Svarbu
Registracija
Nausėda: šiandien, kai bandome įveikti nematomą priešą, vėl turime aukotis
delfi.lt 2021 01 13
Trečiadienį Lietuvoje minimas atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės gynimo 30-metis.
delfi.lt
Laisvės gynėjų dienos 30-mečio minėjime dalyvauja aukščiausi valstybės pareigūnai, minėjimo metu demokratinės Baltarusijos lyderei Sviatlanai Cichanouskajai bus įteikta Baltarusijos demokratinei opozicijai skirta 2020 metų Laisvės premija.
Šįmet dėl koronaviruso pandemijos Sausio 13-osios minėjimas yra kitoks: pirmą kartą po 1991 metų Seimas nerengia tradicinio iškilmingo šios dienos minėjimo ir kviečia visus Lietuvos žmones pagerbti Laisvės gynėjus liekant namuose ir uždegant žvakutes jų atminimui. Laisvės gynėjų dienos 30-mečio minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija iš Seimų rūmų Kovo 11-osios Akto salės šiais metais transliuojama vaizdo įrašu.
Praeities pamokų svarba
Valstybės vadovas Gitanas Nausėda, sakydamas iškilmingą kalbą, akcentavo, kad praeities pamokos itin svarbios pandemijos sąlygomis.
„Kasmet, pagerbdami Sausio 13-osios aukų atminimą, kalbame apie laisvę, kaip didžiausią nepriklausomos valstybės ir jos žmonių vertybę. Šiandien, kai gyvename karantino ritmu ir bandome įveikti nematomą priešą, praeities pamokos mums dar vertingesnės. Mes, Lietuvos žmonės, prieš tris dešimtmečius stojome ginti savo valstybės ir ją apgynėme. (..) Šiandien susidūrę su rimtu iššūkiu visų Lietuvos sveikatai ir gyvybei, vėl turime aukotis“, – kalbėjo valstybės vadovas.
Pasak prezidento, galbūt pačiu laiku sulaukėme skaudaus pandemijos priminimo, kad laisvė nėra vien kasdienių smulkių medžiaginių troškimų tenkinimas.
„Laisvė visų kilniausia ir šviesiausia tada, kai padeda žmogui stiebtis aukštyn, žengti atsakomybės ir sąmoningo įsipareigojimo keliu. Ypač pasigėrėtina ji tada, kai pažadina gražiausias žmogaus savybes užklupus negandoms. Šiandien tokių pavyzdžių gausu medicinos darbuotojų, mokytojų, savanorių veikloje“, – sakė jis.
„Prieš 30 metų Lietuvos žmonės nugalėjo, nes lemiamomis akimirkomis ne tik siekė laisvės, bet ir iš tiesų buvo laisvi. Tomis kruvinomis 1991-ųjų sausio dienomis jie prisiėmė atsakomybę ir taip įrodė esantys nepriklausomos demokratinės valstybės piliečiai. Todėl Sausio 13-oji mums visada primins, kad pilietinė galia nėra ir niekada nebuvo fikcija. Ne, ji visiškai reali ir pajėgi keisti pasaulį bei įgalinti ateitį. Ji ištiesia pagalbos ranką kenčiančiam ir padeda atsitiesti suklupusiam. Atėjus tinkamam metui, ji gali lemti drąsiausių svajonių išsipildymą. Mes patys tuo įsitikinome“, – kalbėjo G. Nausėda.
V. Landsbergis: raudonoji melo imperija lūžo Lietuvoje
Pirmasis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Landsbergis lemiami metai buvo 1990 metai.
„Jau 1990 metai buvo lemiamas laikas, kai pavergtos tautos ir atkuriamos demokratijos kilo atsikratyti komunizmo diktatūrų. Ypač didžiosios Europoje įsisenėjusi ir pagrindinė nelaimė buvo raudonoji SSRS imperija“, – sakė V. Landsbergis.
Jis teigė, kad SSRS imperija lūžo būtent Lietuvoje.
„Lietuvai teko sava istorinė misija – sulaužyti šią apgaulės ir smurto doktriną. Ir raudonoji melo imperija lūžo Lietuvoje. Ji buvo pirmoji tarp Sovietų kolonijų, kurioje kilęs išsilaisvinimo Sąjūdis laimėjo demokratinius parlamento rinkimus ir žmonių įgalioti atstovai vieningu balsavimu paskelbė atkuriamą nepriklausomą valstybę“, – sakė pirmasis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovas.
