Kelias akimirkas dvejojau, ką pasakyti, nes suvokiau, kad dažnas žmogus, kaip tas šuo, sugeba greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir nejausti kaklą veržiančios kilpos. Prieš pusmetį į tą patį klausimą akimirksniu atsakiau, kad karas jau vyksta, savo nuomonės nekeičiu ir šiandien, bet kažin kuri sąmonės dalis vis ramiau reaguoja į įvykius Ukrainoje, į dar vieną Rusijos valdžios pradėtą Lietuvos automobilių blokadą pasienyje, absurdišką propagandą, etc.
Kas šiandien, be ukrainiečių, kalba apie Krymo aneksiją? Tarp aukšto rango politikų per visą pasaulį turbūt suskaičiuosi keturis, gal septynis. Kitiems, ypač Europoje, rūpi vadinamoji realpolitik, kurios sekėjai bando rasti visoms šalims tinkamus kompromisus, o deklaruojamas vertybes stumtelėti į antrą ar net į dešimtą planą. Gal toks kelias nebūtų beviltiškas, jei tik bent akimirkai pamirštume, kieno kariuomenė šiandien šeimininkauja Kryme ir kodėl buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas, kodėl Donecke kasdien žūsta žmonės. Vis dėlto, manau, dauguma Vakarų demokratijų lyderių dar bandys į „draugystės“ glėbį susigrąžinti Vladimirą Putiną - ne dėl to, jog rūpintųsi savo ramybe, o todėl, kad buvo auklėjami tikėti protu.
Tokiame kontekste Lietuvos prezidentės pozicija ir retorika Rusijos atžvilgiu daliai lietuvių, kaikariais augusių, atrodo bent jau neišmintinga. O dauguma vežėjų, įstrigusių Karaliaučiaus pasienyje, ir keiksmais moko prezidentę patylėti, lyg panašių Rusijos blokadų nebūtume kasmet patyrę, nesvarbu, ką kalbėjome ar ką nutylėjome. Kiek gyvenime teko bendrauti su rusais, jie gerbia tas tautas, kurios pačios gerbia save ir ne tik žodžiais kovoja už savo vertybes.
Skaityti daugiau...