Pa­laips­niui vis la­biau sie­ja­me pir­mą­jį – 1940 me­tų – bir­že­lį su an­truo­ju, ma­si­nių trė­mi­mų pra­džia. Dar gre­ta sto­vi tre­čia­sis bir­že­lis, at­sa­kas į abu anuos.

Krau­jo ženk­lai at­ve­da mus į pa­čią pra­džią, pa­sie­nio po­li­ci­jos ka­ri­nin­ko Alek­sand­ro Ba­raus­ko žiau­rų nu­žu­dy­mą 1940 me­tų bir­že­lio 15-osios ry­tą. At­sa­kin­gų nė­ra, at­sa­ko­my­bės ne­rei­ka­lau­ja­me. Ge­rai, jei nors kiek at­bu­do at­min­tis.

Trem­čių epo­pė­ja pra­si­de­da iš ti­krų­jų anks­čiau. Tai Vil­niaus kraš­to li­ki­mas oku­pa­ci­jo­se li­gi 1939 me­tų ir jau tų ka­ro me­tų rug­sė­jį-spa­lį, bol­še­vi­kams plė­šiant ir tre­miant. O Klai­pė­dos kraš­tas, iš ku­rio jau 1939 me­tų pa­va­sa­rį bu­vo iš­va­ro­mi lie­tu­viai, ta­čiau ką tuo me­tu da­rė, kur bė­go žy­dai? Štai pus­la­piai, ku­rių Lie­tu­vos is­to­ri­kai dar ne­už­pil­dė.

Oku­pa­ci­jos reiš­kė nai­ki­ni­mą. Ir gy­vy­bių tie­sio­gi­ne pra­sme, ir gy­ve­ni­mo. Ra­si­niu, tau­ti­niu, so­cia­li­niu (kla­si­niu), tie­siog nu­žmo­gė­ji­mo „pag­rin­du“. Kul­tū­ra, ūkis, žmo­nių san­ty­kiai – vis­kas griau­ta mir­ti­nais smū­giais vals­ty­bei ir vi­suo­me­nei.

O štai dar vie­nas pa­grin­di­nių, es­mi­nių tai­ki­nių – nai­kin­ta ir šei­ma.

Kai ne­ži­nia už ką tre­mia­mas šei­mas dras­kė, skal­dė, pa­gal nai­ki­ni­mo tvar­ką at­skir­da­mi tė­vus – šei­mų gal­vas nuo mo­ti­nų su vai­kais, tai ne­bu­vo tik eko­no­mi­nis, po­li­ti­nis, bet ir ge­no­ci­di­nis po­žiū­ris. Te­gul grei­čiau to­se šiau­rė­se iš­mirš­ta!

Tik štai at­ski­ria­mų grei­čiau iš­ma­rin­ti tė­ve­lių – šei­mos gy­nė­jų ir mai­tin­to­jų – nie­kas ne­va­di­no „Tė­vas Nr. 1“. Ir mo­ti­nų, li­ku­sių su ba­dau­jan­čiais vai­kais, ne­va­di­no „Tė­vas Nr. 2“. Pa­smerk­tuo­sius su­šau­dy­ti sa­vaip žy­mė­da­vo: eva­kua­ci­ja pa­gal pir­mą­ją ka­te­go­ri­ją. Žmog­žu­džių žo­dy­nas. Bet į šei­mos samp­ra­tą dar ne­bu­vo taip kvai­lai dok­tri­niš­kai įsisk­verb­ta, kaip sten­gia­ma­si da­bar.

Ug­dy­me ta­da per­se­kio­ta „bur­žua­zi­nė ideo­lo­gi­ja“ ir aps­kri­tai ti­kė­ji­mas aukš­tes­niais da­ly­kais. Nū­nai da­ro­me pa­žan­gą; an­tai Pa­sva­lio ra­jo­ne jau bu­vo pri­im­tas ne­ži­nia kie­no pa­siū­ly­tas pe­da­go­gi­nis spren­di­mas, kad nuo­sta­ta „va­do­vau­tis krikš­čio­niš­ko­sio­mis ir žmo­giš­ko­sio­mis ver­ty­bė­mis“ yra dis­kri­mi­nuo­jan­ti. Ma­tyt, kenk­tų žvė­re­liams, ku­riuos to­kio­se mo­kyk­lo­se ke­ti­na­ma au­gin­ti. O jei tė­vas (ne­bū­ti­nai Nr. 1) mė­gin­tų su­draus­ti, bar­ti, at­ža­la bus ap­mo­ky­ta tuoj skam­bin­ti į po­li­ci­ją: pa­ti­riu psi­cho­lo­gi­nį smur­tą. Vil­niu­je su­ra­ši­nė­ja­miems at­ei­nan­čių me­tų pir­mo­kė­liams sa­vi­val­dy­bė da­li­ja an­ke­tas su lais­vės alė­jos klau­si­mė­liais: ar no­rė­tum, ber­niuk, bū­ti mer­gai­te? Jei nie­kad apie tai ne­pa­gal­vo­jai, da­bar jau su­si­mąs­tyk. Pa­au­gęs gal gau­si kon­kre­tų pa­siū­ly­mą per­sio­pe­ruo­ti, ne­ly­gi­nant plau­kus per­si­da­žy­ti.

Gir­dė­jau, ku­ria­ma dar pa­žan­ges­nė, dar iš­sa­mes­nė „Pir­mo­ko an­ke­ta“. Jo­je nu­ma­to­ma kreip­ti ug­do­mo lais­vo žmo­gaus min­tis ir į to­kias gė­rio for­mas:

· ar no­rė­tum pa­keis­ti sa­vo Tė­vą Nr. 1 ar­ba Nr. 2 į ki­tus, gal­būt ge­res­nius? Gal pa­mė­gin­tum?

· ar no­rė­tum pe­rei­ti į tur­tin­ges­nę šei­mą, kur gau­tum daug sal­dai­nių ir įdo­mes­nių, bran­ges­nių žais­lų?

· ar no­rė­tum pa­keis­ti tė­vy­nę – jau da­bar, o gal kiek pa­au­gęs?

· ar no­rė­tum drau­gau­ti su va­gi­mis, pa­dė­ti jų ne­leng­va­me dar­be, ar­ba įsto­ti į ne­pil­na­me­čių mir­ti­nų mu­šei­kų gau­ją?

· ar no­rė­tum drau­gau­ti su pe­do­fi­lais, ku­rie mei­lūs, lipš­nūs ir tu­ri vi­sad par­uoš­tų do­va­nų?

Tuo nau­jo­ji an­ke­ta dar ne­si­bai­gia, bet ne­be­ci­tuo­siu, kad ne­atro­dy­čiau ne­pa­kan­tus ir ne­ko­rek­tiš­kas vai­kų at­žvil­giu. Be to, ir ak­ci­ja dar vos pra­si­de­da. Luk­tel­kim. Kai ku­rioms po­li­ti­kėms at­ro­do, kad šei­moms ji ne­gre­sia, ka­dan­gi šei­ma grin­džia­ma dau­gi­ni­mo­si ins­tink­tu (ci­ta­ta) ir nie­ko dau­giau ne­rei­kia.

O ki­tiems at­ro­do, kad kaž­ko­kie šei­mos ir vil­ties nai­ki­ni­mo vi­ru­sai skie­pi­ja­mi taip veis­tis ir kel­ti tarp mū­sų an­tieu­ro­pi­nę karšt­li­gę. Kie­no čia in­te­re­sas? Ne­bent mar­sie­čių, o gal net že­mie­čių.