Vytautas V. Landsbergis. Apie milžinus ir ne tik

lrt.lt 2020 10 14

Pamažu su bičiuliu režisieriumi Giedriumi Tamoševičiumi ruošiamės partizaniškam filmui „Poetas“ – apie partizanų vadą Sakalą (šis personažas sulipdytas iš Vanago, Dzūko bei Žemaičio) ir jį išdavusį garsų bei talentingą poetą Kostą.

Vytautas V. Landsbergis

lrt.lt

Rašant scenarijų lydėjo pojūtis, kad sulig partizaniškos genties karta baigiasi gana esminis Lietuvos geno raidos etapas, o su Kostu prasideda naujasis, kurį galima būtų įvardinti „ir tada dirbome Lietuvai“.

Naujojo lietuvio tipas, kuris stengiasi išlikti, prisitaikyti, karjerą darydamas kiek kitokiais principais nei nebijojusieji.

 

Ir to naujojo lietuvio tipą galima suprasti – istorijos mėsmalėje negali visi būti / likti didvyriai, išlieka tik tie neišsišokantys, nesikišantys, o jei aplinkybės priverčia – ir paplojantys okupantui, pašlovinantys žudiką.

 

„Juk negali visi išeiti į mišką, turi kas nors auginti vaikus, žemę dirbti“ – regis, ši populiari mąstymo klišė per lietuvių kinematografą, literatūrą pakankamai giliai įsišaknijusi.

 

Yra graži Kazio Bradūno baladė apie du milžinus – tėvą ir sūnų, kurie ėjo Nemuno krantais, susiėmę rankomis, ir pamatė žmogų, ariantį žemę.

 

– Kas čia? – paklausė sūnus, o tėvas pakėlė tą žmogų delne su visu arkliu ir sako:
– Čia, sūneli, žmonės, jie tokie pat kaip mes, tik labai maži. Greit mūsų nebeliks, ir tada žemėje gyvens tik šie mažieji žmonės.

 

„Tokie pat kaip mes“ – bene gražiausia frazė eilėraštyje, nevertinanti.

 

Stebint rinkimų batalijas, ši milžiniška takoskyra vėlgi matosi itin ryškiai – inteligentų, populiarių veikėjų ar sportininkų nesikišimas, stengiantis pralaukti, prabūti „virš viso to“ – tai pozicija, ko gero, likusi iš anų pokario laikų.

 

Ir kai pasiilgstu partizanišką geną turinčių inteligentų, tai apsidairęs matau kelis – aktorių Arūną Sakalauską, Nijolę Oželytę, Andrių Tapiną, Gabrielių Liaudanską-Svarą, dar kelis, nebijančius tiesiai apibrėžti savo pozicijos ir sakyti už ką, už kokią Lietuvą jie.

 

Kita vertus, partizanų juk irgi nebuvo dauguma.

 

Apie tokią niūresnę Lietuvos perspektyvą pranašiškai savo dienoraščiuose jau 1951 metais rašė ir partizanų vadas Dzūkas:

 

Vakar beveik visą dieną „pradiskutavome“ su Kapsu (partizaniškas rašytojo Kosto Kubilinsko slapyvardis). Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti savo šeimą. Deja, jo visi argumentai subyrėdavo, atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas. Įdomu, kaip būtų galima suderinti tą jo tikslą su tuo, jeigu jis, „prisitaikęs“ prie dabartinės santvarkos, imtų šlovinti tėvą Staliną ir jo kolchozus? Kaipgi sąmoningoji tautos dalis galės žiūrėti paskiau į tokį „poetą“, kuris didžiausią mūsų tautos žmogžudį garbino tada, kai tauta kraujais plūdo. Žinoma, kai jam negrės joks pavojus ir nebus, sakysim, bolševikų, jie vėl „giedos“ apie meilę, pasišventimą ir t. t., ir taip be galo. Visi jie tokie. Kai ateis laisvė, jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau tėvynei pavojuj esant jie tegali tik niekingai ant kelių suklupti, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta. [...] Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvos paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...