„Tuo prasidėjo nauja demokratinės visuomenės statyba, ne pagal sovietų okupacijos primestą diktatūrinę tvarką“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Jis teigė, kad už laisvą Lietuvą teko kovoti nuo pirmųjų laisvės dienų.
„Imperija įniršo, gąsdino ir baudė, bet nepalaužė. Vis dėl to atėjo diena, kai Sovietų sąjunga pasiuntė prieš nepriklausomą Lietuvą savo kariuomenę. Tai ir yra 1991 sausis ir jo 13–osios dienos ir nakties kulminacija. Beginklių piliečių, ginančių savo laisvę susirėmimas su svetima kariuomene. Tankais, kulkomis, sprogmenimis žudančia Lietuvos žmones“, – įvykius prieš 30 metų prisiminė V. Landsbergis.
„Tokia buvo mūsų pergalė Vilniaus mūšyje“, – sakė jis.
Svarbi laisvės kilmė
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė–Nielsen iš Seimų rūmų Kovo 11–osios Akto salės sakė, jog karantino apribojimai šios dienos minėjimui suteikia naujas aplinkybes.
„Šiemet to bendravimo ir tos tiesioginės perdavimo žymia dalimi esame netekę. Gyvename su grietais socialinio gyvenimo apribojimais, kuriems turime paklusti. Paradoksalu, bet ši aplinkybė sugrąžina mums ano laikmečio dvasią“, – kalbėjo Seimo vadovė.
Ji teigė, kad naudojantis laisve dažnai galima pamiršti, kaip ji atsirado.
„Laisvė reikalauja vidinių ir išorinių pastangų, jos privalumais galima vadovautis nesusimąstant, bet niekada negalima pamesti suvokimo, kokios yra laisvės garantijos, iš kur jos kyla. Sausio 13–oji mums aiškiai nurodo, iš kur laisvė atsiranda“, – kalbėjo V. Čmilytė–Nielsen.
„Istorijos ratas pasisuko, mes vėl gyvename grėsmės akivaizdoje. Ir vėlei pirmose gretose – medikai, dedantys titaniškas pastangas. Vėl – savanoriai, aukojantys savo jėgas ir laiką. Ir vėl tenka priimti sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik sveikata, bet ir gyvybės. Tačiau šįkart suvaržymai nėra svetimi, mums primesti, jie yra mūsų pačių prisiimti siekiant sustabdyti pandemiją, išgelbėti kuo daugiau gyvybių. Tai esminis skirtumas, rodantis, kad esame laisvi ir kurti taisykles, ir jų laikytis. O tai ir yra gyvenimas laisvoje valstybėje.
Taip, apribojimai keičia mūsų gyvenimą – tiek kasdienį, tiek šventinį. Jie įveda nuotolį, suvaržo bendravimą. Tačiau kartu bet kokie apribojimai verčia stabtelėti, susimąstyti. Jie sukuria galimybes įsigilinti, geriau įsižiūrėti, įsiklausyti. Kas mums šiandien Sausio 13-oji? Kokias vertybes ji išgrynino, kokias galias subrandino? Kaip tas Sausio 13-osios impulsas veikia šiandienos pastangas ir apsisprendimus? Tokie įsižiūrėjimai leidžia atpažinti vertybes, padeda tapti atsparesniems. Įsigilinę kiekvienas atskirai pajusime, kad esame kartu“, – tikino Seimo pirmininkė.
Lietuviai neišsigando
1991 m. sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusio Lietuvos Laisvės gynėjo Vytauto Vaitkaus sūnus, mokytojas Robertas Vaitkus ragino susimąstyti, ką kiekvienas davėme Lietuvai, o kartu skatino atsisakyti sovietinio paveldo.
„Lietuvą stojo ginti tiek paaugliai, tiek moterys, tiek seneliai. Visi suvokėme, kad atėjo lemiamas momentas: dabar arba niekada. Sunku būtų įsivaizduoti, jei mes būtume išsigandę ir neatvykę ginti Aukščiausios Tarybos“, – kalbėjo R. Vaitkus.
Pasak jo, tuo metu bauginami išsigando ne lietuviai, bet sovietai.
„Dažnai tenka girdėti klausimus, ką man davė Lietuva, ką man davė Landsbergis ar dar kažkas. Labai retai susimąstome, ką aš daviau Lietuvai.
