Europos abejingumas Ukrainai, arba neišmoktos istorinės geopolitikos pamokos

veidas.lt 2014-05-13

Europa bijo, kad tikrą nepriklausomybę nuo Rusijos išsikovojusi vieninga Ukraina gali pažeisti per šimtmečius nusistovėjusį Vidurio ir Rytų Europos geopolitinį balansą.

Praėjusią savaitę pažįstamas paprašė pagelbėti rasti argumentų, kaip išaiškinti išsilavinusiam prancūzui, kad Rusijos veiksmai Ukrainoje – tai pati tikriausia agresija prieš suverenią valstybę, tad reikia ne žavėtis Vladimiro Putino veiksmais, bet juos smerkti. Patariau pasiteirauti pašnekovo, kaip Prancūzija vertintų Vokietijos veiksmus, jeigu ši jėga susigrąžintų Elzasą (jo sostinėje Strasbūre dabar posėdžiauja Europos Parlamentas ir įsikūręs Europos žmogaus teisių teismas) ir Lotaringiją – dvi vokietakalbių dominuojamas Pareinės provincijas, kurias 1871-aisiais, kurdamas vieningą Vokietijos imperiją, ginklu prisijungė kaizeris Wilhelmas.
Nežinau, kiek šis patarimas padėjo, mat viskas priklauso nuo to, ko šiandien labiau bijo vidutinis išsilavinęs ir apie Europos geopolitiką mąstantis prancūzas: atgimusios vieningos Vokietijos, kurios formuojama Europos Sąjunga jau daugelio vadinama “Merkelreichu” ir į kurią visą šaltojo karo laikotarpį buvo nutaikytas Prancūzijos branduolinis ginklas, ar tolimos Rusijos, kuri nuo tų pačių 1871-ųjų yra matoma kaip svarbiausia geopolitinė sąjungininkė prieš Vokietiją.
Buvo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo, kada Prancūzija, kaip atsvarą Vokietijai, bandė pakeisti tuometinę Sovietų Rusiją į atsikūrusią Lenkiją, bet 1939-ieji prancūzams parodė, kad ši tam vaidmeniui per silpna (o lenkams savo ruožtu paaiškėjo, kad Prancūzijos garantijomis pasitikėti neverta). Priešingai nei Rusijos, kuri klusniai trečią kartą per nepilnus pusantro šimto metų atliko vėzdo vaidmenį triuškinant pretendentą į Europos hegemoną.