JAV žurnalistas prisimena Sausio įvykius: būtų užtekę vieno spustelėjimo ir būčiau žuvęs

lrt.lt 2021 01 11

„Būtų užtekę vieno spustelėjimo ir būčiau žuvęs“, – Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje prisimena čia dirbęs JAV žurnalistas Fenas Montaigne'as. Iki šiol jis piniginėje nešiojasi Jėzaus paveikslėlį, kurį gavo kitą dieną po kruvinos nakties, ir negali pamiršti matytų vaizdų. Apie važiavimą taksi šalia sovietų tankų, šalimais tanko pervažiuotą vyrą ir tiesiai atsuktą ginklą – LRT.lt interviu su F. Montaigne'u.

1991 m. Sausio įvykiai Vilniuje

lrt.lt

1991 metais F. Montaigne'as buvo JAV laikraščio „Philadelphia Inquirer“ korespondentas Maskvoje, o 1990 metais daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimams, tad Lietuvoje lankėsi dažnai.

 

Įvykiai prie televizijos bokšto buvo sovietų reakcija į tokius nepriklausomybės judėjimus Baltijos šalyse ir kitur, LRT.lt sako žurnalistas. Pasak jo, tuo metu jauni lietuviai atsisakydavo tarnauti sovietų kariuomenėje.

 

Taigi dar prieš Sausio įvykius sovietai pradėjo ieškoti vyrų, kurie netarnavo kariuomenėje, kaip juos vadino, dezertyrų, o 1990 metais įvedė įvairias ekonomines sankcijas, nustojo tiekti naftą.

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.

 

Kylanti įtampa

1990 metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais kai kurie konservatyvūs Michailo Gorbačiovo komandos nariai pradėjo kalbėti, kad nepriklausomybės siekiai Baltijos šalyse pažengė per toli. 1991 metų sausio pradžioje užsienio žurnalistai Maskvoje iš savo šaltinių Vilniuje išgirdo, kad į Lietuvą atvyksta daugiau sovietų kariuomenės, dedama daugiau pastangų, siekiant surasti vyrų, netarnavusių sovietų kariuomenėje.

 

F. Montaigne'as į Vilnių iš Maskvos atvyko sausio 9–10 dienomis, likus kelioms dienoms iki televizijos bokšto puolimo. Per tą laiką sovietų kariuomenė jau buvo užėmusi kelis pastatus. Televizijos bokšto puolimas įvyko sekmadienio rytą, o iki to laiko jau buvo smurtinių įvykių, kai sovietų saugumo pajėgos bandė perimti Vilniuje kontrolę, pasakoja JAV žurnalistas.

 

„Likus kelioms dienoms iki televizijos bokšto puolimo, prosovietinės jėgos organizavo eiseną Vilniuje. Joms atsakė Lietuvos nepriklausomybės judėjimo dalyviai. Buvo ir susidūrimų, muštynių, prisimenu, ėjau kartu su grupe lietuvių, palaikančių nepriklausomybės idėją, o SSRS valdymą remiantys žmonės į juos mėtė aštrius metalinius daiktus.

 

Smurtas nebuvo žiaurus, bet buvo jaučiama didžiulė įtampa. Žinoma, tuo metu Vilniuje buvo jėgų, kurios dirbo kartu su KGB ir sovietais, siekdamos numalšinti protestus. Buvo labai aišku, kad jėgos Gorbačiovo vyriausybėje kažką planavo“, – prisimena F. Montaigne'as.

 

Vykdami link televizijos bokšto susimaišė su tankais

Likus kelioms dienoms iki Sausio 13-osios atakų pasigirdo gandų, kad sovietų kariai gali bandyti užimti televizijos bokštą. Tą vakarą užsienio korespondentai, apsistoję viešbutyje „Lietuva“, baigę darbus susirinko į viešbučio barą.

