Tautiškumą puoselėti, pilietiškumą ugdyti
Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo
11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvos
socialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškė
smerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“. Kame tokių
nuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį.
V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.
1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninės
organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios
organizacijos pirmininku. „Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančia
su SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – į
jos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvos
nepriklausomybę. Gal todėl jos nariai, tarp jų V.Adamkus, nesunkiai rasdavo kelią į SSRS ir į
pavergtą Lietuvą. Ne iš didelės naudos, o iš bėdos (rungėsi su A.Paulausku ir K.Prunskiene),
abejotinu teisėtumu (negyveno Lietuvoje) buvo išrinktas dviem kadencijom Lietuvos prezidentu.
Būdamas prezidentu neabejotiną palankumą rodė KGB rezervistams (Arvydui Pociui ir
kt), Rusijos pilietį, KGB karininką V. Jakuniną apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino Komandoro kryžiumi.
Socialdemokratų pasisakymu prieš patriotų eitynes, žinant jų bolševikines šaknis ir
įsismelkusį ideologinį paveldą, neturėtume stebėtis. Juk tautiškumą ne tik slopino, bet ir naikino
SSRS „bratsvo narodov“ (tautų brolybė), kur buvo pripažįstamas tik narod (liaudis), būtinai
sovietiška, kai visi turėjo vadintis tovariščiais (anot N.Berdiajevo, – niekingas naujadaras, kilęs
iš prekybinių santykių (tovar išč – prekių ieškotojas).
Ne buvusio prezidento ir socialdemokratų perauklėjimo dėlei (jų ausis ir akis
tebedengiančio raudono rūko šalinimas būtų bergždžias darbas), o palinkėjimui būsimųjų
patriotiškų eitynių dalyviams įsisąmoninti ir puoselėti tai, ką apie tautas ir tautiškumą bylojo
kitatautis, tapęs Lietuvos piliečiu, pirmasis inteligentas Lietuvos kariuomenės savanoris.
Šveicarijos sūnus, didis Lietuvos patriotas ir pilietis profesorius Juozas Eretas
knygelėje ,,Išeivijos klausimu“ (Roma, LKMA, 1974) vaizdžiai parodė, kad tautų ir jų valstybių
galia ir reikšmė žmonijos istorijoje nėra proporcinga jų dydžiui, kad didžiosios valstybės nėra
tokios galingos ir reikšmingos kaip didelės, o mažosios nėra silpnos ir nereikšmingos kaip
mažos. Visa Europa yra mažų erdvių žemynas ir jos yra pakankamai saugios, tikri kultūros
ir civilizacijos židiniai. Po Pirmojo pasaulinio karo į vakarus nuo Maskvos Europoje buvo
daugiau nei 35 valstybės, o į rytus iki Kinijos – tik viena, tačiau Europa iki šiol pasaulį veikia
energingiau, negu visi kontinentai kartu, o kultūriniu atžvilgiu yra didinga, nors fiziškai nėra
galinga. Ji yra mažųjų valstybių tėvynė. Europietis labiau rūpinasi kokybe, o ne kiekybe,
individualumu. Jis, anot J. Ereto, mieliau nori būti liesu vienetu priekyje, negu storu nuliu po jo.
Pagrindinis didžiųjų valstybių silpnumo požymis yra jų trapumas. Šią silpnybę parodo
jų vengimas geografiškai tiesiogiai suartėti su kitomis didžiosiomis, tarp savęs ir konkurentės
nori turėti saugos zonas – buferines valstybes (todėl Rusija taip priešinosi Baltijos valstybių
jungimuisi į euroatlantines struktūras, dabar siekia daryti įtaką per ekonomiką). Sienos
kivirčų, valstybinių konfliktų, pažeidžiamumo baimė lydi visas didžiąsias valstybes. Didžiųjų
pastangos tapti galingomis neatitinka milžiniškų aukų, kurias patiria konkurentės. Trumpalaikiai
bismarkinės ir hitlerinės Vokietijos, Japonijos, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos iškilimai tik
patvirtina minimą didžiųjų trapumą, laikinumą, netikrą spindesį savo kultūros ir ekonominių
galių menkinimo sąskaita. J. Ereto žodžiais tariant, turint galvoje, kad didieji anksčiau ar vėliau
bus išstumti iš savo jėgos pozicijų, jie turėtų dar ,,geruose laikuose“ susilaikyti nuo skriaudimo
ir apstumdymo tų, į kurių tarpą jie neišvengiamai patys pateks. Toks įspėjimas šiandien tinka
ir Čečėnijoje vykdančiai genocidą Rusijai, kuri jau dabar turėtų apverkti ne tik beprasmiškai
žuvusius dešimtis tūkstančių savo karių, bet ir pragaištingą savo valstybės ateitį.
