Laurynas Kasčiūnas. Kuriant visuotinės gynybos sistemą būtina atsigręžti į pilietinį ir patriotinį ugdymą

delfi.lt 2021 04 13

Atsižvelgiant į XXI amžiaus geopolitines tendencijas, naujos kartos hibridinių grėsmių atsiradimą, Vyriausybės programoje yra iškeltas tikslas pereiti prie kokybiškai naujo požiūrio siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą – įgyvendinti visuotinio saugumo principą, kuris remiasi ne tik kariuomenės, bet ir visos valstybės, jos piliečių aktyviu dalyvavimu ir pasirengimu tiek ginkluotai gynybai, tiek nekarinėms grėsmėms.
Laurynas Kasčiūnas

delfi.lt

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas kaip tik inicijavo Nacionalinio saugumo strategijos, kurioje bus atliepti valstybės visuotinės gynybos principai ir užtikrinti civilinių institucijų, privataus sektoriaus ir visuomenės įtraukimas į nacionalinį saugumą ir pasirengimą gynybai, atnaujinimą.


Taigi, visuotinė gynyba turi ir karinį, ir civilinį dėmenis. Ji apima tiek valstybės atsparumą ir visuomenės atsparumą plataus spektro grėsmėms, tiek pasirengimą ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Tam reikalingas visaapimantis požiūris į grėsmes, kuris suprantamas kaip karinių ir civilinių valstybės institucijų, privataus sektoriaus ir visuomenės grupių glaudi bendraveika ir veiklos, stiprinančios valstybės karinį, socialinį, ekonominį, kibernetinį, informacinį ir pilietinį atsaką, bei tų veiklų koordinavimas.

Tik piliečiai, kurie yra atsparūs įvairioms grėsmėms, geba jas kritiškai įvertinti, suvokia savo pareigas ir vaidmenį užtikrinant saugumą ir gynybą, pasiryžę prie jų prisidėti, yra geriausias gynybos ir atgrasymo šaltinis. Todėl čia esminis vaidmuo tenka švietimui, be kurio neįmanoma sukurti stiprios pilietinės visuomenės, gebančios atsilaikyti prieš bet kokį agresorių ir jo veiksmus. Istorinės atminties puoselėjimas, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymas, orientuojantis į paktinius įgūdžius – svarbiausi dalykai, stiprinantys žmonių kolektyvinę tapatybe, ryšį su tauta, atsakomybę už savo valstybę. Nuo jų priklauso visuomenės atsparumas ir valia priešintis. Be viso šito visuotinis pasipriešinimas būtų butaforija.

 

Esamos iniciatyvos neduoda rezultatų

Verta pastebėti, kad Lenkijos Karo universiteto 2019 m. lapkričio–gruodžio mėn. atliktas sociologinis tyrimas apie Baltijos šalių visuomenių valią gintis ir priešintis rodo, kad savo šalies ginkluotoje gynyboje būtų linkę dalyvauti 29,9 proc. apklaustųjų Lietuvoje, iš jų tikrai dalyvautų tik 4,9 proc., o 25,7 proc. greičiausiai dalyvautų. Latvijoje situacija atrodo kiek geriau – 49 proc., iš jų 20,5 proc. tikrai dalyvautų, 25,8 proc. greičiausiai dalyvautų. Pavyzdingiausia būtų Estija, kurią ginti sutiktų 66 proc. apklaustų piliečių, iš jų 38,3 proc. tikrai gintų, 28,3 proc. greičiausiai gintų.

 

Tokius Lietuvos rezultatus galima aiškinti visuomenės pilietine galia. Nors Pilietinės visuomenės instituto skaičiuojamas Lietuvos visuomenės pilietinės galios indeksas rodo, kad pilietinė galia Lietuvoje auga (2019 m. šis rodiklis buvo aukščiausias per visą jo skaičiavimo laikotarpį), bet jis išlieka santykinai menkas – apie 39,7 balų iš 100. Menkas dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų, bendruomeninių veikloje.

2017 m. reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenys parodė, kad net 63 proc. asmenų nepriklauso jokiai organizacijai ar sambūriui. O juk aktyvesnis dalyvavimas organizacijose, ypač reikalaujančiose kolektyvinio veikimo, skatina piliečių nusiteikimą priešintis.

 

Problemos šaknys neabejotinai slypi švietime. Nėra strateginio ir sisteminio požiūrio į pilietiškumo ir patriotizmo ugdymą, atitinkamai – į visuotinio pasipriešinimo sistemos kūrimą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kol kas nerodo lyderystės šiuo klausimu. Dabar atsakomybė tarsi permetama Krašto apsaugos ministerijai. Nors pastaroji jau prieš dvejus metus parengė pilietinio pasipriešinimo mokymo programą, sudarė galimybes mokytojams kelti kvalifikaciją šioje srityje.

 

Pilietiniam ir patriotiniam ugdymui, orientuojantis į praktinius rezultatus, daug dėmesio skiriama toje pačioje Estijoje. Šioje šalyje 2011 m. buvo patvirtinta laisvai pasirenkama gynybos švietimo programa, kuri įgyvendinama 128 mokyklose iš 149. Jos trukmė – 70 pamokų, iš kurių 35 vyksta klasėje, o lauko sąlygomis stovyklose. Pamokose dalyvauja apie 6 000 mokinių.