 

„Naktį, maždaug 1 val. 45 minutės, vertėjai ir kiti žurnalistų šaltiniai pradėjo plūsti į viešbučio barą, kadangi žinojo, kad reporteriai bus susirinkę čia. Atvykę žmonės pasakojo, kad sovietų kariuomenės padaliniai išvažiavo iš savo bazių, kad tankai ir sunkvežimiai su kariais važiuoja link televizijos bokšto.

 

Visi užsienio žurnalistai, susirinkę bare, mūsų tikriausiai buvo 10–20, sėdo į taksi ir skubėjo link televizijos bokšto. Aš buvau viename automobilyje kartu su Billu Kelleriu, kuris buvo „New York Times“ korespondentas Maskvoje, taip pat su jo žmona Ann Cooper, kuri dirbo JAV visuomeniniame radijuje.

 

Staiga mūsų grupė taksi, kuriuose sėdėjo žurnalistai, susikirto su sovietų tankais. Tiesiogine to žodžio prasme susimaišėme – mūsų automobiliai važiavo aplink tankus, stengėmės juos apvažiuoti. Buvo tokia keista scena, kai mes sekėme arba praktiškai keliavome kartu su tankais ir sovietų kariais“, – įvykius ryškiai atsimena F. Montaigne'as.

 

Žurnalistams atvykus prie televizijos bokšto, ten jau buvo įrengtos barikados, sustatyti autobusai ir automobiliai, kadangi žmonės žinojo, kad sovietai bandys užimti bokštą, ir tam ruošėsi. Šalia televizijos bokšto, pasakoja F. Montaigne'as, jau buvo susidaręs automobilių ir karinės technikos kamštis, tad privažiuoti arčiau nebuvo galima.

 

Matė, kaip tankas pervažiavo žmogų

Viskas buvo labai chaotiška, dabar sako žurnalistas. Šviesos, tūkstančiai lietuvių, garsus švilpimas. Kai tankai ir apsišarvavę kariai per autobusus, automobilius ir barjerus pradėjo kirstis kelią, žmonės skubėjo prisidėti prie kitų, kurie jau keliomis juostomis buvo apsupę televizijos bokštą.

 

„Viskas buvo labai chaotiška. Sovietų tankai pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais, tačiau jie skleidė didžiulį garsą. Kai kuriuose butuose išdužo langai, pamenu daug šviesų, pradėjau bėgti link bokšto. Tuo metu turėjau dvi dukras – vienai jų buvo dveji metai, kitai – šeši mėnesiai.

 

Namuose buvo likusi ir žmona, kuri taip pat dirbo žurnaliste dienraštyje „Wall Street Journal“. Labai norėjau tinkamai nušviesti šią istoriją, bet tuo pat metu galvojau: „Aš turiu jauną šeimą, turiu būti atsargus.“ Tačiau tam tikru metu tai pamiršti ir tiesiog pradedi dirbti“, – pasakoja F. Montaigne'as.

 

Žurnalistas rodo savo straipsnį, išspausdintą laikraštyje „Philadelphia Inquirer“. Jame – ir bene garsiausia nakties nuotrauka, kurioje matomas po tanku parkritęs jaunas vyras ir žmonės, bandantys nustumti tanką.

 

„Nuo šios scenos buvau ne toliau kaip per šešis metrus“, – prataria F. Montaigne'as.

 

Pasak jo, nors tankas ėmė važiuoti dar toliau, žmonės vis tiek bėgo link jo ir bandė sustabdyti. Tačiau tankas nesustojo ir jaunas vyras buvo pervažiuotas.

 

„Šie žmonės, stumiantys nuo žmogaus tanką, jau vyresni, atrodo, kad jiems gali būti 60–70 metų. O jie tiesiogine žodžio prasme bando nustumti nuo vyro tanką. Žinoma, jiems nepavyko, aš mačiau, kaip tankas pervažiavo žmogų. Tada sau pasakiau: „Ši naktis bus kruvina, tai labai pavojinga.“ Nors esi išsigandęs, adrenalinas pasiskirsto po visą kūną“, – LRT.lt pasakoja F. Montaigne'as.

