Mes nie­ka­da ne­pa­mir­ši­me 300 tūkst. ru­sų pro­tes­tuo­to­jų Mask­vos gat­vė­se ir aikš­tė­se po Sau­sio 13-osios žu­dy­nių: „Ša­lin ran­kas nuo Lie­tu­vos!“

Ta­čiau il­gus lai­kus reiš­kė­si ir ki­to­kios, be­maž vi­siš­kai prieš­in­gos, vi­zi­jos bei kon­cep­ci­jos. Tarp jų - ru­siš­ko­ji tau­ti­nė ir vals­ty­bi­nė kse­no­fo­bi­ja. Pa­gal ją ki­tos tau­tos ir ap­link Ru­si­ją esan­čios vals­ty­bės - na­tū­ra­lios prieš­ės. Jos tu­rin­čios bū­ti pa­lauž­tos ir pa­jung­tos, ge­riau­siai - įjung­tos (in­kor­po­ruo­tos), su­ru­sin­tos („so­vie­ti­zuo­tos“), o gal­būt tie­siog pa­nai­kin­tos. Geog­ra­fi­nė plė­tra ir ka­ri­nė ga­ly­bė, ne žmo­nių ge­ro­vė, ta­po vals­ty­bės pra­sme. Im­pe­ra­to­riai ma­tė sa­vo val­das „i­ki vi­sų jū­rų“, dva­ro ideo­lo­gai skel­bė Ru­si­jos ypa­tin­gu­mą, dan­gaus lem­tą val­dy­to­jų he­ge­mo­ni­ją ir mi­si­ją sa­vaip tvar­ky­ti pa­sau­lį. De­ja, šių idė­jų trau­ka reiš­kė­si stip­riau už aną, hu­ma­nis­ti­nę. Ru­si­ja da­rė­si kai­my­nų ne­lai­me.

Da­bar­ti­nis tarps­nis - tai Ru­si­jos pa­si­rin­ki­mo di­le­ma. Ar at­si­sa­ky­ti il­ga­lai­kio im­pe­ria­liz­mo ir že­my­ni­nio ko­lo­nia­liz­mo, jau „tra­di­ci­nės“ he­ge­mo­ni­jos bei pa­sau­lio tvar­ky­mo am­bi­ci­jų, ar to­liau tęs­ti to­kią abe­jo­ti­ną ge­ro­vę sau - ne­lai­mę ki­tiems? Šian­die­nos Krem­lius - te­bus tai val­do­vų ir eli­to me­ta­fo­ra - ro­do ap­sisp­ren­di­mą, de­ja, tęs­ti kai­my­nų ne­lai­mę bet ko­kia kai­na, ne­at­si­sa­ky­ti im­pe­ri­nių he­ge­mo­ni­nių sie­kių ir net at­sig­rob­ti at­gal že­mes bei tau­tas, kas ka­da nors val­dy­ta ir „pra­ras­ta“.

Skaityti daugiau...