Sprendimas priklauso nuo trijų kriterijų grupių: esminių reikalavimų politiko profesijai, konkrečių rinkimų specifikos ir ideologinių pažiūrų. Šiame komentare pateikiama logika, kuria rinkėjai galėtų vadovautis per artėjančius prezidento rinkimus.
Pradėkime nuo dviejų reikalavimų, kurių taikymas turėtų sumažinti pasirinkimo skalę bet kuriuose rinkimuose. Pirmas yra akivaizdus - tai santykinis, kiek įmanoma sužinoti iš prieinamos informacijos, sąžiningumas ir skaidrumas. Rinkėjai privalo atsiriboti nuo politikų, kurių biografijose esama rimtų įtarimų (arba net įrodymų) ėmus kyšį, bandžius ką nors papirkti ar įsivėlus į kitokio pobūdžio korupcinius skandalus. Kartais Lietuvoje girdimas teiginys “šitas vogs, bet ir kitiems duos” negali būti pasitelkiamas kaip pasiteisinimas atiduodant balsus už neskaidrius kandidatus. Teisinę sistemą niekinantys politikai bet kokiuose rinkimuose turi sulaukti griežtos rinkėjų bausmės - kuo mažiau balsų.
Antras reikalavimas - politinis nuoseklumas ir lojalumas. Rinkėjai turėtų labai įtariai žiūrėti į kandidatus, kurie yra pakeitę kelias partijas (ar koalicijas) ir savo politinį išgyvenimą iškėlę aukščiau už kitus politinius tikslus. Reikėtų prisiminti jų veiklą ir ankstesnius rinkimus: kokius pažadus kėlė, ar bent bandė juos ištesėti, ar buvo ištikimi savo veiksmams ir principams. Jeigu politikas savo vienmandatėje apygardoje pasirodydavo tik per Seimo rinkimus, galima prognozuoti, kad ir Lietuva (prezidento rinkimų apygarda) jam nebus didžiausias prioritetas.
Kandidatai, bent didžiąja dalimi tenkinantys (sunku rasti tokį, kuris yra nedavęs neįvykdomo pažado) du pirmuosius reikalavimus, keliauja į antrą sprendimo etapą. Čia turime atsižvelgti į rinkimų specifiką - pavyzdžiui, merui reikia kiek kitokios kompetencijos nei klasės seniūnui. Prezidentas yra valstybės vadovas, todėl jis dažnai turi peržengti Seimui ar Vyriausybei būdingus idėjinius ir asmeninius nesutarimus, siekti šaliai naudingo konsensuso svarbiausiais klausimais. Šiame poste reikalingas Lietuvos vidaus politikoje patyręs, pagrindinių partijų ir jų lyderių gerbiamas žmogus. Taigi išsišokančiam antisisteminių pažiūrų kandidatui, kuris akcentuoja politikos paribių problemas ir nori "sprogdinti" sistemą, netinka būti prezidentu.
Pagal Konstituciją prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Todėl kita kompetencija, itin svarbi norinčiajam tapti prezidentu, - gebėjimas reprezentuoti šalį užsienyje aukščiausiu lygiu. Tam reikalinga diplomatinė ar darbo euroatlantinėse (Europos Sąjungos ir NATO) struktūrose patirtis, ryšiai su svarbiais kitų valstybių politikais. Jeigu kandidatas visą savo politinę karjerą praleido Lietuvos provincijoje, labai tikėtina, kad išrinktas jis vangiai megs ir išlaikys diplomatinius ryšius.
Žinoma, gebėjimas reprezentuoti valstybę apima ir reikalavimą būti lojaliam Lietuvai. Tarptautiniu lygiu Lietuvą diskredituojantys politikai negali būti rimtai traktuojami kaip kandidatai į prezidentus. Prezidentas, kaip valstybės vadovas ir užsienio politikos vykdytojas, turi labai gerai suvokti šalies strateginius interesus ir savo politinės karjeros bei užsispyrimo nekelti aukščiau už valstybės likimą.
Skaityti daugiau...