 

Vadovaujantis šiuo estiškuoju pavyzdžiu, Lietuvoje tais pačiais metais buvo įvestas pasirenkamais kūno kultūros modulis „Krašto gynyba“, nuo 2017 m. rugsėjo 1-osios – pasirenkamais modulis „Nacionalinis saugumas ir krašto gynyba“, kurį gali rinktis vyresniųjų klasių mokiniai. Tačiau šie dalykai nepakankamai populiarūs, ne visose mokyklose yra galimybė juos pasirinkti – pastarasis modulis yra tik 38 mokyklose iš daugiau nei tūkstančio.

 

Mokyklose yra pilietiškumo ugdymo dalykas, tačiau jam trūksta patrauklumo ir aktualumo, jis suteikia teorinių žinių apie politinės sistemos sąrangą, bet mažai siejamas su praktine veikla, šalies ir pasaulio aktualijomis. Taip pat kyla klausimas dėl kompetencijų kokybiškam pilietiniam ugdymui užtikrinti, veiksmingai nacionalinio saugumo, krašto gynybos temų integracijai į kitus mokomuosius dalykus ir mokyklos gyvenimą. Neformaliojo švietimo srityje mokyklose veikia jaunųjų šaulių būreliai, tačiau jų yra ne visose mokyklose.

 

Problemų kelia ir požiūris į pilietinį ir patriotinį ugdymą. Programų efektyvumas vertinamas ne per programų turinį, o per jas lankančiųjų mokinių skaičių. Lygiai taip pat bendradarbiavimas su visuomeninėmis organizacijomis yra labiau paremtas formaliu finansavimu, o ne programų turiniu.

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turi imtis lyderystės

Tai turi keistis. Švietimo mokslo ir sporto ministerija turi matyti ilgalaikį interesą – pilietinio pasipriešinimo, krašto gynybos ir nacionalinio saugumo dalykų integraciją į formaliojo ir neformaliojo švietimo programas. Tam reikia toliau stiprinti krašto apsaugos sistemos bendradarbiavimą su švietimo įstaigomis. Tai sudarytų platesnes sąlygas mokytojams tobulinti savo kompetencijas, stiprinant pilietiškumo nuostatas, suteikiant žinių nacionalinio saugumo ir gynybos srityje bei gebėjimų taikyti jas moksleivių ugdymo procese. Šaulių sąjunga netgi yra pasiruošusi parengti mokymų programas.

 

Be to, mokomieji dalykai apie gynybą ir saugumą neturi apsiriboti tik 11–12 klasių mokiniais. Kūno kultūros „Krašto gynybos“ „Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos“ modulių pasirinkimo galimybę turi turėti ir 9–10 klasės, kada galima pasiekti daugiausia moksleivių.

 

Reikia peržiūrėti ir pačių dalykų programų turinį. Šiuo atveju reikia atsakyti į klausimą, kiek tas turinys vienija, kaip sudomina skirtingų vertybinių nuostatų, įsitikinimų jaunimą. Nes išliekanti vertybių poliarizacija ilgainiui mažina visuomenės atsparumą ar atitinkamai pasirengimą pasipriešinimui agresijos atveju.

 

Taip pat būtina gerinti informacijos apie minėtus pasirenkamuosius dalykus bei jaunųjų šaulių būrelius skaidą vidurinėse mokyklose ir gimnazijose. Siekiant labiau sudominti mokinius, mokymus galėtų vesti didelę patirtį sukaupę į atsargą išėję profesionalūs kariai.

 

Visgi ir pačios mokyklos gali imtis iniciatyvos ir nelaukti veiksmų iš ministerijos. Juolab, kad yra ir sėkmės pavyzdžių. Štai, Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija nuo 2001-ųjų vykdo savo iniciatyva sukurtą gynybinio-pilietinio ugdymo programą. Pilietiškumo tradicijas puoselėjanti gimnazija kviečia mokytis motyvacijos statutinėms profesijoms nestokojančius mokinius iš visos Lietuvos.

 

Galiausiai, kad pastangos pasiekti proveržį pilietiniame ir patriotiniame ugdyme netaptų formalumu arba tiesiog paukščiuko padėjimu reikiamoje vietoje, būtina turėti aiškius vertinimo kriterijus, leidžiančius išmatuoti pokyčius. Tam reikia sukurti ir įdiegti ir pilietinio ir patriotinio ugdymo stebėsenos sistemą, parodančią, kurios veiklos ir priemonės leidžia pasiekti geriausius rezultatus.

 

Apie visuotinę gynybą kalbama jau ne vienerius metus, pagaliau imtasi konkrečių veiksmų kuriant tokią sistemą. Tačiau, kad nebūtų sustota pusiaukelėje ar kad kojos nepakištų rinkiminiai ciklai, reikia nedelsti. Kiekvienas – valstybės institucijos, švietimo įstaigos, privatus ir visuomeninis sektoriai – turi suvokti savo vaidmenį ir jo neapleisti.