Kodėl latviai jau turi eurą, o lietuviai – ne

veidas.lt 2014-01-21

Kalbėdamasis su Latvijos vadovais, ekonomistais, paprastais gyventojais „Veidas“ Rygoje aiškinosi, kaip kaimynai sugebėjo mus aplenkti, nors lig tol daug metų Lietuva pagal daugelį rodiklių buvo priekyje jų.

„Jei tu nesi prie stalo, tai esi meniu (“If you are not at the table, you are on the menu”)“, – amerikiečių politikų mėgstamu posakiu autoritetingas Latvijos ekonomistas Andris Strazdas atsako į klausimą, kokio galo latviams reikėjo skubėti į sunkumus išgyvenančią euro zoną, juolab ir patiems Latvijos piliečiams netrykštant noru atsisakyti lato.

Na, gal be euro ir nebūsi „suvalgytas“, bet akivaizdu, kad jei jau norėjome būti ES nariai, norėtųsi būti ir prie sprendimų priėmimo stalų. Juolab euras – daugiau nei valiuta, tai ES integracijos šerdis, – vis kartojo latvių pasveikinti tapus aštuoniolikta euro zonos nare į Rygą atvykę Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy ir Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.

Taigi latviai švenčia. Jie, kaip ir kiti mūsų kaimynai estai, – prie stalo, o mes – meniu. Nors grupės ES šalių žurnalistų susitikimuose su Latvijos prezidentu, laikinaisiais premjeru, finansų ir ekonomikos ministrais, taip pat J.M.Barroso ir H.Van Rompuy spaudos konferencijoje Vilnius minėtas kaip kitos euro įvedimo šventės adresas, neapleido mintis: kaip čia nutiko, kad latviai, anksčiau pagal daugelį rodiklių būdavę žemiau Lietuvos, o per krizę atsidūrę pačiame dugne, net priversti prašytis Tarptautinio valiutos

fondo (TVF) pagalbos, kas Lietuvos politikų buvo traktuojama beveik kaip kapituliacija, šiandien globėjiškai žada Lietuvai pagelbėti pasiekti tai, ką patys jau yra pasiekę.

Laurų už eurą TVF neatiduoda

„Nordea“ banko

Latvijoje vyriausiasis ekonomistas A.Strazdas nurodo dvi tarpusavyje susijusias priežastis, kodėl Latvija jau euro zonoje, o Lietuva – tik jos prieangyje: pirma, latviai sugebėjo pasiekti mažesnį biudžeto deficitą, antra, svarbų vaidmenį suvaidino ir tai, kad Latvija turėjo stipresnę politinę valią greičiau įsivesti eurą.

Esama ir dar vieno skirtumo: nors abi kaimynės krizės laikotarpiu tarp ES šalių viršijo BVP kritimo rekordus, tačiau Lietuva pasirinko iš duobės ropštis pati, o latviai pasiprašė TVF pagalbos. Ar nenoras šauktis TVF pagalbos nėra tai, kas sutrukdė Lietuvai kartu su latviais įsivesti eurą?

A.Strazdas neneigia TVF įtakos: TVF latvius spaudė daryti reformas, mažinti išlaidas, o Lietuvos politikai be šio spaudimo galėjo būti labiau atsipalaidavę. Žinoma, turėjo įtakos ir tai, kad latviai iš TVF skolinosi su 2,23 proc. palūkanomis, o mes – su 9,4 proc.

Vis dėlto šnekinti latvių politikai ir ekonomistai nelinkę TVF atiduoti laurų už gebėjimą atitikti Mastrichto kriterijus ir įsivesti eurą. Visi pabrėždavo, kad kitos išeities žlugus „Parex“ bankui Latvija neturėjo. Bet ji prašė 7,5 mlrd., o panaudojo tik 4,5 mlrd. eurų, ir pralenkdama grafiką bando kuo greičiau stengėsi nusikratyti šios skolos kupra. Kaip pastebėjo vienas pašnekovas, jei ši kupra taip nebūtų trukdžiusi, argi būtų verstasi per galvą skubant ją grąžinti anksčiau termino?