Įsigilinę į J. Ereto pastebėjimus, matysime, kad mažųjų tautų ir jų valstybių buvimas
įvairove ir grožiu praturtina pasaulį, todėl skriauda mažoms tautoms tampa skriauda visiems.
Mažos valstybės siela yra laisvė. Laisvės meilė tautą paskatina sukurti savo valstybę,
idant turėtų saugią vietą, leidžiančią netrukdomai vystytis pagal savo prigimtį. Laisvės troškimo
pagimdyta toji valstybė ir tarnauja laisvei, užtikrina jos kūrėjų saugumą. Mažoji valstybė tik
laisve ir gali kompensuoti didžiųjų pranašumą ir galią, todėl ją taip vertina, ją puoselėja, dėl jos
gyvybę aukoja. Dėl laisvės į neišvengiamą žūtį ėjo tūkstančiai lietuvių, suomių kitų nedidelių
tautų, į tokią žūtį šiandien eina čečėnai. Kadangi fizinis tautos naikinimas jos dvasios, taigi
ir laisvės troškimo, sunaikinti nepajėgus, tokia didžiųjų kova yra beprasmė, pelno visuotinį
pasmerkimą.
Mažos valstybės pagrindas yra teisė. Teisė yra esminė Kūrėjo suteikta dovana žmogui,
todėl jos negali paneigti joks žemiškas valdovas. Ji negali būti siejama su tautos ir teritorijos
didumu ar kitokiu didžiūno svoriu. Jei teisė nepripažįstama, žmogus ar tauta dėl jos kovoja,
nes ji tvirtesnė ir už tvirčiausius teisės neigėjus. Jei kovojama atkakliai, teisė visuomet laimi,
nes teisę žlugdanti jėga, kad ir kokia didelė būtų, yra trapi, o teisė – amžina. Jėgos prieš teisę
pralaimėjimų istorija tai nuolat patvirtina.
Brangiausias mažos valstybės turtas yra kultūra. Kultūros plėtotei palankesnes
sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti ir
išlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą ir
valdymą jiems nepalieka vietos rūpesčiui kultūra; besiplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti.
Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau atspindi ne rusų, anglų ar prancūzų
kultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūriniai buvo gauti, nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o mažieji
pasižymi moksle, garsėja reikšmingais atradimais ir išradimais. O ir Europos kalbų šaknys glūdi
lietuvių kalboje.
Mažosios tautos savita kultūra įdomios pasauliui, todėl bergždi mūsų veikėjų kėslai
sudominti pasaulį kokiais gugenheimais, nykštukiniais „dangoraižiais“, grandioziniais
fejerverkais ar kerėpliškomis skulptūromis. Pasaulyje, būdamas lygiaverčiu žmogumi, lietuvis
kitataučiui įdomus lietuviškumo išskirtinumu, savitos kultūros raiška.
Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje
nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei
davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Paradoksas: valstybė sukurta
tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, taip yra. Dėl pastarosios priežasties tautinės
valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus,
bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas. Pilietybė yra formali kategorija,
piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką.
Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas. O kaip turime vertinti
kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu
tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą
tikėjimą, kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais,
savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia.
Tiek tautybė, tiek pilietybė yra vertybės, todėl tautiškumą reikia tausoti, puoselėti,
o pilietiškumą ugdyti. Valstybinių ir tautinių švenčių šventimas, dalyvavimas viešuose
šventiniuose renginiuose yra sveikintinas, tautiškumą ir pilietiškumą puoselėjantis ir tvirtinantis
reiškinys. Reiškinį stabdyti ar jam trukdyti gali tik Tautos ir Valstybės nedraugai.
Algimantas Zolubas
Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvossocialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškėsmerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“. Kame tokiųnuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį. V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninėsorganizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šiosorganizacijos pirmininku. „Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančiasu SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – įjos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvosnepriklausomybę.
Skaityti daugiau...