 

Susirinkę žmonės į tankus toliau mėtė daiktus, šaukė, o pribėgęs prie televizijos bokšto žurnalistas pamatė, kad sovietai mėto ne tik tuščias granatas, skleidžiančias garsą, bet ir tikras. Sovietų kariai, daužydami žmones, bandė prasibrauti iki pat bokšto, teigia pašnekovas.

 

„Aš stovėjau ir viską įrašinėjau, o žmonės bandė sulaikyti sovietų karines pajėgas“, – tvirtina žurnalistas.

 

„Būtų užtekę vieno spustelėjimo ir būčiau žuvęs“

Tą naktį F. Montaigne'as matė kelis žmonių kūnus, gulinčius ant žemės, o sovietų pajėgos šaudė tiek į viršų, tiek žemėn. Vienu metu taikiniu tapo ir pats F. Montaigne'as.

 

„Atsidūriau pirmoje eilėje, tada sovietų karys su didžiuliu prožektoriumi, pritaisytu prie šarvuočio, jį nutaisė tiesiai į mane ir apšvietė. O aš stoviu ir užsirašinėju, kas vyksta. Aplinkui šaudoma. Bent sekundę pagalvojau: „O Dieve, viskas, ką tas žmogus turi padaryti, tai paspausti gaiduką“, – prisimena žurnalistas.

 

Baisiausi nakties momentai – regėti tanko prispaustą žmogų ir būti kario taikiniu, neslepia F. Montaigne'as. „Būtų užtekę vieno spustelėjimo ir būčiau žuvęs“, – priduria jis.

 

Tolesni nakties įvykiai taip pat buvo chaotiški, sako F. Montaigne'as. Dar girdėjosi šaudymas, granatų sprogimai, o tada viskas iš lėto nurimo, sovietų pajėgos perėmė bokštą. Pats žurnalistas sako net neatsimenantis, kaip paliko bokštą ir grįžo į viešbutį, atrodo, kad pavėžėjo sutiktas lietuvis.

 

„Žmonės, besipriešinantys sovietams, žmonės, stovintys prieš tankus, atstatantys savo kūnus prieš bokštą, nušauti, sužeisti“, – pasakoja F. Montaigne'as.

 

Tą naktį žurnalistas nemiegojo. Sugrįžęs į viešbutį mėgino išsiųsti savo straipsnius laikraščiui į JAV, tačiau to padaryti nepavyko. Pagalbos F. Montaigne'as kreipėsi į žmoną.

 

„Tuo metu interneto realiai nebuvo, taigi paskambinau žmonai ir pasakiau: „Brangioji, turėsi užrašyti tai, ką pasakosiu. Aš turėsiu tau perskaityti savo straipsnius.“ Taigi visas istorijas surašiau į savo kompiuterį ir tada viską diktavau žmonai.

 

Mūsų butas Maskvoje buvo nedidelis, tad nuo garsų netrukus pabudo mano šešių mėnesių dukra. Kol žmona surašinėjo tai, ką jai skaičiau, jai ant rankų gulėjo šešių mėnesių kūdikis. Taigi tą naktį abu su žmona nemiegojome“, – šypteli F. Montaigne'as.

 

Prie Seimo gautą Jėzaus paveikslėlį nešiojasi iki šiol

Kita diena buvo siaubinga, sako žurnalistas. Aikštėje prie Seimo susirinko tūkstančiai žmonių, jie statė užtvaras, jauni vyrai nešiojosi metalinius vamzdžius, o parlamento viduje buvo šimtai žmonių, kai kurie laikė ginklus, ant žemės buvo sudėti smėlio maišai.

 

„Visi manė, kad čia gali pasirodyti tankai. Žmonių drąsa buvo neįtikėtina – juk jie matė, kas nutiko naktį, žinojo, kiek daug smurto gali būti, bet vis tiek atvyko. Tie susirinkę žmonės žinojo, kad parlamento užėmimas nepraeitų be aukų. Ir be jokių klausimų, be jokių dvejonių jie atėjo. O situacija buvo labai įtempta“, – tvirtina F. Montaigne'as.

