkime bičiulystę, talką, jausmą, kad visa, kas kieno nors iš mūsų padaryta - tai visų padaryta, visų mūsų gimtosios žemės gėris".

B., Genzelis savo retorikoje atkreipė dėmesį į krašto socialines problemas: „Demagogija apie darbininkų valdžią jau nieko nebepatenkina, nes patys darbininkai skursta, o jų teisių niekas negina. Profsąjungos virto viso labo tik administraciniu priedėliu“. B. Genzelis tai pat atkreipė dėmesį ir į daugiavaikių šeimų nelengvą padėtį.

Paskutinį programinį pranešimą skaitė A. Buračas. Jis savo pranešime daugiausiai dėmesio skyrė naujosios Lietuvos TSR konstitucijos projektui. „Iš Sąjūdžio programinių reikalavimų naujai konstitucijai dar kartą noriu pabrėžti į visumą jungiamus momentus. Pirma: Respublikos suverenumo – ekonominio, kultūrinio, technologinio ir mokslinio – stiprinimo garantijos. Antra – Tautos tolesnis atgimimas ir jos postalininio, pobriežnevinio dvasinio genocido kuo spartesnis įveikimas. Trečia - nebranduolinės Pabaltijo zonos sudarymas. Ketvirta – laisva ekonominė zona Tarybų Pabaltijyje. Penkta – tiesioginis dalyvavimas, plečiant įvairaus pobūdžio Lietuvos tarptautinius ryšius.

Tačiau pirmą dieną paaiškėjo, kad į suvažiavimo darbotvarkei skirtą laiką nebus galima tilpti. Tą dieną pasisakė 25 asmenys. Po Sąjūdžio programinio pranešimo dar gavo žodį istorikas Jurgis Oksas. Pasak jo, Tautos siekius gali apvainikuoti tik visiškas valstybinis suverenitetas, nesuvaržytas jokiais dviprasmiškais priklausomybės ryšiais. Taip pat žodį gavo ir pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Vytautas Bieliauskas, kuris įteikė pasaulio lietuvių 19-ojo suvažiavimo sveikinimus LPS. Į Sąjūdžio suvažiavimą atvyko ir Vorkutos lietuvių atstovė Danutė Suboč, kuri paprašė padėti lietuviams grįžti į Tėvynę. Žodį gavo ir kunigas Robertas Pūkenis; jis paskyrė savo kalbą dorovės problemoms ir kvietė Sąjūdį bendradarbiauti katalikiškame leidinyje „Dievas ir Tėvynė“. Tą dieną paskutinis pranešėjas buvo kunigas V. Aliulis. Jis perskaitė Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos deklaraciją dėl Sąjūdžio programos, kurioje buvo sakoma, kad „Bažnyčia kartu su visuomenės dauguma džiaugiasi pakilusių mūsų tėvynainių aktyvumu ir pritaria Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio svarbiausiems siekiams..." Taip pat V. Aliulis paskelbė, kad kitos dienos ryte 7 val. 15 min. šv. Mišios bus laikomos prie uždarytos Katedros durų, o pamaldoms vadovaus kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Tą spalio 22 d. vakarą, po LPS konferencijos, įvyko eisena nuo Sporto rūmų palei krantinę per tuometinį Lenino prospektą iki pat Gedimino Aikštės, kurioje įvyko trumpas simbolinis mitingas, paįvairintas folklorinio ansamblio pasirodymu. Prietemoje Gedimino aikštė virto žvakučių jūra, taip pat iš žvakučių buvo sudėlioti Gediminaičių stulpai. Po to eisena patraukė link Taurakalnio, kur buvo pasodinti ąžuoliukai ir numatyta pastatyti paminklą Lietuvos laisvei ir atgimimui.

Antroji Sąjūdžio suvažiavimo diena, kaip buvo žadėjęs kun. V. Aliulis, prasidėjo apie 7 val ryte prie uždarytos Vilniaus katedros durų. Šv.Mišias aukojo kardinolas V. Sladkevičius ir kiti vyskupai bei kunigai. Katedros aikštėje susirinko apie 20 tūkstančių žmonių.

Antrąją dieną buvo patvirtinti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įstatai: juos pristatė advokatas Kazimieras Motieka. Po šių Įstatų priėmimo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tapo pilnateisiu juridiniu asmeniu.

Antrą posėdžio dieną kalbėtojų taip pat netrūko. Kalbėjo mokytojas Pranciškus Tupikas, Aklujų draugijos pirmininkas Juozas Dziodolikas, Lietuvos komjaunimo pirmininkas Saulius Macaitis, Žaliujų judėjimo atstovas akademikas V. Statulevičius, Sajūdžio Iniciatyvinės grupės narė Meilė Lukšienė, žydų atstovas E. Zingeris, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas Česlovas Kudaba, P. Cidzikas ir kiti.

Didelę sumaištį susirinkime įnešė Rolando Paulausko kalba. Jis pasiūlė peržiūrėti Sąjūdžio programos nuostatas ir atsisakyti TSRS federalizmo idėjos, pasak jo: „Mes tokiu būdu pripažinsime 1940 metų Seimo nutarimą dėl įstojimo į TSRS sudėtį“. Tokia R. Paulausko laikysena susilaukė bene daugiausiai aplodismentų ir nemažos dalies delegatų palaikymo, o V. Petkevičius pareiškė, kad toks pasisakymas yra tolygus provokacijai. Po trumpos pertraukėlės Kauno Sąjūdžio atstovas V. Antanaitis bandė situaciją sušvelninti, tačiau salėje nuomonės pasidalijo. Vieni vertino R. Paulausko kalbą kaip radikalią ir rizikingą, o kiti, pritardami šiam pasisakymui, kad Sąjūdžiui reikia vienareikšmiškai nurodyti savo tikslus. Tačiau iniciatyvinė grupė pasiliko prie tos minties, kad viešai paskelbti, jog yra atsisakoma federacijos su TSRS , dar ankstoka.

Bendroji Sąjūdžio programa suvažiavimo metu buvo tobulinama, svarstant delegatų pasiūlymus ir iš anksto atsiųstas programos pataisas, tačiau svarbiausia kryptis išliko: tai palaipsnis nepriklausomybės siekimas.

Paskutinis suvažiavime priimtas dokumentas buvo „Geros valios pareiškimas“, kuriame Sąjūdis pasisakė už vienybę – prieš skaldymą, už pasitikėjimą - prieš įtarumą, už statybą – prieš griovimą, už gaivinimą – prieš slopinimą.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis taip pat išrinko ir Sąjūdžio Seimą. Daugelis Sąjūdžio Seimo narių - 169 iš 220 - buvo iškelti miestų ir rajonų konferencijose. Iniciatyvinė grupė pasiūlyta į Seimą in corpore. Suvažiavime dar reikėjo išrinkti 16 Seimo narių. Kandidatus iškėlė miestai ir rajonai, be to, kiekvienas delegatas gavo po lapelį, kuriame galėjo įrašyti norimą pavardę. Tarp 16 Seimo pasiūlytų ir išrinktų narių buvo daugiausiai tie, kurių pasisakymai sulaukė didžiausio pritarimo: V. Aliulis, K. Motieka, G. Jefremovas, L. Noreika ir kiti. Kai suvažiavimas išrinko paskutiniuosius Seimo narius ir patvirtino narius, iškeltus miestų ir rajonų konferencijose, į Sporto rūmų salės sceną pakilo Sąjūdžio Seimas – pirmas po daugelio metų demokratiškai išrinktas Seimas. Tai nebuvo visos Lietuvos parlamentas, bet jo sprendimai buvo lemtingi Lietuvai.

