Taigi suderinama tai ar ne, statyti paminklus ir atminimo ženklus jiems ar ne? Apskritai istorijoje yra tik viena spalva ar yra dar be juodos ir baltos kokie nors atspalviai. Tai man priminė pora istorijų.
Prieš daugelį metų į mane kreipusis senutė prašė padėti jai surinkti informaciją apie jos sušaudytą vyrą, kuris neteisingai apkaltintas dalyvavus Holokauste. Jo kaltė iš tiesų buvo ta, kad jis perskaitė kalėjime žydų kalinių pavardes ir jie buvo atskirti nuo kitų kalinių, o vėliau neabejotinai nacių sušaudyti.
Žinoma, to, kas buvo surašyta NKVD kaltinime, jis nepadarė, tačiau vis vien netiesiogiai padarė paslaugą nacių einzatzgrupei. Net jei vėliau įsijungė į rezistentų gretas, tai liko jo atmintyje. Kita istorija dar kontroversiškesnė – lietuvių saugumo policijos skyriuje Vilniuje dirbęs saugumietis savo bute Vilniaus gatvėje slėpė žydų šeimą. Tačiau lietuvių saugumo policijos skyrius prireikus turėjo prisidėti prie besislapstančių žydų paieškos, o čia pareigūnas slėpė kelias potencialias aukas. Už tai grėsė sušaudymas. Jis buvo sušaudytas NKVD apkaltinus kolaboravimu ir, matyt, dalyvavimu persekiojant ar net naikinant žydus (t.y. „tarybinius piliečius“, nes žydų tautybės kaltinimuose buvo stengiamasi neminėti). Išgelbėtų žydų laiškai ir prašymai 1944 metais jo neišgelbėjo. Tačiau šiais laikais ir į gelbėtojų sąrašus jis neįrašytas dėl minėtų priežasčių – niekas nesiima sverti skirtingų jo biografijos dalių.