Vytautas Landsbergis. Astrave šis tas nauja, beveik nieko gera

lrt.lt 2020 10 16

Trumpasis kursas. Kremliaus kompanija „Rosatomas“ apie dešimt metų valgė savo šalies pinigus naujos, neva pagerintos počernobylinės branduolinės jėgainės statybai visiškai neleistinoje eksperimentui vietoje prie Vilniaus, čia pat už sienos; Baltijos šalys tartum sutarė nepirkti iš tos žinomai nesaugios, chaltūriškai statomos gamyklos „nešvarios“ energijos. 

Vytautas Landsbergis

lrt.lt

Lietuva net priėmė specialų „nepirkimo“ įstatymą; Rusija, užuot ieškojusi bent saugesnės vietos, vis tiek forsavo projekto jai pavaldžioje satelitinėje šalyje įgyvendinimą.

 

Netrukus jėgainė pradės gaminti produkciją, kurios ekonomiškai nereikia nei Baltarusijai, nei kaimynams; tad metamos didelės pastangos, kaip apeiti trukdantį Lietuvos savigynos įstatymą panaudojant mūsų linijas, kad tai nebūtų įstatymo pažeidimas. Sugalvota ir atitinkamai chaltūrinta tariamos trišalės derybos, kaip mūsų valstietiška šalis turėtų apgauti pati save ir prisidėti, kad prie jos sostinės iškilęs veiktų pražūtingų grėsmių monstras.

 

Istorinis LDK miestelis Astravas tapo visos šios posovietinės aferos vardu. Taip pat – politinių kovų, kurių turinys visąlaik slepiamas nuo visuomenės. Tą sąmoningai darė Minskas, o pastaruoju metu, deja, ir oficialusis Vilnius. Toleravo ES. Visuomeninė Lietuvos organizacija – Antiastravinis sąjūdis – neturėjo galimybių tos informacijos gauti ir viešinti. Tik epizodiškai, per avarijas ir skandalus.

 

Galų gale, Astravo derybų fronte prašvito kiek žinojimo, kas vis dėlto vyksta.

 

Pirmiausiai – gera žinia, kad baubo paleidimo baubas atidedamas bent kitiems metams. Ar iškilmingai atvežtas uranas nepradės varvėti? Gal bent atsiras pražudyta statybinė projektinė dokumentacija? Gal kas nors bent apsispręs dėl priešgaisrinės apsaugos perspektyvų? Nepasirūpinta net tuo. Gal dėl apsaugos nuo bepročių, kurie, užgrobę didelį lainerį, nušluotų Alacho garbei visą netikėlių valstybę?

 

Ir bloga žinia, kad feikinės derybos, kaip čia apėjus nepirkimo įstatymą, pagamino tik sugaištą laiką ir sugadintą popierių, be pozityvių sprendimų. Tai prastas „aiškumas“, kad nesprendžiant problemos iš esmės, toliau einama netiesos ir apgaulės keliu. Ryškėja rankų sukinėtojų fiasko, o grėsmė Lietuvai vis didėja.

 

Vėl ieškome kaltų kitur ir vis tarp iešmininkų. Pagrindinis kaltininkas – pačios Lietuvos energetikų nevieningumas, sumaištis. Apie tai atvirai prabilo Seimo energetikos komisijos pirmininkas V. Poderys.

 

Tada kalbama, kad mūsų neaiškių pozicijų, deja, nepalaiko latviai ir estai. Chaltūrinės derybos „baigtos“, nes baigėsi laikas, o jų rezultatas – daugybė mįslių, neatsakytų klausimų. Kas ką apgaudinėja?


Todėl reikėtų susitarti bent dėl paprastų dalykų.

 

Asmenys, kurie daro blogus Lietuvai sprendimus Latvijoje ir Estijoje, turi būti identifikuojami:

1) pavardėmis
2) pareigybėmis
3) interesų ryšiais su Rusija.

 

Ar mūsų žiniasklaida bei informacinės tarnybos nepajėgios to žinoti ir informuoti?

 

Kol nežinome, su kuo net kaimynystėj kalbamės, regis, be virusinių kaukių, nėra nė apie ką kalbėtis.
Kol kas klausomės tik savų transliacijų, kaip tie latviai ir estai, atseit, jau siūlą bizniauti Astravo elektra pagal dvišalę „metodiką“, be Lietuvos; tad patys vieni pelnydamiesi, o Lietuvą sumovę ir apmovę, palikę be paslaugumo uždarbių. Ar tai tiesa, tepasisako iš ten.

 

Iš savo kampo matau kitaip, kas čia nuėjęs antibaltiškuoju keliu išties pramautų ir susimautų.


Nesibaiminkime ir nepavydėkime. Trauktis? Atiduoti išsigandus dėl kišenės, tad už pyragėlį, miesto raktus?

 

Tai nebūtų nė besibaigiančios, nė bet kurios Vyriausybės ori laikysena ir valstybės verta politika.


Aišku, Lietuvai kuo greičiau ir pirmiausiai reikia stiprios Vyriausybės.

 

Pražūtingai ir nedorai pasielgtų žmonės, šalies vardu pasirašę tai, ką vėl teks kovose nuostolingai atšaukti. Tesusitinka besitraukiančio ir besiformuojančio parlamento atstovai bendrai pilietiškai svarstyti padėties ir nepasidavimo. Padėtis ypatinga, ji reikalauja neeilinių sprendimų.