![]() |
|
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė Š. Mažeikos nuotr. |
Šiųmetinė VSD ataskaita ir po jos sekęs prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas maloniai nudžiugino tuo, kad galų gale abiejuose dokumentuose be jokio įprasto vyniojimo į vatą kaip viena didžiausių grėsmių Lietuvos saugumui ir nedraugiška valstybė įvardijama Rusija ir jos „užklasinė“ veikla Lietuvoje.
VSD gana detaliai išdėsto Rusijos veiklos metodus, kurie – skaitlingi, agresyvūs ir išradingi: be tradicinių prieš Lietuvą naudojama elektroninė žvalgyba, kibernetinis šnipinėjimas ir netradicinė priedanga. VSD tvirtina, kad Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos netgi turi techninių galimybių jas dominančių asmenų pokalbius telefonu kontroliuoti Lietuvoje.

Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną keistą tendenciją, ryškėjančią viešose diskusijose aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais, kuriuos bandoma sureguliuoti naujais įstatymais bei jų pataisomis. Šią tendenciją galima palyginti su bandymu statyti namą aukštyn kojomis. Ji reiškiasi įvairiausiose sferose – nuo šeimos politikos iki viešųjų pirkimų. Tai absurdiški apvertimai, kai kuriamos įstatymų normos realybėje atsisuka prieš visuomenės gerovę.



