Prisimenu, pertraukų metu kas rūkė, kas gėrė kavą, šnekučiuodavomės neformaliai, aptarinėjome Rusijos ir Lietuvos ateitį. Šmaikštaudavome. Ne vienas mums siūlė pabūti laisviems tai penkiolika, tai dvidešimt metų. Atsakydavome paklausdami, o kada jie pradės mokytis kinų kalbos? Aš vis bandžiau išsiaiškinti, kodėl jiems rūpi ta „Eurazija“? Nepamenu kuris, ar Genadijus Burbulis, ar Jurijus Afanasjevas neapsikentę paaiškino, kad mūsų svarstoma sutartis yra ne tik politinė, bet ir kultūrinė dviejų atskirų kultūrų sutartis: „Štai Rusija ir beržas. Vienas be kito negali. Tai rusų medis.“ „ Ar tai reiškia, kad jie supranta kur auga beržai, ten ir Rusija?“, – paklausėme. – „Ten kur rusas jaučiasi kaip namuose, ten ir yra „Eurazija“. Maždaug taip pasikalbėjome. Supratome, kad tiek Jekaterinos II-osios, tiek Boriso Jelcino su Andriejum Sachorovu, Aleksandru Solženicinu ir kitais jų patriotais Rusija yra ta pati tradicinė Rusija, siekianti apglėbti ir įtraukti silpnesnius savo kaimynus arba bent juos tvirtai kontroliuoti. Skirtumas tik metoduose.
Demokratija – moralumas, imperializmas – baimė. Tai santvarkų tipų pamatai. Šiandien „Eurazijos“ erdvę iš dalies galima sutapatinti su „Rusų pasaulio erdve“, kurioje rusas jaučiasi ar siekia jaustis kaip namuose. Tokius „namus“ jie gali pasidaryti visų pirma plėsdami rusų kalbos naudojimą, dominuojantį rusų kultūros naudojimą, siekti, kad kaimyninėse valstybėse vadovautų asmenys, pasirengę vykdyti Rusijos nurodymus, kad istorija būtų suprantama taip, kaip ji interpretuojama Rusijoje, kad visur būtų gerbiami ir saugomi rusų buvimą žymintieji ar jų nurodymu pastatyti paminklai ir ženklai, kad vaikai skaitytų tokias pat pasakas, žiūrėtų tokius pat „multikus“, dainininkai dainuotų ir net nusilenktų ta pačia maniera (pav. „nyzkij paklon“), kad teatruose dominuotų rusų dramaturgija, kad be gimtosios kalbos visi nuo mažo iki didelio mokėtų rusų kalbą, o kitos kalbos – tik kaip trečiarūšės, kad kiekvienas rusas tiek gatvėje, tiek įstaigoje, tiek parduotuvėje galėtų susikalbėti rusiškai. Štai tada tokia šalis ir bus „Rusų pasaulio dalis“ ir ten kiekvienas rusas jausis kaip namie. Reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų
Lietuvoje jiems tą padaryti pasisekė.
Skaityti daugiau...