Arvydas Anušauskas Š. Mažeikos nuotr. |
Kai švedų žiniasklaida praneša, kad jų šalis nuo masyvios agresijos būtų ginama tik vieną savaitę, iškyla klausimas: o kiek laiko atsilaikytų Lietuva? Savaitę, dvi dienas, valandą? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas. Juk dažnai atsakymą mes siejame tik su savo gynybiniu pajėgumu.
Ką iš tikrųjų galėjo Lietuvos krašto apsauga daryti su sumažėjusiu biudžetu per pastaruosius kelis metus? Išlaikyti esamus pajėgumus, kurti mobilizacinį rezervą (vien ką reiškė rezervo karių apmokymų atnaujinimas po dešimtmečio pertraukos), vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, tobulinti pasirengimą priimti sąjungininkų pajėgas, derinti karinių ir civilinių institucijų sąveiką bei sukurti tam reikalingus įstatymus. Būtent tai ir buvo daroma. Vykstant intensyviai politinei diskusijai, Lietuva teisiškai įtvirtino savo galimybes priimti ir naudotis NATO sąjungininkų karine parama. Reali pasirengimo išraiška – Šiaulių aviacijos bazės infrastruktūros plėtojimas ir pagaliau – įtvirtintas oro policijos misijos ilgalaikis statusas Lietuvoje. Bet tai dar ne viskas.