 

Tą dieną prie Seimo žmonės dalijo ir pardavinėjo religinius paveikslėlius, kurie turėjo apsaugoti susirinkusiuosius. Tokį paveikslėlį gavo ir žurnalistas. Visus šiuos 30 metų F. Montaigne'as paveikslėlį nešiojosi piniginėje – nors dabar jis beveik pavirtęs į skutelius, dar matosi, kad jame vaizduojamas besimeldžiantis Jėzus.

 

„Iki šios dienos tai, kas liko iš paveikslėlio, nešiojuosi piniginėje, kad mane apsaugotų“, – šypsosi pašnekovas.

 

Įtampa buvo didžiulė, prie pasakojimo grįžta F. Montaigne'as. Dieną pasigirdo gandų, kad sovietai apsups visus užsienio korespondentus ir išsiųs į Maskvą, kadangi apie tai, kas nutiko prie televizijos bokšto, jau žinojo visas pasaulis.

 

Tai išgirdęs, kartu su kitu žurnalistu F. Montaigne'as nusprendė nebegrįžti į viešbutį, tačiau ir nenakvoti Seime. Abu sutarė, kad nori likti šalia, jei būtų bandoma užimti parlamentą, tačiau suprato, kad turi likti saugūs.

 

„Šalia parlamento buvo žmonių butų, taigi nusprendėme belstis į duris ir sakyti, kad esame užsienio žurnalistai, prašytis nakvynės. Taip ir padarėme – lietuvių šeima mus įsileido į namus ir leido praleisti naktį. Visą naktį ten sėdėjome ir stebėjome aikštę“, – sako F. Montaigne'as.

 

Laidotuvių procesija ir susitelkęs Vilnius

Nors tą naktį Seimas nebuvo puolamas, ir kitą dieną tvyrojo didžiulė įtampa. Vilniuje F. Montaigne'as pasiliko dar savaitę ir stebėjo situaciją, dalyvavo Sausio 13-ąją žuvusiųjų laidotuvėse.

 

„Gatvėse buvo šimtai tūkstančių žmonių, vyko laidotuvių procesija, kunigai sakė jaudinamas kalbas. Labai ryškiai prisimenu, kad vis grojo Chopino „Laidotuvių maršas“, iš lėto snigo, verkė žmonės. Jie, o ypač vyresni, kurie dar prisiminė Stalino ir Hitlerio laikus, nenorėjo, kad istorija pasikartotų, o jų šalis vėl būtų okupuota. Šis patriotinis jausmas suteikė daugiau jėgų, sutelkė Vilnių“, – pasakoja JAV žurnalistas.

 

Po kurio laiko, tvirtina F. Montaigne'as, sovietų valdžia išplatino propagandinį pranešimą, kuriame teigė, kad lietuviai nušovė sovietų karį, o žurnalistas Aleksandras Nevzorovas rengė reportažus su suklastotais vaizdais apie lietuvius teroristus, apsupančius ir puolančius rusų pasieniečius.

 

Sausio 13-osios įvykiai sulaukė dėmesio ir JAV – amerikiečiai nuosekliai sekė tai, kas vyko Lietuvoje, F. Montaigne'o parašytos istorijos buvo publikuotos pirmuose laikraščių puslapiuose. Amerikiečiai atidžiai stebėjo, kas vyksta SSRS, stebėjo nepriklausomybės judėjimus, domėjosi M. Gorbačiovu ir „perestroika“, sako žurnalistas.

 

Amerikiečiai apgailestavo dėl to, kas įvyko Lietuvoje, pasaulis buvo sukrėstas, o Sausio 13-osios įvykiai, žuvusiųjų laidotuvės buvo plačiai aprašytos JAV žiniasklaidoje, užtikrina F. Montaigne'as.