Kiek metų užtruko, kol mes subrendome nukelti sovietines statulas nuo Žaliojo tilto. Kiek mes verkėme ir raudojome, koks tai yra menas, istorinis palikimas, dar kažkas. Užtruko bene ketvirtį amžiaus, kol mes pradėjome atiduoti deramą pagarbą mūsų laisvės kovotojams, partizanams. Ketvirtį amžiaus į mūsų sąmonę buvo prasismelkusi rusiška propaganda – galbūt jie buvo banditai, fašistai, dar kažkas. Juk sovietinėje spaudoje ir televizijoje dar ir dabar visi tie, kurie kovoja už savo laisvę – ar tai būtų gruzinai, ukrainiečiai, baltarusiai – visi jie fašistai, nacionalistai, ir Sausio 13-osios kovotojai vadinami žmogžudžiais – juk jie patys žudė savi savus.
Norėčiau palinkėti visiems būti stipriems savo valia, pasiryžimu ir kuo skubiau atsikratyti sovietinio palikimo mūsų mintyse“, – teigė jis.
Gydytoja: pasirinkime gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo kovido
Gydytoja, buvusios Vilniaus miesto 1–osios klinikinės ligoninės (Šv. Jokūbo) anesteziologė, reanimatologė, budėjusi Sausio 13–osios naktį, Dalia Steiblienė Seime prisiminė šios tragiškos nakties įvykius.
„Kokią galią turi žmonių susitelkimas patriotiškumas, visi patyrėme sausio 13–ąją. Tą naktį budėjau Šv. Jokūbo ligoninėje, reanimacijos skyriuje. Budėjimas prasidėjo neįprastai ramiai, kaip tyla prieš audrą. Tačiau apie vidurnaktį, kai pasigirdo automatų šūvių tratėjimas. Tą garsą prisimenu kaip sausą traškesį. Ir šūvių salvės, nuo kurių drebėjo reanimacijos skyriaus langų stiklais, tada supratome, kad vyksta kažkas baisaus“, – pasakojo medikė.
D. Steiblienė pasakojo, kad į ligoninės kiemą vienas po kito pradėjo važiuoti automobiliai su sužeistais žmonėmis.
„Kai nebebuvo, kur guldyti, guldėme ant grindų, palikdami tarpus praeiti. Vaizdas buvo šokiruojantis ir sukrečiantis. Ir mus, jau prie daug ko pripratusius medikus, tai kėlė milžinišką stresą. Bet emocijoms nebuvo laiko, reikėjo jas tuoj pat sutramdyti, įvertinti situaciją ir nuspręsti, kam, kokią ir kokiu eiliškumu teikti pagalbą“, – kalbėjo D. Steiblienė.
Ji sakė, kad reikėjo per akimirką apsispręsti, kuriam teikti pagalbą pirmiausia: dejuojančiam, tyliai gulinčiam ar tam, nuo kurio neštuvų per grindis sruvena kraujas.
„Prieš 30 metų žmonės apgynė laisvę, ant jos aukuro sudėjo savo gyvybes ir sveikatą. O dabar pandeminio viruso užgesintos žmonių gyvybės, ant kokio aukuro jos galėtų būti sudėtos? Tos mirtys dabar atrodo tokios beprasmės ir todėl be galo skaudžios. Medikai padedami savanorių, stengiasi išplėšti ligonius iš koronaviruso gniaužtų, dirba negailėdami ligų, o dabar jau dažnai ir sveikatos, gyvybių sąskaita“, – sakė ji.
D. Steiblienė sakė, kad sausio 13–oji yra laisvės simbolis, galimybėje laisvėje gyventi.
„Todėl prisimindami ir pagerbdami sausio 1ęžosios aukas susitelkime, susikaupkime ir padėkime sustabdyti viruso plitimą. Pasirinkime gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo COVID–19“, – kalbėjo gydytoja.
Kunigas: tą naktį mes nebuvome vieni
Savo prisiminimais pasidalijo ir kunigas, vienuolis pranciškonas, Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektorius, sovietmečio rezistentas ir politinis kalinys Julius Sasnauskas
„Viskas tą sausio naktį buvo aukščiausio laipsnio – ir malda, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vienybė, išmintis ir pati tiesa. Vieną kartą gyvenime gali taip nutikti. Iš kur, iš kokios stebuklų mašinos visa tai – niekas nepasakys. Bet aišku, kad nebuvome mes vieni tą naktį, vieni prieš tankus. Nebūtų buvę gana stovėti plikomis rankomis prieš tankus. Todėl šiandien, kai dėkojame laisvės kovotojams ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybes, vienas ačiū ir į tolimą dangų“, – sakė jis.