Beje, latviams pavyko ne tik eurą įsivesti, bet ir iš pačios prasčiausios pozicijos ES pakilti iki dabar sparčiausiai augančios ES ekonomikos. Laikinasis premjeras Valdis Dombrovskis juokauja, kad graikai iš latvių atėmė du rekordus: 2009 m. Latvijos BVP krito rekordiškai – 17,7 proc., valdžios sektoriaus deficitas – 9,8 proc. BVP, o dabar tokius rekordus „gerina“ graikai. Tačiau latviai nenustoja būti rekordininkai, tik kardinaliai priešingais rodikliais: pernai trečiąjį ketvirtį jų ekonomika augo 4,6 proc., pralenkdama visas kitas 27 ES šalis.

Į klausimą, kaip tai pavyko, V.Dombrovskis atsako šypsodamasis: „Latviai sako: jei katei reikia nukirsti uodegą, kirsk vienu kartu, o ne gabalais.“ Latviai ir kirto iš karto.

Laikinasis finansų ministras Andris Vilkas primena, kad latviai iš karto smarkiai sumažino viešąjį sektorių: sumažino darbuotojų, o algos kirstos maždaug 25 proc., imtasi ir struktūrinių reformų. Pagrindinių deficito mažinimo priemonių proporcijas latviai padalijo taip: trečdalis – mokesčių pakėlimas, du trečdaliai – viešojo sektoriaus išlaidų mažinimas.

Kaip čia nepalyginsi, kad krizės šoko ištikta Andriaus Kubiliaus Vyriausybė veikė atvirkščiai: per naktį pakėlė mokesčius, tačiau neskubėjo nei mažinti algų viešajame sektoriuje, nei jo proporcingai situacijai optimizuoti, be to, premjeras dievažijosi jokiu būdu nesigviešiąs mažinti pensijų. Bet vėliau vis kapojo po katės uodegos gabalą.

Po tokios skaudžios, bet produktyvios patirties latvių ministras A.Vilkas pabrėžia, kad ES darbotvarkėje privalo būti fiskalinės drausmės klausimai, o solidarumas kai kuriomis aplinkybėmis svarbu, bet atsakomybė svarbiausia. Tad jį stebina, kaip galima nusistatyti taisykles

– Mastrichto kriterijus, o paskui didelei daliai ES valstybių jų nebesilaikyti.

Ar taps Latvija mokesčių rojumi

Bet keitėsi situacija – kito ir Latvijos politika. Kylant mokesčiams ir mažėjant algoms, akivaizdu, didėjo šešėlis, be to, padidėjo emigracija, tik, kaip pabrėžia A.Strazdas, iki krizės emigruodavo raumenys, o krizės laikotarpiu išvažiavo protas.

Latvija vėl ėmėsi, galima sakyti, drastiškų priemonių – pirmoji ES pradėjo mažinti mokesčius. „Krizės metais padidėjo darbo apmokestinimas, PVM, kai kurie kiti mokesčiai. Pagerėjus biudžeto situacijai pastaruosius dvejus metus mokesčiai jau imti mažinti, bet valstybės biudžetui tai blogos įtakos neturėjo, deficitas mažėja. Mūsų valstybės kryptis tokia – mažinti mokesčius“, – pabrėžia „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Lija Strašuna.

Kaimynai ne tik mažesniais mokesčiais vilioja investuotojus. Ar Latvija neketina konkuruoti dėl mokesčių rojaus vardo su šiuo požiūriu liūdnai pagarsėjusiu Kipru, priėmusi įstatymą duoti užsieniečiams leidimą penkerius metus gyventi Latvijoje, jei šie čia įgis nekilnojamo turto, verto ne mažiau kaip 140 tūkst. eurų?

Europos Parlamentas, pernai liepą laimindamas latvių narystę euro klube, taip pat kėlė klausimą, ar Latvija netaps Rusijos, kitų posovietinių respublikų oligarchų buveine, ir ragino labai atidžiai kontroliuoti šiuos procesus. Ekonomisto A.Strazdo pastebėjimu, pinigų bankuose, tiek Latvijos, tiek ir ne jos nuolatinių gyventojų pokyčių skaičiai panašūs, o bankų sektorius keliskart mažesnis nei Kipro, tad tenykščių bankų problemos latvių neturėtų ištikti.

