Jei kam labai norisi stebėtis, kad po šilto gruodžio sulaukėme jau ne vieną savaitę besitęsiančių speigų, galėčiau priminti, kad 1973 m., kai mane dar visai mažą tėvai atvežė pas senelius į Neravų kaimą prie Druskininkų, sniego nebuvo visą žiemą. Sausį Upėsnio eglyne skraidė drugiai, bet, jeigu tėvas viso to nebūtų užrašęs, nieko neprisiminčiau. Tik tada dar niekas to nevadino klimato kaita, o prie tarybinio ūkio grūdų sandėlio sustojusio sunkvežimio ZIL vairuotojas neišjungdavo variklio, kol pasisemdavo vandens iš giliausio kaime mano senelių šulinio.
Tas šulinio vanduo savo skoniu primena mažos mineralizacijos geriamąjį mineralinį vandenį, o senelis Adomas vis sakydavo, kad jį reikia pilstyti į butelius ir pardavinėti Druskininkų poilsiautojams. Tarpukario kapitalizmas mano senelį buvo visai sugadinęs, todėl net ir brandaus brežnevizmo laikotarpiu, būdamas aštuoniasdešimties metų, nenusakomo senumo juodu dviračiu jis nuvažiuodavo į miestą, pamatydavo tuščias parduotuvių lentynas ir grįžęs namo riebiai nusikeikdavo rusiškų, vokiškų ir žydiškų keiksmažodžių litanija. O tada įsitaisęs kriaušės pavėsyje man, jau kiek paūgėjusiam rubuiliui, pasakodavo kokia neįtikėtina maisto produktų įvairovė būdavo kurorto krautuvėse jo jaunystės metais. Tuomet, kai čia taisyti sveikatos atvažiuodavo pats Maršalas Juzefas Pilsudskis, susižavėjęs jauna daktare Eugenija Levicka.