„Prisimenu, aikštėje prie šių rūmų jau gerokai po vidurnakčio profesorius Vytautas Landsbergis jau kelintą kartą per garsiakalbius prašo, kad žmonės pasitrauktų, nerizikuotų, bent moterys ir vaikai, jų irgi čia buvo. Jau žinoma, kas dedasi prie televizijos bokšto, jau pranešta apie aukas, sužeistuosius, kiekvieną akimirką gali pasirodyti tankai, bet minia nė krust. Toks gražus gyvenimas, tokia graži laisvė, kad niekas nesitraukia. Kažkokie užsienio korespondentai su kamera lyg ir dairosi, kur čia bėgti. Pasidairo, pasidairo ir nebėga, pasilieka kartu su stovinčiaisiais.
Moteris apkabinusi įneša Marijos skulptūrą, garsus minios aiktelėjimas, tarytum pati Švenčiausioji Mergelė staiga būtų nužengusi ant to sutrypto, pajuodusio sniego. Tikrai mes ne vieni“, – prisiminimais dalijosi dvasininkas.
J. Sasnauskas tikino, kad gerai, jog Seimo salė, minint Liasvės gynėjų dienos trisdešimtmetį, yra tuščia.
„Labai tinka, jog Seimo salė šiandien tuščia. Jeigu to nebūtų, manytume, kad viskas ir įvyko tik tam, kad čia, šitoje salėje, susirinktų savi politikai, aukščiausioji valdžia, kviestiniai svečiai. Dabar čia tuščia. Ir tada supranti, kad ana sausio naktis yra kas kita – absoliutus tiesos ir tikrumo momentas. Gimimo naktis. Momentas, kuris visada bus kartu su mumis, iš kurio gimsime ir gimsime, iš kurio ateis naujos kartos, iš kurio jau atėjo nauja laisvės vaikų karta, kuris visada kalbės apie viską ir visiems, milijonai gerųjų naujienų net dabar šiuo sunkiu metu. Mums jau niekada nebus taip, kaip būtų buvę be anos sausio nakties. Stebuklų mašinos juk neįjungiamos šiaip sau“, – kalbėjo jis.
Laisvės premija įteikta Baltarusijos demokratinei opozicijai
Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė minėjimo pabaigoje įteikė Laisvės premiją, skirtą S. Cichanouskajai. Šiuo Seimo apdovanojimu siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
„Laisvės premija skirta politiniams kaliniams – Aliaksandro Lukašenkos režimo sužalotiems ar nužudytiems protestuotojams. Ji skirta mamoms, moterims, kurių mylimieji kalėjimuose, o jos, tęsdamos kovą, savo širdį ir meilę dalina pusiau – vaikams ir Baltarusijai.
Baltarusija kovoja kasdien nesustodama. (..)
Lietuvos ir Baltarusijos laisvės siekiai yra neatskiriamai susieti. 1863 metų sukilime lietuviai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai, broliškai surėmę pečius, pasipriešino Rusijos imperijos tironijai. Sukilimas buvo numalšintas, tačiau ne laisvės troškimas, kuris baltarusių širdyje niekada nebuvo užgniaužtas. Mintyse giliai įstrigęs vaizdas iš Vilniuje vykusio sukilimo vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko bei kitų sukilimo dalyvių palaikų perlaidojimo iškilmių: vos pasibaigus šventoms Mišioms, iš Katedros buvo išnešami karsteliai, lauke prie Katedros dideliame šaltyje laukė iš Baltarusijos atvykę raudonas ir baltas laisvės vėliavas iškėlę baltarusiai. Vos pamatę procesiją, jie puolė ant kelių tiesiog aikštės viduryje. Tai buvo nepaprastai jaudinanti akimirka – dar labiau jaudinanti žinant, kad vėliau šie žmonės nesuklups prieš šalį valdantį agresorių Aliaksandrą Lukašenką“, – savo kalboje sakė P. Kuzmickienė.
Parlamentarė priminė, kad Laisvės premija yra pagerbta daug iškilių asmenybių, patyrusių gyvenimo kovą už laisvę. Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas, Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ steigėjas ir redaktorius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ar tiltus su Ukraina tiesęs prezidentas Valdas Adamkus, Laisvės kovos sąjūdžio partizanai ir kiti vardai, kurių niekada nepamiršime.
„Tačiau šiandien didžiausią kainą už laisvės troškimą moka mūsų kaimynai. Baltarusių tauta pabudo ir eina labai sunkiu, tačiau prasmingu keliu laisvės link. Todėl labai aiškiai norime pasakyti – vy ne adzny. Jūs ne vieni“, – sakė ji.
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau (vasario mėn.) nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius.