Pats Vladimiras Putinas, matyt, įsivaizduoja, kad Krymo užpuolimu jis gerokai pagąsdino bedančius vakariečius. Tačiau naivu jam būtų tikėtis, kad sukėlė baimę, kuri virs pritarimu bet kokiems jo veiksmams. Po savo olimpiados Sočyje V. Putinas asmeniškai laimėjo didelį neatimamą medalį - tapo pavojingiausiu žmogumi pasaulyje.
Su tokiu medaliu jis yra lyderis žavingoje kompanijoje drauge su Šiaurės Korėjos, Venesuelos, Baltarusijos, Šiaurės Sudano ir panašių režimų atstovais. Lyderiu jį daro atominis lagaminėlis ir chuliganiški veiksmai. Jis kelia baimę net tarp savųjų: šiomis dienomis Venesuela, motyvuodama savo konstitucija, atsisakė Rusijai leisti įkurti karinę bazę savo teritorijoje. Matyt, elgesys aplink bazę Sevastopolyje pakankamai iškalbingai piešia perspektyvas net tolimai Venesuelai.
Chuliganizmas yra elgesys, priešingas priimtoms normoms, kurios įgalina žmones taikiai sugyventi. Vairuoti reikia pagal taisykles, kad būtų mažiau avarijų, o iš praeivio negalima atiminėti laikrodžio, nors ir labai apie tokį svajojate. Smurtu grindžiami santykiai žmonijos istoriją parašė kaip karų istoriją, bet kada žudymo sugebėjimai neišpasakytai tobulėjo, vis labiau imtasi santykius tarp valstybių grįsti susitarimais, o ne stipresniojo teise.
Žmonių bendravimo principai valstybės viduje yra perkelti į tarpvalstybinį lygmenį. Ilgai truko kelias nuo santuokų tarp monarchų, kada asmenų sąjunga prilygo valstybių sąjungai, iki 21 a. pasaulio saugumo struktūrų, kurias sukuria prisiimti įsipareigojimai. Branduolinis ginklas pasaulinį snukiadaužį padarė neįmanomą.
Pokarinės Europos architektai subūrė nuolat tarpusavyje kariavusį senąjį žemyną į sąjungą, ir Europoje jau beveik 80 metų tvyro taika. Yra daug tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinės tautos ar ESBO, kurių paskirtis yra tarpvalstybinius nesutarimus versti derybomis, o jose veikiančios Rusijos elgesys vis labiau darosi priešingas taikaus bendrabūvio principams.