Ankštoje spaudos konferencijų salėje prasidėjo pimaisis Sąjūdžio Seimo posėdis, turėjęs išrinkti Seimo tarybą – vykdomąją Sąjūdžio instituciją. Iniciatyvinės grupės nariai J. Bulavas, M. Lukšienė ir J. Marcinkevičius atsisakė balotiruotis į Sąjūdžio Seimo tarybą, bet po ilgesnio įkalbinėjimo sutiko J. Marcinkevičius.

Iniciatyvinė grupė buvo numačiusi rinkti 25 narių Seimo tarybą, bet suvažiavime nugalėjo siūlymas palikti tokį skaičių, koks atsitiktinumo dėka buvo atsiradęs birželio 3-ą dieną Mokslų akademijos salėje. Sąjūdžio Seimas nutarė, kad į tarybą pateks tie asmenys, kurie bus surinkę daugiausiai balsų, net jei tų balsų bus mažiau nei pusė. Apie 5 valandą ryto paaiškėjo, kurie Sąjūdžio tarybos nariai buvo išrinkti:

Romualdas Ozolas (193 balsai), Kazimiera Prunskienė (192), Vytautas Landsbergis (187), Bronius Genzelis (180), Sigitas Geda (179), Vitas Tomkus (173), Arvydas Juozaitis, (165) Julius Juzeliūnas (162), Bronius Kuzmickas (160), Vytautas Petkevičius (156), Justinas Marcinkevičius (152), Alvydas Medalinskas (151), Virgilijus Čepaitis (150), Vaclovas Aliulis (149), Zigmas Vaišvila (147), Algirdas Kaušpėdas (139), Algimantas Nasvytis (139), Kazimieras Motieka (137), Algimantas Čekuolis (136), Antanas Buračas (131), Jokūbas Minkevičius (121), Vaidotas Antanaitis (115), Kazimieras Antanavičius (105), Romas Gudaitis (105), Arūnas Žebriūnas (104), V. Bubnys (92), Marcelijus Martinaitis (82), G. Jefremovas (79) Vytautas Radžvilas (78), Česlovas Kudaba (77), Emanuelis Zingeris (72), Raimundas Rajeckas (72), Mečys Laurinkus (69), Kazimieras Uoka (68), Osvaldas Balakauskas (65).

Į Sąjūdžio Seimo tarybą pateko 2 nauji kauniečiai: miškininkas prof. V. Antanaitis bei buldozerininkas K. Uoka, ir dvasininkijos atstovas V. Aliulis. Pasikeitė devyni iniciatyvinės grupės nariai.

Šias dvi dienas visa Lietuva buvo tarsi trumpam ištrūkusi iš Tarybų Sąjungos; dvi paras žmonės savo TV ekranuose stebėjo Sąjūdžio suvažiavimą.

Suvažiavime dalyvavo daug svečių iš kitų Tarybų Sąjungos respublikų, taip pat nemažai buvo atvykę žurnalistų iš užsienio. Pirmą kartą po 50 metų Lietuvoje apsilankė tiek daug žurnalistų ir kitų svečių iš užsienio.

Po Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo sklandesnis dialogas prasidėjo su tuometine Tarybų valdžia. Spalio 26 dieną laikraščiai išspausdino pranešimą apie Lietuvos TSR AT prezidiumo posėdį, kuriame buvo priimtas nutarimas apie Lietuvos TSR valstybino herbo, himno ir vėliavos projektus. Projektai pateikti svarstyti artimiausiame posėdyje. Buvo nutarta parengti pilietybės ir referendumo įstatymą, aptarta, kaip parengti naują Lietuvos TSR konstituciją, naują rinkimų įstatymą ir kita. Tai buvo nuolaidos Sąjūdžiui ir maži žingsneliai valstybingumo link.

Galima sakyti, kad valdžia pradėjo vykdyti kai kurias Sąjūdžio rezoliucijas, kaip antai: Nr 5- nuostata dėl lietuvių kalbos statuso; Nr. 18- dėl stalinizmo nusikaltimų ir visuotinės reabilitacijos; Nr. 23- dėl žmogaus teisies pažeidžiančių įsakų panaikinimo, Nr. 24- dėl politinių kalinių ir kita.

Tuometinis Kremliaus požiūris į Pabaltijo respublikų Liaudies frontus ir Sąjūdį buvo gan palankus. Komunistų partijos valdomas laikraštis „Izvestija“ atsiliepė gan teigiamai apie LPS veiklą.

Pagal tarybinius standartus pastarųjų mėnesių pasiekimai Pabaltijo respublikose buvo gan stulbinantys – lietuvių, latvių bei estų kalbos tapo valstybinėmis. Atkurta tarpukario heraldika, laisvai organizuojami politiniai mitingai ir akcijos.

Tačiau Tarybų Sąjungos Centro komitetas, lyg ir norėdamas užbėgti Pabaltijo įvykiams už akių ,pateikė naują TSRS konstitucijos projektą, kuriame buvo numatyta didesnė Tarybų Sąjungos centralizacija ir sąjunginių respublikų suvereniteto siaurinimas. Į tokį TSRS žingsnį žaibiškai sureagavo Estijos ir Latvijos Nacionaliniai Frontai bei Lietuvos Sąjūdis. Netrukus visose trijose Pabaltijo respublikose persitvarkymo aktyvistai suskato rinkti parašus prieš tokį TSRS konstitucinį projektą. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pradėjo dialogą su LKP – CK biuru. R. Ozolas siūlė priimti naują LTSR konstituciją, tačiau tuo labai suabejojo LKP pirmasis sekretorius A. Brazauskas. Jis baiminosi, kad tokie neapgalvoti Sąjūdžio veiksmai gali iššaukti TSRS centrinės valdžios nepasitenkinimą.

Parašų rinkimas prieš TSRS konstitucijos pataisas vyko dideliu tempu: vos per savaitę pavyko surinkti virš milijono parašų. Iki lapkričio 26 dienos, kada turėjo prasidėti TSRS Aukščiausiosios tarybos sesija. parašų rinkimas turėjo būti baigtas, o po to šie parašai buvo vežami į Maskvą. A. Brazauksas taip pat išvyko į Maskvą pareikšti susirūpinimo dėl naujojo TSRS konstitucijos projekto. Dėl Lietuvos suvereniteto likimo susirūpino net pati LKP. Tada pirma kartą LPS ir LKP surado bendrus sąlyčio taškus.

Tačiau grįžęs iš Maskvos A. Brazauskas pareiškė, kad Sąjūdis turi neforsuoti nei konstitucijos, nei suvereniteto deklaracijos. Lapkričio 26 dieną prasidėjo LSR Aukščiausios Tarybos vienuolikto šaukimo dešimtoji sesija, kurioje buvo svarstomas Lietuvos TSR konstitucijos priėmimas, rinkimų įstatymas ir nacionalinių simbolių įteisinimas. Pradžioje viskas vyko sklandžiai. AT gan lengvai patenkino nacionalinių simbolių ir himno įteisinimą, lietuvių kalba tapo valstybine kalba. Kai prasidėjo svarstymai dėl rinkimų įstatymo pakeitimo, prasidėjo sesijos procedūriniai pažeidimai. Tačiau didžiausi ir akivaizdūs procedūriniai pažeidimai buvo padaryti, kai buvo svarstomas LTSR konstitucijos projektas.

Ydingą sesijos darbo tvarką nulėmė konformistinė sesijos pirmininko deputato L. Šepečio pozicija ir aiškus direktyvinių organų diktatas.

Netrukus LPS po tokio veidmainingo AT posėdžio paskelbė atsišaukimą į Tautą: „Mes, Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Taryba, protestuojame prieš manipuliacijas parlamentine demokratija ir reikalaujame, kad AT deputatai paaiškintu savo elgesį“.

Įvykiai AT dešimtojo posėdžio metu galutinai atšaldė santykius tarp LPS ir LKP. Vėl pasipylė KP užsakyti straipsniai, kuriuose buvo šmeižiamas ir visaip užgauliojamas Sąjūdis.

Žlugus harmoningo bendradarbiavimo idėjai su LKP Sąjūdis nusprendė savarankiškai paskelbti moralinę nepriklausomybę. Tokį nepriklausomybės paskelbimą ypač palaikė Kauno Sąjūdžio atstovai. Tad 1988 metų lapkričio 20 dieną LPS Seimo taryba paskelbė Moralinę Lietuvos nepriklausomybę.

Šiems principams ginti Sąjūdis įsteigia Garbės Teismą. Remdamasis Konstitucijoje deklaruojamu Lietuvos valstybinu suverenitetu, Garbės Teismas skelbia antikonstituciniais visus įstatymus ir veiksmus, šį suverenitetą pažeidžiančius.
----------------------------------------------------------------

Neradus dialogo su LKP, LPS Taryba nusprendė vežti į Maskvą surinktus parašus prieš TSRS Konstitucijos pataisas. Lapkričio 24 dieną traukiniu į Maskvą buvo išvežti 1,8 milijono parašų. Kad parašai nedingtų, Sąjūdžio Taryba išpirko viso vagono bilietus, o parašus saugojo žaliaraiščiai. Latvijoje po panašia peticija buvo surinkta apie 1,1 milijono parašų, o Estijoje - apie 1 milijoną. Trijų respublikų neoficialiame referendume prieš TSRS konstitucines pataisas ir valdžios centralizaciją pasisakė apie 4 milijonai Pabaltijo gyventojų. Nuvežę į Maskvą deputatai šiuos parašus įteikė V. Kolesnikovui. Tačiau, nepaisant Pabaltijo piliečių valios, konstitucinės pataisos buvo priimtos.

Pašlijus Sąjūdžio santykiams su LKP, Sąjūdžio viduje taip pat prasidėjo nesklandumai, kurių ašimi tapo V. Petkevičius. Po nesėkmingo Sąjūdžio dialgo su LKP V. Petkevičius pareiškė, kad LPS turi vykdyti A. Brazausko politiką ir ne kitaip. Dalis Sąjūdžio tarybos narių bandė perkalbėti V. Petkevičių, tačiau pastangos buvo bergždžios. Nesutarus V. Petkevičiui ir LPS Tarybai, V. Petkevičius pareiškė, kad išeina atostogų. Greitai Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susivokė, kad Sąjūdžio Seimo Taryba turi išsirinkti pirmininką, kad V. Petkevičius nepradėtu skaldyti Sąjūdžio iš vidaus. Tuo metu į pirmininko postą pretendavo du kandidatai: R. Ozolas ir V. Landsbergis. Tačiau paskutinę akimirka R. Ozolas savo kandidatūrą atsiėmė ir Sąjūdžio Tarybos pirmininku tapo V. Landsbergis. Taip Sąjūdžio Taryba dar kartą po didžiojo suvažiavimo pakeitė savo vidinę administracinę struktūrą.

Pagal tuometinę TSRS konstituciją piliečiai rikdavo ne tik savos šalies Aukščiausiąją Tarybą, bet taip pat Visos Tarybų Sąjungos 15 respublikų piliečiai rinkdavo deputatus ir į TSRS Aukščiausiąją Tarybą.

1988 metais nepaisant Pabaltijo piliečių protestų ir parašų rinkimo akcijų TSRS AT pagal M. Goirbačiovo planą priėmė TSRS konstitucijos pataisas ir 1988 m. lapkričio 29 d. paskelbė rinkimus į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Pagal tuomet galiojusį įstatymą į 2250 dydžio TSRS AT Lietuvoje turėjo būti išrinkti 42 TSRS liaudies deputatai. Rinkimai su galimybe rinktis iš kelių kandidatų TSRS mastu buvo rengiami pirmą kartą. KP pasiliko tiesę spręsti, kuriems kandidatams leisti balotiruotis, o kuriems ne. Kandidatus galėjo kelti įvairios organizacijos ir kolektyvai.

LPS iškilo problema, ar dalyvauti šiuose rinkimuose, ar ne. Vieni Sąjūdžio nariai siūlė nedalyvauti, nes dalyvaujant bus pademonstruota, kad pripažįstame krašto okupaciją ir okupanto politines ir administracines institucijas. Rinkimus taip pat siūlė boikotuoti Lietuvos Laisvės Lyga ir Helsinkio grupė. Tačiau kiti Sąjūdžio nariai siūlė dalyvauti rinkimuose, nes LPS nariai gaus TSKP AT tribūną, iš kurios galės propaguoti nepriklausomybės siekius. Tad buvo apsispręsta dalyvauti rinkimuose.

Iki Naujųjų 1989-ųjų metų spėta iškelti kandidatus visose rinkimų apygardose. Daugelyje gamyklų, įstaigų, kolūkių jau veikė Sąjūdžio rėmimo grupės, ir, keliant kandidatus kolektyvuose , Sąjūdžio nariai visada surinkdavo daugiau balsų.

Lietuvoje įsibėgėjo rinkimų kampanija. Po LKP-CK XVII plenarinio posėdžio 1989 m. vasarį vėl buvo uždrausta TV laida „Atgimimo banga“.

Kompartijos rankose buvo ne tik TV, radijas, bet ir visa didelio tiražo spauda. Nepaisant Centrinės rinkimų komisijos Maskvoje formalių nurodymų suteikti visiems kandidatams lygias teises vienodai pasisakyti eteryje ir spaudoje, visur žymai daugiau galimybių turėjo LKP kandidatai. Kaip rašė „Kauno aido“ redaktorius: „Labai jau nevienodos sąlygos buvo sudaromos kandidatams. Valdžios ir partijos vyrus, ūkinius vadovus liaupsino, galima sakyti, lyg piršliai, lenkdami lyg senbernius prie jaunamarčių. [...] kas diena rinkėjams buvo nuo ryto iki vakaro kalama :tik Zaleckas, tik Astrauskas, tik Brazauskas , tik Macaitis“.

Buvo ir tiesioginių kliudymų. Pavyzdžiui, Varėnos Sąjūdžio grupė pastatė agitacinį stendą, kuriame buvo siūloma balsuoti už Sąjūdžio kandidatus, tačiau Varėnos LKP rajono komiteto nutarimu stendas buvo nugriautas. K. Požėlos ir V. Kapsuko spaustuvė Kaune atsisakė spausdinti Sąjūdžio kandidatų lankstinukus. Gelbėtis teko naudojant pusiau legalią spausdinimo ir dauginimo techniką. Sąjūdžio rinkimų štabas paruošė agitacinį videoklipą, bet TV atsisakė jį transliuoti. Po kelių dienų pasirodė ir LKP labai panašus į Sąjūdžio agitacinį videoklipas. Tačiau LKP su plagijuotu klipu nepasisekė, nes Sąjūdžio videoklipas buvo parodytas anksčiau Danutės Jakubėnienės laidoje „Veidrodis“.

Taip pat verta priminti, kad Sąjūdis rinkimų kovoje dalyvavo kaip neįteisinta organizacija, nes LPS įteisinimas buvo specialiai vilkinamas.

Kad nekiltu dar didesnė konfrontacija tarp Sąjūdžio ir LKP, Sąjūdis padarė nuolaidų. A. Juozaitis atsiėmė kandidatūrą iš tos apylinkės, kur su juo varžėsi LKP sekretorius A. Brazauskas, o A. Nasvytis atsiėmė kandidatūrą prieš pat rinkimus toje apygardoje, kur balotiravosi V. Beriozovas.

Pirmasis rinkimų turas į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, įvykęs kovo mėnesio 26 dieną, pasibaigė triuškinančia Sąjūdžio pergale. Sąjūdžio kandidatai laimėjo 31 apylinkėje iš 42. Pralaimėjusiųjų tarpe buvo LTSR prezidiumo pirmininkas V. Astrauskas, ministras pirmininkas V. Sakalauskas, LTSR teisingumo ministras Pranas Kūris ir kt.

Jonas Gureckas po tokio LKP pralaimėjimo bandė teisintis, kad Sąjūdžiui rinkiminę pergalę atnešė rinkiminė taktika, bet ne liaudies pritarimas nepriklausomybei.

Balandžio 1 d, dar prieš antrąjį rinkimų turą, Sąjūdžio Seimo ketvirtojoje sesijoje , apibūdindamas rinkimų rezultatus, V. Landsbergis kalbėjo: „Rinkimai išryškino LKP krizę. Kai kas juose laimėjo, o kai kas pralaimėjo, bet aišku viena, kad laimėjo Lietuva. Nereikia pūstis, venkime ir gyrimosi bei pašaipų konkurentų atžvilgiu. Važiuojame viename vežime, tad stumdytis pavojinga“.

Mėnuo, likęs iki TSRS liaudies deputatų suvažiavimo Maskvoje, buvo pilnas nerimo. Gegužės 20 dieną Vilniaus Kalnų parke Sąjūdis surengė Lietuvos deputatų palydas į TSKP konferenciją. Mažiau nei prieš metus panašios palydos buvo surengtos išlydint LKP atstovus į Maskvą. Tada nuolankiai buvo prašoma „paskelbti sąjunginių respublikų ekonominį, kultūrinį ir politinį suverenitetą Sąjungos lenininės sampratos pagrindu". Dabar Kalnų parke, išlydint žmonių išrinktus deputatus , žodžiai „laisvė“ ir „nepriklausomybė“ skambėjo atvirai.

Veikla tuometinėje TSRS AT pasirodė išties nelengva. Kaip tuo metu rašė R. Ozolas: „iš pradžių mums pasirodė, kad netrukus mes turėsime padėti mandatus ir vykti namo. (mat, Sąjūdžio Seimas buvo nusprendęs, kad jeigu nebus galimybės TSRS AT reikalus pakreipti nepriklausomos Lietuvos naudai, tai Sąjūdžio deputatai deda mandatus ir išvyksta iš AT.) Sustabarėjęs stalinistinis aparatas buvo nusiteikęs įvesti geležinę tvarką ir viskam diriguoti. Tačiau Latvijos delegato kalba dėl Gruzijos įvykių buvo tarsi nokdaunas tam aparatui, kuris atsigavo tik po poros valandų. Po to K. Antanavičiaus ir estų atstovo kalbos parodė, kad Pabaltijys yra ta jėga, su kuria reikia skaitytis. Tačiau didžiausią TSRS AT delegatams šoką sukėlė prof. V. Landsbergio kalba. Iš sąstingio pabudo net Maskvos delegatai. J. Afansjevo ir G. Popovo kalbos buvo galutinis smūgis stagnacijos šalininkams“.

Šiaip ne taip Baltijos šalių deputatai, prasiskynę kelią, ėmė kelti ir Molotovo – Ribentropo pakto teisėtumą. Šiuo klausimu visa Lietuvos delegacija buvo vieninga, prie jos prisidėjo net A. Brazauskas, kuris siūlė peržiūrėti Molotovo – Ribentropo paktą ir deramai įvertinti Stalino nusikaltimus užsienio politikoje. Nepaisant daugelio deputatų nepritarimo šio pakto peržiūrai, komisija visvien buvo sudaryta, komisijos pirmininku buvo paskirtas A. Jakovlevas. Taip buvo dedami teisiniai pamatai tolesniam nepriklausomybės siekimui.

Vienas iš sudėtingiausių ir prieštaringiausių klausimų buvo Kremliaus siekis įkurti konstitucinės priežiūros komitetą, kuris peržiūrėtų sąjunginių respublikų įstatymus, ar jie neprieštarauja TSRS konstitucijai. Lietuvos delegatai, kai vyko šis gėdingas balsavimas, susitarę išėjo iš salės. M. Gorbačiovas turėjo padaryti kompromisą ir sudaryti komisiją, kuri spręstų dėl tokio komiteto veiklos reikalingumo.

1989-ieji – tai penkiasdešimtosios Molotovo – Ribentropo pakto metinės. Tais metais visos trys Baltijos valstybės nusprendė taip paminėti šį gėdingą įvykį, kad pamatytu visas pasaulis. Kažkuriam iš Sąjūdžio narių kilo mintis atriboti visas tris valstybes gyva siena nuo TSRS, kaip beveik prieš metus žalieji buvo gyva grandine apjuosę Baltijos jūrą. Idėja pasirodė priimtina. Tik kilo diskusijos, kaip išdėlioti tą gyvąją grandinę: ar ji turi eiti pagal Lietuvos, Latvijos ir Estijos Rytines sienas? Buvo problema, pagal kokias sienas turi driektis grandinė: ar pagal 1920m. Tarybų Rusijos pripažintas valstybės ribas, ar pagal dabartinę? Taip pat buvo gamtinių sunkumų tokią gyvąja sieną išdėlioti pagal Rytinius pakraščius, nes grandinė būtų nusitęsusi per miškus , pelkes ir laukus. Estai pasiūlė gyvąją grandinę išdėlioti dabartiniu „Via Baltica“ keliu, pačią grandinę pavadinti „Baltijos kelio“ vardu. Už šį renginį buvo atsakingi trys žmonės: estas H. Valka, latvis A. Klotinis ir lietuvis V. Čepaitis. V. Čepaitis „Atgimimo bangos“ laidoje viešai pristatė šią idėją.

Baltijos kelias buvo Sąjūdžiui išbandymas, kuris atspindėjo Sąjūdžio vienybę ir ryžtą. Sąjūdžio taryba sudarė akcijos koordinavimo centrą, eiliniai sąjūdininkai sudarinėjo planus ir siūlė savo idėjas. Detaliausią renginio scenarijų pateikė Sąjūdžio seimo narys A. Skučas. Jis pasiūlė visą Baltijos Kelio trasą suskirstyti į 50 etapų po 4 km (Lietuvos teritorijoje Baltijos kelio ilgis sudarė apie 200 km), kuris simbolizuotu 50 Tautos kančių metų. Kas 4 kilometrus vadinamose stotelėse buvo pastatyti kryžiai, aukurai ar šiaip paminklai. Atstumai nuo Gedimino kalno bokšto iki Latvijos pasienio gyvenvietės Grenstalės buvo išdalinti atskirų miestų ir rajonų Sąjūdžio taryboms atsižvelgiant į žmonių skaičių ir atstumą, kurį žmonėms teks važiuoti iki trasos. Antai Kauno sąjūdininkai turėjo užpildyti net 20 km kelio atkarpą, o zarasiškiai - tik 1 km. Daugelis įmonių, solidarizuodamiesi su Sąjūdžiu, skyrė nemokama transportą savo darbuotojams nuvežti iki reikiamos kelio atkarpos.

Vilniuje Baltijos kelio atkarpa nuo Gedimino pilies bokšto iki Katedros buvo paskirta vaikų organizacijoms, nuo Katedros iki žaliojo tilto - tremtiniams, nuo tilto iki pedagoginio instituto – moksleiviams, nuo instituto iki kryžkelės į Ukmergės plentą – medikams, pedagogams, spaudos darbuotojams. Po to prasidėjo grandinės pildymas atvykusiais iš kitų Lietuvos rajonų žmonėmis. Galiausiai prie Latvijos sienos lietuviškos grandinės dalį užbaigė Biržų ir Pasvalio rajonų gyventojai.

1989m. rugpjūčio 22 dieną LTSR AT paskelbė sudaranti slaptųjų Molotovo – Ribentropo protokolų tyrimo komisiją. Komisija pripažino, kad šie protokolai sąlygojo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės praradimą, o 1940m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausios Tarybos įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į TSRS sudėtį buvo neteisėtas.

Baltijos Kelio dieną į Lietuvą atvyko nemažai užsienio žurnalistų, kurie pasauliui palčiai nušvietė Pabaltijo valstybių siekį atgauti nepriklausomybę. Baltijos Kelio renginyje dalyvavo ne vien tik Sąjūdžio žmonės, bet ir kai kurie LKP nariai.

Likus penkiolikai minučių iki 19 val vaikų ir jaunimo organizacijų nariai užsidegė žvakutes, aidint varpams iš radijo imtuvų, visi žmonės susikibo už rankų : Baltijos kelias buvo nutiestas. Netrukus iš lėktuvo, kuris skrido išilgai Baltijos Kelio grandinės, pasipylė gėlės stalinizmo aukoms atminti (pirmas lėktuvas buvo tiek prikrautas ūkių ir eilinių piliečių sudovanotų gėlių, kad pilotams iki savo kabinų teko šliaužte šliaužti).

Toks masinis renginys siekiant Nepriklausomybės įvyko pirma kartą Tarybų Lietuvos istorijoje. Žmonės buvo sujaudinti, kai kurie iš džiaugsmo nesulaikė ašarų. Taip 1989m rugpjūčio 23 dienos vakare 19 val. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės , kurių buvo 2 milijonai (Lietuvoje – milijonas), susikibo rankomis vardan savo laisvės siekio, gyva grandine sujungdami šalių sostines nuo Vilniaus per Rygą iki Talino.

Baltijos kelias turėjo didelę politinę reikšmę. V. Čepaitis pastebėjo: „Baltijos kelias parodė visų trijų Pabaltijo tautų sugebėjimą sutelkti jėgas gyvybiškai svarbiam bendram tikslui – nepriklausomų valstybių atkūrimui. Antra: Baltijos kelias pademonstravo Sąjūdžio, Tautas fronte ir Rahvarne jėgą ir organizuotumą, vienu metu visose trijose valstybėse sutelkiant šimtus tūkstančių žmonių. Trečia: Baltijos kelias leido internacionalizuoti trijų Pabaltijo valstybių laisvės bylas. Baltijos kelias savo dalyvių gausa savotiškai paneigė TSRS aukštųjų pareigūnų argumentus, kad Pabaltijo valstybių atsiskyrimo nuo TSRS siekia tik maža saujelė politinių oportunistų. Baltijos kelią būtų galima vertinti kaip savotišką referendumą dėl nepriklausomybės“.

Viešųjų ryšių požiūriu Baltijos kelias buvo labai sėkmingas projektas, nes jo dėka pasaulis išgirdo apie šių trijų Pabaltijo valstybių siekius atsiskirti nuo TSRS. Akcijos veikla pateko į pirmuosius pasaulio laikraščių puslapius, ji buvo parodyta per pirmąsias TV žinių laidos minutes. Be to, šis kelias simboliškai dar kartą pasauliui priminė apie nusikalstamą Molotovo – Ribenropo paktą.

Kaip buvo tikėtasi, Baltijos kelio renginys Maskvai sukėlė didelį galvos skausmą. Jau rugpjūčio 26 d. dieną Maskvos TV žinių laida „Vremia“ išplatino TSKP CK pranešimą apie kritinę padėtį Pabaltijo valstybėse. Rugpjūčio 25 d. laikraštis „Pravda“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo smerkiamas Pabaltijo tautų separatizmas, skautų sveikinimai prilyginti nacių sveikinimams ir tt. TSKP CK tomis dienomis išplatino nedviprasmišką pranešimą: „Nueita per toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai. Jeigu jiems pavyktu pasiekti savo tikslus, tautoms padariniai būtų katastrofiški. [...] kai kur atsirado reali tikro pilietinio konflikto ir gatvių susirėmimo grėsmė“.

Sąjūdžio taryba nusprendė, kad reikia reaguoti į tokį Kremliaus pareiškimą. Buvo nutarta, kad į tokius kaltinimus Sąjūdžiui turi pirmiausia reaguoti TSRS liaudies deputatai, kurie buvo išrinkti nuo Sąjūdžio. Rugpjūčio 27d. buvo išsiųstas trumpas A. Buračo, J. Marcinkevičiaus, V Landsbergio ir R. Ozolo laiškas TSRS liaudies deputatų antrajam suvažiavimui ir M. Gorbačiovui, kuriame buvo pabrėžta, kad ypač pavojinga yra Kremliaus pareiškimo antikonstitucinė nuostata, nukreipta prieš tautų apsisprendimo teisę.

Po „Baltijos Kelio“ trys Pabaltijo valstybės sulaukė ne vien tik TSKP grasinimų, bet ir dėmesio bei palaikymo iš pasaulio. Po šio grandiozinio renginio pasaulio žmonės ėmė spausti savo vyriausybes, kad jos padėtų spręsti Pabaltijo tautų laisvės bylą. Šiaurės šalių taryba užmezgė ryšius su Sąjūdžiu, Rahvarne ir Tautas fronte. Rugpjūčio 28d. Dž. Bušas duodamas inteviu pabrėžė, kad M. Gorbačiovas turėtų parodyti daugiau supratimo Baltijos valstybių atžvilgiu. Jam reikia suvokti tų respublikų problemas, daugiau įsiklausyti į tų šalių piliečių poreikius ir troškimus. Liberalusis Rusijos inteligentijos sluoksnis taip pat palaikė Baltijos Kelio iniciatyvą, antai A. Sacharovas sukritikavo Kremliaus griežtą reakciją į Baltijos kelią: „Aš manau, kad įvykiai vystėsi Baltijos valstybėse normaliai ir pagrindo tokiam griežtam pareiškimui nebuvo. Tikiu, kad Lietuva, Latvija ir Estija sugebės rasti sau tinkamą sprendimą dėl savo ateities ir be Maskvos nurodymų“. Baltijos kelią palaikė net kai kurie TSKP liberaliai mąstantys komunistai.

„Baltijos kelias“ pademonstravo, kad Tauta ateityje nesiruošia taikstytis su vienpartiniu KP dominavimu ir besąlygišku Maskvos nurodinėjimu. Žodis nepriklausomybė jau šmėžavo LPS programoje ir garsiai skambėjo mitinguose. Net kai kurie pažangūs LKP nariai pamažu ėmė „mokytis“ ištarti žodžius: Nepriklausoma Lietuva.

Neprikasomos Lietuvos valstybės atkūrimui Sąjūdžiui buvo svarbu laimėti rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Kad rinkimai būtų demokratiški, reikėjo pakeisti pilietybės ir rinkimų įstatymus. Sąjūdžiui buvo svarbu, kad rinkimuose negalėtų dalyvauti Lietuvoje dislokuoti TSRS kariai.

Dar 1989m. rugsėjo 19d. Sąjūdis suformulavo pagrindinius rinkimų platformos teiginius, pabrėždamas, kad reikia atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tą dieną taip pat buvo priimtas garsusis Sąjūdžio šūkis - „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“. Sąjūdis iškėlė 141 savo kandidatą į LTSR AT (kiekvienai apygardai po kandidatą). Į centrinę rinkimų apygardą pateko ir keli Sąjūdžio atstovai, o jos pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys akad. J. Bulavas.

Prieš prasidedant rinkimų kampanijai, iš karto tapo aišku, kad LPS laimės daugumą vietų. Kaip rodė tuometinio Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto atliktos apklausos, balsuoti už Sąjūdžio atstovus buvo nusiteikę net 49% piliečių, už Sąjūdžio partijas - 23%, o už LKP tik 19% piliečių.

LKP, nujausdama nesėkmę per artėjančius rinkimus, ėmėsi veiksmų. 1989m. gruodžio 19/20d. įvykęs XX LKP suvažiavimas priėmė sprendimą atsiskirti nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos. Šis taktinis manevras LKP davė nemažai teigiamų politinių dividendų. Po LKP atsiskyrimo nuo TSKP partijos reitingas išaugo kone dvigubai: LKP kandidatus rėmė net 38% piliečių, o už Sąjūdį buvo pasirengę balsuoti tik 27%. žmonių.

Tačiau 1990m. Vasario 24 d. įvykę rinkimai į LTSR AT pakrypo Lietuvos komunistų partijai netikėta linkme. Jau po pirmojo turo paaiškėjo, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kandidatai surinko 2/3 balsų. Tokią netikėtą sėkmę Sąjūdžiui lėmė tai, kad LPS programoje buvo įtvirtintas siekis kuo greičiau atkurti Lietuvos nepriklausomybę; LKP savo programoje deklaravo krašto nepriklausomybę TSRS sudėtyje.

Antrasis rinkimų turas turėjo įvykti kovo 11d. Procesus paskubino Maskvoje sušauktas neeilinis TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo įvykti 1990m. Kovo 12 d. Jame buvo numatyta išrinkti TSRS prezidentą (juo būtų tapęs M. Gorbačiovas) ir priimti įstatymą dėl valstybių išstojimo iš TSRS.

Kad būtų užbėgta už akių prezidentiniam valdymui, buvo nutarta paankstinti antrojo rinkimų turo datą. Tam reikėjo įtikinti AT prezidiumo pirmininką A. Brazauską ir rinkimų komisijos priminką J. Bulavą, kad antrasis turas įvyktų kovo 4d. Numatytą dieną įvykus rinkimams, dar buvo išrinkti 20 Sąjūdžio deputatų (iš 26 kandidatų). Dar 10 Sąjūdžio kandidatų buvo išrinkta kovo 7,8 ir 10 dienomis.

Kovo 9 d. tapo aišku, kad antrame ture išrinkta pakankamai deputatų, kad būtų galima sudaryti kvorumą. Tad Sąjūdžio deputatai nutarė pradėti sesiją kovo 10d. 21val. (mat iki tol Rinkimų komisija turėjo patvirtinti rinkimų, kurie buvo įvykę 1990m kovo 10d., rezultatus). Tą vakarą buvo nuspręsta atlikti nemažai procedūrinių formalumų, nes buvo nuogąstaujama, kad gali būti nespėta priimti pagrindinio dokumento – Nepriklausomybės Deklaracijos. Pirmąjį posėdį simboliškai atidarė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir rinkimų komisijos pirmininkas akad. J Bulavas. Jis įžanginėje kalboje pabrėžė, kad čia išrinktųjų deputatų pagrindinis uždavinys - Lietuvos Respublikos valstybingumo ir nepriklausomybės atstatymas. Pirmajame posėdyje dalyvavo 125 iš 131 jau išrinktų AT deputatų.

Sugiedojus Lietuvos himną, AT pradėjo darbą. Iš pradžių buvo išrinkta balsų skaičiavimo komisija, po to sekretoriatas, o dar vėliau mandatų komisija. Taip pat tą dieną buvo perskaityti keli sveikinimai, gauti iš užsienio lietuvių ir užsienio šalių politikų.

