 |
|
Eduardas Eigirdas V. Kopūsto nuotr. |
Lietuva niekada netaps klestinčia ir turtinga valstybe su stipriu viduriniu visuomenės sluoksniu, nes niekada to ir nesiekė. Lietuva niekada nėjo keliu, kurio pabaigoje būtų matyti bent kiek aiškesnis ekonomikos ir visuomenės funkcionavimo modelis, kurį būtų galima pavadinti lietuviška svajone.
Todėl nereikia stebėtis, kad mūsų šalis jau praskolinta ir toliau skolinasi, žmonės skursta ir emigruoja, o tuo pat metu stambiajam kapitalui priklausantys koncernai didina pelną. Tai padarinys to, kad Lietuva mus visus vienijančios svajonės, kuri apibrėžtų ekonomikos funkcionavimo tikslus, neturėjo, o oligarchai turėjo ir vis dar turi savo svajonę, ir siekia jos iš visų jėgų.
Oligarchinės svajonės įkaitai Vienintelis variklis, kuris stūmė mūsų visuomenę į priekį, buvo ir lieka pastangos įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau 1991 m. nepriklausomybės įtvirtinimą visuomenė tiesiogiai siejo su ekonomine gerove ir socialiniu teisingumu, o šiandien didelė dalis žmonių gyvena revanšo nuotaikomis, nes yra įsitikinę, kad elitas nepriklausomybę išnaudojo ir vis dar išnaudoja savo asmeniniams interesams. Ir tai tiesa, nes kai buvo įgyvendinama nepriklausomos valstybės svajonė, niekas detaliau neįvardijo, kokios valstybės mes norime.
