Vasario 16-osios įpareigojimas: nepriklausomybė nuo šimtamečių carų, europinė kryptis ir demokratija

Vasario 16-osios įpareigojimas: nepriklausomybė nuo šimtamečių carų, europinė kryptis ir demokratija

 

Sveiki, piliečiai pilėnai, Pilies gatvės brolija!

Sveikinu Jus, dar kartą čia susirinkusius.

Nutariau pasidalyti mintimis apie šachmatus ir dūmus.

Mano geroji žiniasklaida, jaučiu, tuoj daro išvadą: tas Landsbergis jau visai. Juk šachmatai ir dūmai neturi nieko bendra.

Klystate, brangieji, labai daug bendra. Prisimenu savo studentišką jaunystę, kai daug vyresni strateginiai partneriai prie languotos lentos pūsdavo man į veidą „Belomor“ dūmų kamuolius, kad apsvaigęs, nebeįžvelgdamas net vieno ėjimo į priekį,  padaryčiau kokią istorinę klaidą.

Išgrauš! – būdavo mano atsakymas. Bet rūkyti nepradėjau.

Tačiau šiandien daugelis jau pamiršo, o mokykloje nė nebemoko, kas tas „Belomor“ kanalas ir jo geležinkelis tundroje, kur po kiekvienu pabėgiu guli nukankintas vergas. Todėl pasisekimo kai kuriose auditorijose susilaukia dainos: „Aš padarytas vergijoje“. Naujieji keisti patriotai dūsauja: „Ilgu, ilgu man tarybų, šalin bjaurybę Europą!“ ir svaiginasi jau ne dūmais, o referendūmais. Deja, į agitatorių judesius įtraukta daug suklaidintų nuoširdžių žmonių, turbūt neskaičiusių pono Juliaus teksto, kurį parėmė. Menininkai, dvasininkai… Jausmai dėl tėvynės ima viršų, bet į tėvynę pažvelkim ir iš proto pozicijų. Ir bent pora ėjimų į priekį, ir nereikia pykti ant klystančių.

Esam novatoriai. Lietuvoje stumiamas dar negirdėtas antieuropinis referendūmas. Tokia jo esmė, tik slepiama apgavystėmis, pradedant nuo tos, kai mūsų sąjungininkai europiečiai gudriai suplakami su viso pasaulio „užsieniečiais“.

O jei  kalbam sąžiningai apie europiečius, tai valstybė užuot paskelbusi „Tomui Ilvesui parduoti draudžiama!“, galėtų mandagiai naudotis pirmumo teise. Pati pirkti. Po to – parduoti Ramūnui. Bet juk tikslas kitas. Tikslas yra susipykti su Europos Sąjunga, o dar geriau, ką skelbia p. Šliužas, išstoti iš jos. Putinas net Soči sapnuoja apie tokią Lietuvą.

Daug kalbantys apie žemę pamiršta apie žemėlapį. Lyg mokyklų nelankę. O žemėlapis primintų – kur demokratinė Europa, kur putininė Eurazija, tad ką toliau renkasi Lietuva. Nereikia Europos, tai krenti į Euraziją. Atgal į narvą.

Daug kalbantys apie Tautą Didžiąja Raide savo siūlomais kūlvirsčiais nebent paspartins realios tautos persikraustymą kur geriau. O kaip vertinti, kai tyčia arba iš neraštingumo Petro sklypą vadina valstybės teritorija? Mat jeigu Petras parduos latviui, tai Lietuva sumažės, o Latvija padidės. Yra tuo patikėjusių. Gal auklytės paaiškintų darželyje, jog demokratinė valstybė savo suverenios teritorijos parduoti negali net vyriausybei norint. Juolab – ūkininko Petro sprendimu, nes jis parduoda tik sklypą, ne valstybės gabalą.

Vyresnieji gal atsimenate, kaip univermage norėdami atsikratyti prekių šlamštu sudarydavo „dovanų paketą“, kurį gali pirkti tik visą.

Dabar išrasta būdas, kaip teikti piliečiams balsavimą „taip“ arba „ne“ už keletą konstitucinių dalykų iš karto. Tuo keliu einant, jūsų ir mūsų greit lauks toks trijų sprendimų paketas:

(1) Minimalų atlyginimą – dvigubai!

(2) Nacionalizuoti skandinavų bankus, atkurti „Snorą“, parsikviesti šokėją Romanovą.

(3) Gerbiant kultūros paveldą, sugrąžinti Stalino paminklą į tradicinę vietą Vilniuje prie geležinkelio stoties.

Arba ir toks paketas:

Skaityti daugiau...

Su švente!

sveikinimas vasario

A. Anušauskas. Prezidento rinkimų naujiena – žaidimas žymėta KGB korta

Arvydas Anušauskas

delfi.lt 2014-02-13

Jei dar prieš kelis mėnesius manęs kas nors būtų paklausęs, ar socialdemokratai kaip paskutinio šiaudo Prezidento rinkimuose griebsis KGB temos, nebūčiau patikėjęs. Bet realybė yra kur kas įvairesnė.

Mono (t.y. vieno asmens, be žurnalistų ir klausytojų) spaudos konferencijas rengęs ir pagaliau šiltame Juliaus Pankos prieglobstyje atsidūręs Zigmas Vaišvila jau nebegalėjo niekuo nustebinti. „Atradimai“ viešame archyve niekaip nepasipildė atradimais buvusiame slaptame archyve.

Tam į pagalbą pasitelkti iškilūs socialdemokratai ir eks-socialdemokratai, kurių žinių spragas ėmė papildyti buvę KGB karininkai. Sako, jie perėjo į Lietuvos pusę ir net pensijų iš Rusijos negauna, tačiau labai trokšta dalintis savo „žiniomis“ apie KGB ir keliones į užsienį. Va, tik bėda, kad jie tai daro anonimiškai, nes bijo rodyti savo tikruosius veidus.

Savo laiku Čekija pasielgė labai saliamoniškai – paskelbė agentų pavardes ir teismuose nepriėmė buvusių komunistinio saugumo karininkų liudijimų. Kaip interesų konfliktą turinčiųjų ir todėl meluojančiųjų.

Pas mus viskas priešingai. Jei tik meluosi apie savo kvalifikacijas KGB ir jei dar meluosi „teisingai“ (pagal anoniminio užsakovo rekomendacijas), tuomet tau atviras eteris, laikraščių puslapiai. Kažkuo primena vieną istoriją apie KGB budelį, kuris oficialiai buvo „virėjas“ ir šaudyti mirtininkų eidavo į „valgyklą“ arba „pirtį“ (tai buvo užkonspiruotos mirties patalpos). Negi girsies tokiais įgūdžiais? Jau geriau būsi virėju ir konsultuosi apie KGB virtuvę.

Panašiai ir apklausiamas buvęs agentas-smogikas kaišiojo savo darbo knygelę, mėgindamas įrodyti, jog jis nebuvo partizanų išdavikas ir žudikas. Nes tuo metu jis buvo visai kitur ir dirbo „mokytoju“, bet jis gali daug ką papasakoti apie partizanų darbus. Tokiais priedangos dokumentais galėjo pasigirti ne kiekvienas, nors benaršant KGB archyvus pavyko rasti tuščių gimimo liudijimų. Įrašyk, ką nori, ir būsi ekspertas su švaria biografija.

Skaityti daugiau...

K.Masiulis: Kada Nepriklausomybę pamils ir sovietmečio vaikai?

lzinios.lt 2014-20-13

Vis ma­žiau lai­ko lie­ka iki di­džio­jo Va­sa­rio 16-osios ju­bi­lie­jaus. 2018-ai­siais švę­si­me 100 me­tų, kai Lie­tu­va pa­skel­bė Ne­prik­lau­so­my­bę jau kaip mo­der­ni, de­mo­kra­tiš­ka, tau­ti­nė vals­ty­bė. Va­sa­rio 16-oji - die­na, kai ga­li­me ap­mąs­ty­ti ir pa­si­tar­ti, ar tin­ka­mu ke­liu Lie­tu­va ei­na, ar tuos pri­ori­te­tus ren­ka­si ir kaip Tau­ta ver­ti­na sa­vo ša­lį.

Ne­se­niai da­ly­va­vau so­cio­lo­gės Rū­tos Gau­die­šie­nės pa­skai­to­je apie Lie­tu­vos vi­suo­me­nę. Įdo­miau­sias pa­si­ro­dė pa­trio­tiš­ku­mo as­pek­tas. Ty­ri­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vos pa­trio­tais sa­ve lai­ko dau­giau­sia jau­ni­mas ir pen­si­jo­je esan­tys gar­baus am­žiaus sen­jo­rai. Vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nės, ypač iš ma­žes­nių mies­tų ir gau­nan­tys ma­žes­nes pa­ja­mas, sa­ko esan­tys ne­pa­ten­kin­ti vals­ty­be ir ne­jau­čian­tys jai mei­lės. Kai kal­ba­ma apie šias tris kar­tas, jo­kiu bū­du ne­rei­kė­tų api­bend­rin­ti, kad vi­si be iš­im­ties taip ma­no. Bet ga­li­ma iš­skir­ti vy­rau­jan­tį po­žiū­rį ir apie tai dis­ku­tuo­ti.

Kas yra pa­trio­tiz­mas ar­ba Tė­vy­nės mei­lė? Kiek­vie­nas, at­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, ar yra pa­trio­tas, tur­būt su­de­da skir­tin­gus ak­cen­tus, ta­čiau vi­si pa­trio­tai, ko ge­ro, tu­rė­tų pri­si­pa­žin­ti esan­tys lai­min­gi bū­da­mi lie­tu­viai. Lai­mė - su­bjek­ty­vus, bet iš­ma­tuo­ja­mas da­ly­kas. Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo lai­mės kri­te­ri­jus – šei­ma, pi­ni­gai, na­mai, drau­gai, kai­my­nai, pri­pa­ži­ni­mas, dar­bas, o vi­sa tai su­dė­ję gau­na­me su­bjek­ty­vių ver­ti­ni­mų vi­su­mą – Lie­tu­vą.

Skaityti daugiau...

L. Kasčiūnas. Apie bandymus perkurti politinės dešinės vertybes Lietuvoje

L. Kasčiūnas. Apie bandymus perkurti politinės dešinės vertybes Lietuvojedelfi.lt 2014-02-12

Po ilgesnės pertraukos tautiškumo klausimas susilaukė dėmesio Lietuvos viešojoje erdvėje. Prie to ypač prisidėjo diskusija užsimezgusi politinėje dešinėje.

Jeigu bandymą pasitelkus Vyčio ir Rūpintojėlio metaforas apibrėžti „tikrąjį“ tautiškumą galima vertinti kaip intelektualinę provokaciją, tai noras tautiškumo sklaidą susieti su Rusijos interesais liudija apie dar vieną bandymą perkurti Lietuvos politinės dešinės vertybių sistemą.

Pradėti reikėtų nuo šūkio „kuo daugiau Europos Lietuvoje, tuo mažiau Rusijos“ analizės. Iš tiesų, Vakarai ir Europa yra nediskuotina Lietuvos strateginė kryptis, saugumo garantijų šaltinis. Kadangi šis šūkis atspindi civilizacinį Lietuvos pasirinkimą, jis tikrai gali pretenduoti tapti geopolitiniu Lietuvos leitmotyvu.

Tačiau net ir krypties turėjimas neatleidžia nuo atsakomybės svarstyti - o kas yra šiandieninė Europa? Ar tai bendrą istorinę atmintį, saugumo sampratą ir krikščioniškas šaknis puoselėjanti bendruomenė, o gal užleido vietą estrelų, lunačekų, con benditų ir apskritai naujosios kairės ideologija grindžiamam dominavimui?

Skaityti daugiau...

Įtaria, kad referendumo iniciatoriai galėjo suklastoti dalį parašų

vz.lt 2014-02-12

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) trečiadienį nusprendė dar nesvarstyti klausimo dėl to, ar yra surinkta pakankamai piliečių parašų referendumui dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams surengti. Mat dar nėra žinomi galutinės ekspertų išvados dėl to, ar tų parašų yra 300.000, kaip reikalauja Konstitucija.

Maža to, preliminarios ekspertų išvados rodo, kad tam tikra dalis patikrintų piliečių parašų galėjo būti suklastota. Tai gali grėsti baudžiamąja atsakomybe.

Į VRK trečiadienio posėdį buvo įrašytas darbotvarkės klausimas dėl to, ar referendumo dėl žemės iniciatoriams pavyko surinkti pakankamai parašų jam surengti. Tačiau prasidėjus posėdžiui komisijos nariai buvo informuoti, kad ekspertai kol kas yra patikrinę tik 35 parašų lapų bylas iš 73. Todėl dar nėra galutinės ekspertų išvados dėl parašų tikrumo.

Po diskusijų VRK nariai nusprendė išimti iš darbotvarkės klausimą dėl referendumą remiančių piliečių parašų patikrinimo rezultatų. Šis klausimas atidėtas iki ateinančio pirmadienio, tikintis, kad iki to laiko ekspertai pateiks galutinę savo patikrinimo išvadą.

Bet komisijos posėdyje užsiminta apie galimą dalies parašų suklastojimą. „Kaip žinia, iniciatoriams buvo suteiktas laikas pašalinti trūkumus iš parašų rinkimo lapų. Kai toks laikotarpis buvo baigtas, gavome atgal parašų rinkimo lapus. Suskaičiavus visus parašus gautas rezultatas, kad virš 300.000 parašų yra 376 parašų perviršis. Bet ekspertizės rodo, kad dalis parašų neregistruotini. Preliminarios išvados rodo, kad tų parašų skaičius yra nemenkas“, – sakė Zenonas Vaigauskas, VRK pirmininkas.

Pasak jo, pataisytuose parašų rinkimo lapuose neretai pasirašė ne tas asmuo, kuris pasirašė pirminiame lape.

Skaityti daugiau...

A. Ažubalis. Kas blogiau: istorijos politika ar jos neturėjimas?

 

A. Ažubalis. Kas blogiau: istorijos politika ar jos neturėjimas?

delfi.lt 2014-02-11

Tęsiant konservatorių pradėtą diskusiją apie „kietąsias“ ir „minkštąsias“ Rusijos galias bei informacinius karus, ypatingą dėmesį privaloma skirti informacijai apie mūsų valstybės praeitį.

Istorinė tautos atmintis jau seniai tapo išskirtiniu informacinių kovų lauku, kurį užkariavus, galima palaužti tautos savimonę. Tai suvokdama, Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi pati, kad ir vėluodama, imtis politinių savisaugos priemonių.

Prieš porą metų (2011 m.) istorijos politiką Užsienio reikalų ministerijos metiniame darbų plane pirmąkart įvardijau strateginiu prioritetu. Reakcija buvo nevienareikšmė dėl tariamo istorijos antsvorio politikoje. To priežastį nesunku suprasti. Stalino „politpropagandą“ ir istorijos perrašymus menantys žmonės istorijos ir politikos žodžius bijo vartoti vieną šalia kito.

Ne mažesnių kaltinimų sulaukė ir naujausio Tautos istorinės atminties įstatymo projekto autoriai Seime. Įstatymo tikslas kilnus ir prasmingas. Juo siekiama iš kartos į kartą puoselėti reikšmingiausius Lietuvos valstybės istorijos faktus ir prasmes, pirmiausiai ieškant bendrumo ir sutarimo požiūriuose. Tačiau dalis istorikų ir tai įvertina kaip „cenzūrą“, kuri demokratijose negali egzistuoti.

Skaityti daugiau...

In memoriam. Tylus ir atsidavęs Lietuvos darbininkas

Be ga­lo liūd­na – mi­rė An­ta­nas Ra­čas. Kel­mės kraš­to sie­la, švie­suo­lis žmo­nių ža­din­to­jas ir ti­kin­čių­jų tei­sių gy­nė­jas so­vie­ti­nio per­se­kio­ji­mo lai­kais, vo­kie­čių kal­bos ir lie­tu­vy­bės mo­ky­to­jas, At­gi­mi­mo vei­kė­jas ir Lie­tu­vos Są­jū­džio or­ga­ni­za­to­rius, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tas, AT pir­mi­nin­ko įga­lio­tas dip­lo­ma­tas – pir­mas ad hoc pa­siun­ti­nys Vo­kie­ti­jo­je – Hiu­ten­fel­de ir Bo­no­je... 

Be­je, ir Mask­vo­je, kur 1990 me­tais ve­žė pen­kis mi­li­jo­nus pa­sau­ly su­rink­tų par­ašų už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Nie­kas to ne­beap­ra­šys, o ir pats ne­pa­jė­giau pri­kal­bin­ti, ne sy­kį net ir griež­tai „į­pa­rei­go­da­mas“, kad žy­mė­tų­si at­si­mi­ni­mus ar į mag­ne­to­fo­ną pa­sa­ko­tų bent fak­tus, da­tas, įdo­miau­sias ap­lin­ky­bes. Vis var­žė­si, vis tu­rė­jo svar­bes­nių dar­bų. Štai ko­kie darbš­tūs ir kuk­lūs žmo­nės sta­tė iš nau­jo vals­ty­bę po so­vie­tų oku­pa­ci­jos, o An­ta­nas ją sta­tė vi­sur: mo­kyk­lo­je ir baž­ny­čio­je, Vil­niu­je – ša­lies par­la­men­te, už­sie­niuo­se ste­bin­da­mas ir pa­trauk­da­mas po­li­ti­kus nuo­šir­du­mu bei do­ra kai­mie­čio iš­min­ti­mi, sa­vo Kel­mės kraš­te, kur ska­ti­no ir ug­dė jau­nus ūki­nin­kus, or­ga­ni­zuo­da­mas jų iš­vy­kas - pra­kti­ką vo­kie­čių žem­dir­bių ūkiuo­se ir or­ga­ni­za­ci­jo­se.

Tra­di­ci­nės kas­me­ti­nės pi­lig­ri­mų ei­ty­nės į Ši­lu­vą, vis da­ly­vau­jant jo kvie­čia­miems di­de­lės tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Tra­di­ci­ja, šei­ma, nuo­sa­vy­bė“ at­sto­vams, kai ka­da ir už­sie­nio dip­lo­ma­tams – kiek jo ten šir­dies įdė­ta!.. Pa­si­ges An­ta­no Ra­čo ir Są­jū­džio sei­me­lis Kel­mė­je, ir su­ki­lė­lių kal­ne­lis Šiau­liuo­se, ir jau­ni sa­ma­rie­čiai, ku­rių veik­lą ini­ci­ja­vo, ska­ti­no.

Bu­vai dar la­bai rei­ka­lin­gas, my­li­mas An­ta­nai, bet jau pa­il­sėk. To­kių kaip tu ne­daug tu­rė­jo­me.

 

Vytautas Landsbergis