Tą kovo 10 d. Sąjūdžio deputatai susitiko dar kartą uždarame pasitarime, kuriame buvo svarstoma, ar kovo 11 dieną paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Kai kurie deputatai suabejojo, ar tikslinga tą dieną skelbti nepriklausomybę. Saudargas pasiūlė šiuos dokumentus priimti tik po savaitės, prieš tai viską gerai apsvarsčius. K. Saja pareiškė, kad tokio svarbaus dokumento priėmimo vilkinimas jam primena bailumą ir 1940m. Tarybinį Seimą.

Taip Sąjūdžio deputatai būtų išsiskirstę, tą vakarą nieko nenusprendę, bet juos padrąsino Stasio Lozoraičio skambutis. Jis įtikino deputatus, kad būtinai reikia skelbti nepriklausomybės deklaraciją kovo 11 dieną.

Ankstyvą kovo 11-osios rytą Sąjūdžio deputatai susirinko į Šv. Kazimiero koplyčią. Kun. K. Vasiliausko iniciatyva čia buvo aukojamos šventosios Mišios už Lietuvos nepriklausomybę.

9 val prasidėjo antrasis Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Prasidėjo kandidatų į AT pirmininkus iškėlimas. LKP iškėlė savo kandidatą A. Brazauską, o Sąjūdis ilgai ginčijosi, kokį kandidatą iškelti. Vieni siūlė R. Ozolą, kiti K. Antanavičių, dar kiti V. Landsbergį. Galiausia buvo nuspręsta iškelti V. Landsbergio kandidatūrą.

Po to prasidėjo kandidatų prisistatymai. Pirmas prisistatė A. Brazauskas, kuris savo kalboje pabrėžė šalies ekonominius santykius su TSRS. Po to sekė V. Landsbergio prisistatymas. Jis savo kalboje akcentavo piliečių norą gyventi laisvėje.

Posėdyje kilo diskusija dėl kandidatų. Č. Juršėnas žongliruodamas skaičiais bandė įrodyti, kad Sąjūdis neturi visuomenės daugumos palaikymo, nes už jį balsavo tik 49% rinkėjų. Jo pagrindinė idėja buvo surengti referendumą dėl AT pirmininko pareigų. Sąjūdžio deputatas V. Plečkaitis pareiškė, kad LKP, gavusi kur kas mažiau vietų Aukščiausiojoje Taryboje, jau savaime turėjo užleisti pirmininko vietą Sąjūdžiui.

Galiausiai buvo sutarta kandidatus išrinkti slaptu balsavimu. Balsavime dalyvavo 133 deputatai. Iš jų už A. Brazauską pasisakė 38 deputatai, o už V. Landsbergį net 91 deputatas. Taigi AT pirmininku tapo V. Landsbergis.

Išrinkus AT pirmininką, buvo pereita prie kitų darbotvarkės klausimų. Prie darbotvarkės, kuri buvo sudaryta Sąjūdžio deputatų klube, prisidėjo dar keli punktai: Ministrų Tarybos įgaliojimų gražinimas Aukščiausiajai Tarybai ir AT tvirtinamų pareigūnų įgaliojimų pratęsimas. K. Prunskienei buvo pasiūlyta eiti MT pirmininko pareigas.

Po to V. Landsbergis trumpai aptarė Sąjūdžio parengtų 5 dokumentų paketą. Iš pradžių buvo svarstoma pirmoji – deklaraciją dėl AT deputatų įgaliojimo. Jame skelbiama, kad Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems Lietuvos TSR AT Tautos atstovų mandatą atstatyti Lietuvos valstybę ir suverenitetą, per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 17val. 15 min. vadinsis Aukščiausiąja Taryba. Už šį projektą balsavo 126 deputatai ir 6 susilaikė, vienas biuletenis buvo pripažintas negaliojančiu.

Antrasis dokumentas buvo dėl valstybės pavadinimo ir herbo (E. Bičkausko siūlymu dėl didelės svarbos buvo pavadintas įstatymu).

Šio dokumento pagrindinės tezės yra šios:

1. Konstitucijoje ir kituose valstybės norminiuose teisiniuose aktuose vartoti vienintelį oficialų pavadinimą – Lietuvos respublika, o trumpinant ir sudėtiniuose pavadinimuose – Lietuva, Lietuvos.

2. Vartoti oficialų valstybės herbą – Vytį.

3. Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą vadinti „Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba“.

Už šį įstatymą balsavo visi 133 deputatai, net išrinkti lenkiškose apygardose.

Šią iškilminga akimirką AT salėje pakilo Trispalvė, kuri uždengė LTSR herbą ir taip tarsi nutraukė 50 metų okupacinį periodą. Vis tai įvyko kovo 11d. 18val . 8min.

Po to 19 val Č. Stankevičius pristatė dar tris pagrindinius klausimus: 1938m. Konstitucijos galiojimo atstatymą, valstybingumo atstatymą ir įstatymą dėl Laikinojo Lietuvos Respublikos pagrindinio įstatymo“.

1938 m. gegužės 12d. Konstitucijos galiojimo atstatymas simbolizavo valstybingumo tęstinumą, kuris buvo nutrauktas dėl TSRS okupacijos. Kadangi tuometinės tarybinės realijos neatitiko 1938 m. konstitucijos, tai šios konstitucijos galiojimas po kelių minučių buvo sustabdytas ir vietoj jos buvo paskelbtas Pagrindinis įstatymas (tai pakeista ir papildyta LTSR konstitucija).

Galiausiai buvo pereita prie Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto. Č. Juršėnas pasiūlė balsuoti dėl šio akto vardiniu balsavimu. Po to deputatams buvo išdalintos balsavimo kortelės. Jas užpildžius, kortelės buvo atiduotos balsų skaičiavimo komisijai. Po daugelio redagavimų ir perrašinėjimų Nepriklausomybės aktas buvo suredaguotas taip:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą”.

Balsų skaičiavimo komisija į salę grįžo jau po 23val. Pirmininkaujančiam perskaičius deputato pavardę, jis atsistodavo patvirtindamas savo parašą kortelėje.

Pavardės buvo skaitomos tokia tvarka:

Abišala - už, Akanovičius - susilaikė, Aksomaitis - už, Amb­razaitytė - už, Ambrazevičius - už, Andrikienė - už, Andriukai­tis - už, Andriukaitienė - už, Antanavičius - už, Apšega - už, Arlauskas - už, Astrauskas - už, Balkevičius - už, Baldišis ­- už, Beinortas - už, Beriozovas - už, Bičkauskas - už, Brazaus­kas - už, Butkevičius - už, Čepaitis - už, Čobotas - už, Degu­tis - už, Dringelis - už, Endriukaitis - už, Gajauskas - už, Gent­vilas - už, Genzelis - už, Gerdaitytė - už, Giniotas - už, Gla­veckas - už, Grakauskas - už, Grinius - už, Gudaitis - už, Ho­fertienė - už, Iešmantas - už, Ilgūnas - už, Jankelevičius - su­silaikė, Januška - už, Jarašiūnas - už, Jarmolenka - už, Jasu­kaitytė - už, Juknevičius - už, Jurgelis - už, Juršėnas - už Ka­činskas - už, Karoblis - už, Karvelis - už, Kašauskas - nedalyvavo, Katkus - už, Klumbys - už, Kolesnikovas - už, Kudaba - ­už, Kumža - už, Kuzmickas -- už, Landsbergis - už, Lapins­kas - už, Laurinkus - už, Leščinskas - už, Liaučius - už, Lu­bys - už, Maceikianecas - susilaikė, Mačys - už, Malkevičius -­už, Medvedevas - nedalyvavo, Milčius - už, Minkevičius - už, Miškinis - už, Morkūnas - už, Motieka - už, Nedzinskienė - už, Norvilas - už, Okinčicas - už, Ozolas - už, Oželytė - už Palec­kis - už, Paliūnas - už, Pangonis - už, Patackas - už, Paulaus­kas - už, Pečeliūnas - už, Peško - susilaikė, Petrovas - už, Pik­turna - už, Plečkaitis - už, Poškus - už, Povilionis - už, Pra­piestis - už, Prunskienė - už, Puplauskas - už, Račas - už, Ra­monas - už, Rasimavičius - už, Rastauskienė - už, Razma - už, Ražauskas - už, Rimkus - už, Rudys - už, Rudzys - už, Rupeika - už, Sabutis - už, Saja - už, Sakalas - už, Saudargas - už, Sėjūnas - už, Simutis - už, Suboč - susilaikė, Survila - už, Stak­vilevičius - nedalyvavo, Stankevičius - už, Šadreika - už, Šal­tenis - už, Šepetys - už, Šerkšnys - už, Šimėnas Albertas - už, Šimėnas Jonas - už, Tamulis - už, Taurantas - už, Terleckas ­- už, Tomaševičius - susilaikė, Tupikas - už, Ulba - už, Uoka - ­už, Vagnorius - už, Vaišvila - už, Vaitiekūnas - už, Valatka - ­už, Valionytė - už, Varanauskas - už, Vilkas - už, Zingeris - ­už, Žalys - už, Žiemelis - už, Kropas - už.

Už šį aktą balsavo 124 deputatai, prieš nebalsavo niekas, su­silaikė šeši. Pirmininkas V. Landsbergis paskelbė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą. Gerbia­mieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva. Galėtume sušukti: Latvija bus laisva! „(Deputatai skanduoja šiuos žodžius.)

Po to buvo sugiedotas Lietuvos Respublikos valstybės himnas. V. Čepaitis pareiškė: „Aukš­toji Taryba! Ši diena XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918-ujų metų vasario 16-oji. Todėl siūlau Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui ir Tarybos sekretoriui, bet ir visiems, dalyvavusiems balsavime“.

Baigiantis posėdžiui deputatai priėmė kreipimąsi į pasaulio tautas:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepri­klausomos Lietuvos valstybės tęstinumą ir sugrįžimą į laisvųjų pasaulio šalių šeimą, tikisi jų broliško solidarumo ir paramos.

Mūsų sprendimas nėra nukreiptas nė prieš vieną valstybę, nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautybę. Tai kelias, kuris lei­džia užtikrinti Lietuvoje žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises, atsiverti laisvam bendravimui, įnešti mūsų atsakomybės ir darbo indėlį į kuriamą teisingumo ir santarvės pasaulį.Tepadeda mums Dievas ir visi geros valios žmonės“.

Tą vakarą AT gyveno permainų nuotaikomis: po akto paskelbimo visi AT deputatai susikibo už rankų, atsistojo ir sugiedojo Lietuvos himną.

Viltingomis nuotaikomis buvo gyvenama ne vien tik AT rūmuose, bet ir visoje Lietuvoje. Kovo 11 vakarą daug piliečių savo TV ekranuose stebėjo AT posėdį ir laukė stulbinančios žinios - Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo.

Tačiau šis Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo tik pati pradžia į ilgą ir sunkų nepriklausomos Lietuvos kelią.

Jau kitą dieną po Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo į Lietuvą ėmė plaukti sveikinimo telegramos iš įvairiausių šalių. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę kraštui iškilo aibė problemų, tokių kaip krašto apsauga, teisinės sistemos pertvarkymai, ryšiai su užsieniu ir kt. Pirmiausia buvo susirūpinta krašto ir sienos apsauga. Jau kovo 12d. Artūras Skūčas Sąjūdžio būstinėje pradėjo telkti sukarintą savanorių organizaciją, kuri turėjo saugoti valstybinę sieną, AT ir patį kraštą.

Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai nerimą kėlė iš Maskvos gaunami pranešimai. Kovo 12 d. M. Gorbačiovas situaciją pavadino „aliarmą keliančia“. TSRS ryšių ministerija ėmė blokuoti bet kokius elektroninius ryšius su užsieniu. Ore intensyviau pradėjo patruliuoti TSRS kariniai lėktuvai. Kovo 13 dieną M. Gorbačiovas pareiškė, kad bus sudaryta politinė ir juridinė komisija, kuri įvertins susidariusią padėtį Lietuvoje.

Netrukus Lietuvoje prasidėjo ir karinės provokacijos. Kovo 25 dienos naktį TSRS tankai apsupo AT pastatą, o kitą dieną desantininkų dalinys šturmavo TSKP aukštąją mokyklą.

AT, posėdžiaudama kovo 25 d. naktį, priėmė sprendimą, kad kritiniu atveju, jeigu bus areštuoti AT nariai ar Ministrų tarybos kabinetas, jų įgaliojimus perimtų išeivijos lietuvis Stasys Lozoraitis.

Balandžio 7 dieną Lietuvos Sąjūdis suorganizavo daugiatūkstantinį mitingą „Vingio parke“, kurį vedė LPS narys A. Žebriūnas. Tuo metu TSRS ėmėsi bauginimo taktikos. Virš mitinguojančiųjų galvos ėmė suktis malūnsparnis, o iš jo buvo barstomos proklamacijos.

Tą dieną po mitingo vėlai vakare buvo išdaužyti Sąjūdžio kioskų langai ir sulaužyti keli mieste stovėję stendai, tai pat nukentėjo ir LPS būstinė. Po to buvo ir daugiau provokacijų bei išpuolių iki pat 1992 m. rudens.



Bibliografija

Dr. doc. Romas Batūra . Lietuvos Sąjūdis ir valstybės atkūrimas, panorama. Vilnius ,1998

Virgilijus Čepaitis. Su Sąjūdžiu už Lietuvą nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11 Tvermė , 2007.

Sąjūdis ateina iš toli . (Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo Tarybos narių kalbos, atsiminimai, apmąstymai) Margi raštai ,Vilnius, 2008.

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis , steigiamasis suvažiavimas, 1988 spalio 22 – 23 d.

Vytautas Landsbergis . Lūžis prie Baltijos . (politinė autobiografija) Vilnius, 1997

Angonita Rupšytė . Sąjūdžio dėka laimėti pirmieji demokratiniai rinkimai. "XXI amžiaus" , 2004 m. balandžio 28 d., Nr. 8 (77)

Sąjūdžio žinios 1988 07 08 – 1989 05

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – Vikipedija