Kartu latviai ėmėsi ir „nušešėlinimo“ priemonių, pradėdami nuo aukščiausių ešelonų, ir reemigracijos programų. Susigrąžinti į šalį emigrantus lengviau, kai didėja algos, daugėja darbo vietų. Baigiama prisivyti ikikrizinio burbulo rodiklius, bet tuomet, pasak A.Strazdo, ekonomikos raumenys pumpuoti „steroidais“, o dabar augimas tvaresnis. Tiesa, toks riebus – 5–6 proc. BVP augimas bus daugiausiai dvejus metus, o vėliau augimui palaikyti reikės struktūrinių reformų.

Taip pigiai latviai dar nesiskolino

Žodžiu, latviai euro siekė ir pasiekė. Kad tai apsimoka, latviai pajuto iš karto įsivedę eurą. Lietuvos bankas atkreipė dėmesį, kad finansų rinkos dalyviai latviams pasiryžę skolinti už istoriškai mažiausią kainą. Nors mūsų ekonominiai rodikliai panašūs į latvių, Lietuva vertinama kaip rizikingesnė ir jai nustatomos didesnės palūkanos: euroobligacijų palūkanos maždaug 0,8 proc. punkto didesnės nei Latvijos, nors dar 2011 m. tendencija buvo priešinga.

Kitas šalies kredito rizikos rodiklis – kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių indeksas – rodo, kad finansų rinkos Lietuvą, vienintelę be euro likusią Baltijos valstybę, vertina kaip rizikingiausią iš jų: Lietuvos indeksas siekia 119,86, Latvijos – 114,01, Estijos – 62,34 (kuo didesnis rodiklis, tuo didesnė rizika).

Žinoma, euras – ne panacėja: neturint euro galima būti sparčiausiai augančia ES ekonomika, kaip kad latviai buvo pernai trečiąjį ketvirtį. Ir, priešingai, turint eurą galima patekti į tokią duobę, kokioje dabar sėdi Graikija. Ar, dar vienas pavyzdys, vis dar būti tarp Europos autsaiderių kaip Juodkalnija, nors ši šalis dėl susiklosčiusių aplinkybių (joje cirkuliavo Vokietijos markė ir Vokietijai perėjus prie euro valiuta pakeista ir Juodkalnijoje), net nebūdama ES narė, buvo tarp pirmųjų įsivedusių eurą.

Vis dėlto pranašumų gali būti daug: euras imponuoja investuotojams, o tai – ir naujos geriau apmokamos darbo vietos, mažėja išlaidos dėl valiutų keitimo, mažesnės skolos aptarnavimo išlaidos. Tačiau, kaip sako ekonomistė L.Strašuna, tarp svarbių pranašumų latviai minėdavo ir galimybę būti labiau integruotiems bei daryti didesnę įtaką ES sprendimams.

Tačiau Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, dažnai kildavę diskusijų, kam reikalingas euras, jei be jo puikiai verčiasi britai, danai ar švedai, o švediški – du didžiausi Latvijos bankai. „Jei būčiau didelės ekonomikos šalies premjeras – švedų ar lenkų, svarstyčiau, ar verta įsivesti eurą. Svarstyti verta ir plaukiojančios valiutos kursą turintiems vengrams, čekams, lenkams. Lenkija šį instrumentą panaudojo per krizę ir vieninteliai sugebėjo išvengti recesijos. Bet nedidelėms šalims, tokioms kaip Latvija ar Lietuva, turinčioms fiksuotą valiutos kursą, tikrai nėra priežasties nestoti į euro zoną“, – tvirtina V.Dombrovskis. Nors visų problemų euras, žinoma, tikrai neišspręs.

„Dabar, kai eurą turi ir estai, ir latviai, Lietuvos žmonėms daug lengviau suprasti, ką jis duoda. Tad Lietuvai belieka pademonstruoti gerus ekonomikos rezultatus, o techniškąją euro įvedimo pusę tikrai įveiksite. Mes kiek reikės, tiek padėsime, šia tema jau bendravome su kolegomis Lietuvoje. Lietuvos siekis įsivesti eurą jau netoli ir tikrai įmanomas pasiekti“, – drąsina laikinasis latvių finansų ministras A.Vilkas.