Svarbu
Registracija
Prezidentė nevyks į Sočio žaidynes
vz.lt 2013-12-19
Lietuvos prezidentė pareiškė neketinanti vykti į Sočio olimpinių žaidynių ceremonijas.
"Besiklostant situacijai, matant tuos žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, ir jos elgseną Rytų partnerių atžvilgiu, tame tarpe ekonomines sankcijas, kurios yra taikomos ir Lietuvai, nematau politinės galimybės vykti į Sočio olimpines žaidynes", - pareiškė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį, atsakydama į žurnalistų klausimus Briuselyje.
Neužbaigta revoliucija
alfa.lt 2013-12-19
Lenino skulptūros nuvertimas Ukrainoje ir iš naujo prisiminta Olego Gazmanovo daina vėl suaktyvino diskusijas Lietuvoje apie komunizmo palikimą. Vien tai, kad šios diskusijos egzistuoja ir konsensuso daugelio dalykų atžvilgiu (pavyzdžiui, Žaliojo tilto statulų ar tarybinių dešrelių) neturime, reiškia – mūsų šalies demokratizacija ir išsivadavimas iš komunizmo nėra faktai, o vis dar tebevykstantys procesai.
Ar įsivaizduotumėte arijų rasei skirtus paminklus, puošiančius tiltus Frankfurte prie Maino? Arba nacistines dešreles? Vienintelis logiškas atsakymas – ne, kadangi Vokietija paprastai traktuojama kaip pavyzdys visuomenės, kuri jau aiškiai nebėra „podiktatūrinė“. Šio apibrėžimo atsisakome tada, kai visuomenėje nostalgija buvusio autoritarinio ar totalitarinio režimo atžvilgiu nebėra tokia stipri, kad lemtų rinkimų rezultatus, viešoje erdvėje išlaikytų jį šlovinančius kultūrinius rudimentus, o ekonomikoje – diktatūrine kokybe besididžiuojančius produktus.
Deja, tokio apibūdinimo vis dar per anksti atsisakyti kalbant apie Lietuvą ir į ją panašias šalis. Istorikas Jamesas Markas pokomunistinėms valstybėms būdingą idėjų kovą, kai politikoje ginčijamasi dėl gana artimos istorijos įvertinimo, o dalis partijų savo politinę egzistenciją apibrėžia per antikomunizmą, pavadino „neužbaigta revoliucija“. Net ir praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir perėjimo į demokratiją, mums svarbu tai, koks yra politinių veikėjų santykis su sovietine praeitimi. Neužbaigta revoliucija svarbi ne tik idėjiniu, bet ir empiriniu lygmeniu – pagal politologę Ainę Ramonaitę, sovietinio režimo įvertinimas iki šiol yra vienas geriausiai Lietuvos rinkėjų elgesį paaiškinančių veiksnių.
Neužbaigtos revoliucijos tematika itin aštri ten, kur perėjimas į demokratiją turėjo pakto požymių, įvyko derantis tarp režimo priešininkų ir nuosaikesniųjų komunistų. Lenkijoje ir Vengrijoje antikomunistinį identitetą pabrėžiančios jėgos (Viktoro Orbano „Fidesz“ ir Jaroslavo Kaczynskio „Teisė ir teisintumas“) pastarąjį dešimtmetį stiprėjo kritikuodamos paktinę demokratizaciją. Pagal šį požiūrį, 1989 m. Solidarumas Lenkijoje ir įvairios opozicijos grupės Vengrijoje išdavė demokratinius idealus, kadangi sėdo derėtis su režimo atstovais ir taip sudarė jiems sąlygas sėkmingai įsitvirtinti pasikeitus režimui. Dėl to liustracija tokiose šalyse nebuvo plataus masto, o komunizmo palikimą iki šiol matome politikoje, ekonomikoje, valstybės aparate ir kultūroje.
Ką laimėtume uždraudę užsieniečiams įsigyti žemės?
balsas.lt 2013-12-17
Maždaug 300 tūkst. Lietuvos gyventojų išreiškė norą surengti referendumą, kuriame piliečiai turėtų apsispręsti, ar užsieniečiai gali įsigyti žemės Lietuvoje. Šie asmenys pasirašė ne tik už tai, kad vyktų referendumas, jie jau išsakė ir savo nuomonę – Lietuvos geografinėje teritorijoje žemės neturėtų įsigyti ir valdyti Lietuvos pilietybės neturintys asmenys. Akivaizdu, kad nenorintys savo žemės parduoti užsieniečiams tai gali padaryti jau dabar – tam Konstitucijos keisti nereikia. Tačiau kodėl norima uždrausti tai daryti ir kitiems tautiečiams?
Žemės savininkų tautybe susirūpinusiems piliečiams būtų galima priminti, kad mes stodami į Europos Sąjungą įsipareigojome pašalinti apribojimus kitiems ES piliečiams įsigyti žemę Lietuvoje. Be to, šiems barjerams pašalinti gavome vieną iš ilgiausių pereinamųjų laikotarpių. Tiesa, tarp pasirašiusių turbūt netrūksta ir euroskeptikų, manančių, kad ši narystė mums nebuvo kažkuo naudinga. Tačiau negalima ignoruoti, kad iš ES Lietuva kas metus gauna apie 7 mlrd. litų arba maždaug tiek, kiek per metus skiriame visoms senatvės pensijoms. Turbūt nekyla abejonių, kad grubiai pažeidę stojimo į ES sutartį, prarastume ir dalį privilegijų, kurias dabar laikome neliečiama duotybe.
300 tūkstančių laimingų žmonių
lzinios.lt 2013-12-18
Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskelbė, kad referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams iniciatoriai surinko 292 tūkst. parašų. Sausio mėnesį jie turės galimybę patikslinti bei papildyti sąrašus. Tada ir paaiškės, ar bus rengiamas referendumas.
Reikia gerbti nuomonę pareiškusius piliečius. Tikiu, kad dauguma jų pasirašė iš pačių geriausių paskatų. Vis dėlto patarčiau jiems apsidairyti ir pasidomėti, kokioje kompanijoje jie atsidūrė. Parašų rinkimo akcijoje susivienijo Algirdo Paleckio frontas, kraštutiniai dešinieji kartu su nenusisekusiais politikais, siekiančiais įsisiūbuoti ant sukeltos bangos. Todėl nenuostabu, kad referendumo iniciatorių kalbas apie idealizmą, taurumą, Tėvynės meilę ir pilietinės visuomenės galias tolydžio užgoždavo pykčio protrūkiai, neapykantos kurstymas, ksenofobija. Net svarbiausias akcijos organizatorius Pranciškus Šliužas referendumo agitacinėje laidoje leido sau pareikšti, kad tiems, kurie parduos žemę užsieniečiams, turėtų automatiškai būti atimta Lietuvos pilietybė, taip pat - net uždrausta juos laidoti kapinėse Lietuvoje. Toks tarsi juokas, bet visai nejuokingas. Diskusijose oponentai buvo vadinami nevispročiais, išdavikais. Buvo akivaizdu – žmonės nori išsaugoti žemę, bet sutrypti ir atstumti pusę Lietuvos gyventojų, kurie mąsto kitaip. Lygiai akivaizdu ir tai, kad garsiausiai už referendumą agitavo praeities nostalgija sergantys piliečiai, o dažnai – ir ne be svetimų valstybių įtakos.
Vytautas Landsbergis. Keli kraupūs dalykai
berbnardinai.lt 2013-12-17
Kai aiškinamės, tada ir aiškėja. Galimai. Štai Liudvikui Jakimavičiui iš vieno mano interviu – dar jų pasitaiko – išryškėjo išaiškėjo keli kraupūs dalykai (citata). Visų pirma, sako Liudvikas, "kad Lietuvos žemė yra prekė".
Aš matau kitaip, negu Liudvikas. Parduodama ir perkama būna Vasiliausko ir Petrausko žemė. Po Sovietų Sąjungos likvidavimosi, – o kažkada "liaudies" Seimas visą okupuotą Lietuvą urmu buvo padovanojęs Sovietų Sąjungai, – konkreti žemė vėl tapo tų asmenų nuosavybe ir yra prekė. Skaudu ir nemalonu, bet Vasiliauskas dabar gali ją ir turėti, – ne pirmininko skirtą pasodybinį sklypą, – ir parduoti, pavyzdžiui, Petrauskui. Taip jau atsitiko, Liudvikai, ir į "visaliaudinę" žemės nuosavybę gal negrįšime. Jeigu mus, atsisakančius ES, palaipsniui priglaus V. Putinas, tai ir ten žemė vis dar pardavinėjama ir perkama. O dabar kyla grėsmė, kad Vasiliauskas galės parduoti ir Petersonui. Net ir tada ji netaps Švedijos karalystės žeme, tebeliks suverenia mūsų tautos bei valstybės teritorija, nors ir švedas artų neaugindamas joje Sosnovskio barščių.
Antras kraupus dalykas, anot bičiulio Liudviko, tai kad prekybos "taisykles nustatome ne mes". Prisiėmėm išties po Kovo 11-osios įvairių taisyklių, ir Jungtinių Tautų, ir europinių konvencijų, pasirašėm net Šiaurės Atlanto sutartį, ko geresnėje tarybinėje santvarkoje nebūtume galėję nė pamėginti. Stodami į Europos Sąjungą prisiėmėm (referendumu) dar šiokių tokių taisyklių. Dėl kai kurių prašėmės išimties, kad atidėtų jų laikymosi terminą, ir gavom tų išimčių. Tada taisyklės dar buvo geros, daug kuo pasinaudojom.
LATA nariai ATA 59-ojoje Generalinėje asamblėjoje Briuselyje
2013 m. gruodžio 9-11 dienomis Briuselyje (Belgijoje) vyko Atlantic Treaty Association (ATA) konferencija „NATO po 2014 metų“ bei ATA 59-oji Generalinė asamblėja. Šiame renginyje dalyvavo ir Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos (LATA) atstovai Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotojas dr. Audrius Skaistys (LATA pirmininkas), Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas, Rokas Jonikas bei Justas Petrošius (LATA Jaunimo tarybos pirmininkas).Pagrindinė diskusijų tema buvo NATO ateitis po 2014 metų. Didelis dėmesys buvo skirtas 2014 metų rugsėjį Jungtinėje Karalystėje vyksiančiam NATO Viršūnių susitikimui , kurio metu bus patvirtintas naujasis NATO
Janukovyčius Maskvoje ieškos nuolaidų
vz.lt 2013-12-17
Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius šiandien Maskvoje aptars glaudesnį bendradarbiavimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tuo metu Kijeve tęsiasi protestai dėl nepasirašytos sutarties su ES, rašo BBC.
Į darbotvarkę įtraukti paskolos ir nuolaidos dujoms klausimai.
Tačiau proeuropietiškai nusiteikę protestuotojai baiminasi, kad p. Janukovyčius Maskvoje gali pasirašyti sutartį, susiejančią Ukrainą su Maskvos vadovaujama Muitų sąjunga.
Perversmo pirmiausia reikia galvose
lzinios.lt 2013-12-17
Šiandien sukanka 87 metai, kai 1926 metų gruodžio 17-osios naktį Antano Smetonos vadovaujami tautininkai įvykdė valstybės antikomunistinį perversmą. Kai kurie istorijos tyrinėtojai teigia, kad anuomet jis išgelbėjo Lietuvą nuo valstybės taikaus inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Paralelių su seniai prabėgusiais metais matyti ir dabar. Viešojoje erdvėje atvirai dergiami Lietuvos laimėjimai, Seimo nariai bijo rodyti dokumentinį filmą apie Sausio 13-osios įvykius, iš šių įvykių tyčiojasi Rusijos televizijų Lietuvoje retransliuojami kanalai. Galbūt todėl Valstybės saugumo departamentas (VSD) be užuolankų prakalbo apie Rusijos vykdomą informacinį karą, kurio tikslas – užkariauti Lietuvos gyventojų sąmonę ir simpatijas. Apie tai - „Lietuvos žinių“ pokalbis su Seimo nariu Arvydu Anušausku.
Prieš okupaciją – kova dėl protų
- Ar tikrai padėtis Lietuvoje 1926-aisiais buvo panaši į dabartinę?
- Sutinku, kad 1926 metų gruodžio 17 diena skiria tuometinės Lietuvos istoriją į dvi dalis - demokratinio ir autoritarinio valdymo. Tačiau negalėčiau sutikti, kad III Seimas buvo prosovietinis. Jokia bolševikinė okupacija tuo metu negrėsė, tačiau tuometinis konfliktas su Lenkija neleido atsipalaiduoti taip, kaip leido sau socialdemokratų ir liaudininkų vyriausybė. Reikėjo stiprinti Lietuvos karines pajėgas ir kartu stiprinti Lietuvos ekonominį pajėgumą. Nesu šalininkas tiesioginio praeities ir dabarties lyginimo, tačiau kai ką tikrai galima palyginti - atsakomybės ir garbės supratimą. Matyt, buvo mažiau dviveidiškumo, daugiau kvalifikacijos, elementaraus raštingumo ir kultūros. Tuo metu taip pat buvo atvirai Sovietų Sąjungai simpatizuojančių Lietuvos piliečių, tiesa, galbūt mažiau nei Estijoje ir Latvijoje. Tačiau supratimas apie valstybės nacionalinius, svarbiausius interesus buvo gerokai aiškesnis ir suprantamas skirtingų politinių orientacijų atstovams. Šiandien perversmo pirmiausia reikėtų galvose - politikoje atsirado per daug asmeniškumų, patyčių, diskusijų lygis nusirito iki kolūkių kontorėlių lygio šnekų. Tyčia ugdomas pilietis, kuris kuo mažiau savarankiškai galvotų, būtų priklausomas nuo pašalpų ir kitų vietinės valdžios malonių. Nežinau, ar perversmas galvose ir posūkis atsakingos politikos link įvyks. Lieku optimistas ir tai sieju su naujų kartų patyrimu.