VLKK pirmininkas Antanaitis: girdėti pasiūlymų Lietuvoje įteisinti antrą valstybinę kalbą

delfi.lt 2020 02 07

Lietuvių kalba gali kelti keblumų – kai kurie kritikuoja, jog vis labiau perimame naujausias madas, vartojame daug angliškų žodžių. Nemažai diskusijų kelia klausimai, ar Lietuvoje dirbantys asmenys turi mokėti lietuvių kalbą?

delfi.lt

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis tikino, kad nėra normalu, jog Lietuvoje paslaugas teikiantys žmonės gali nekalbėti lietuviškai. Taip pat jis sakė jau girdintis pasiūlymų dėl antros valstybinės kalbos įteisinimo.



Pasiūlymai dėl antros kalbos įteisinimo

Laidoje A. Antanaitis prabilo apie tai, kad jau dabar girdėti pasiūlymų dėl antros valstybinės kalbos Lietuvoje. Tiesa, kaip pabrėžia kalbininkas, jeigu taip įvyktų, ateityje mums nepavyktų išsaugoti lietuvių kalbos.

 

„Aš visgi noriu pasakyti, kad šiandien lietuvių kalba turi tik vieną valstybę – Lietuvą. Ta valstybinė kalba turi užimti labai aiškią vietą ir išmokti „bendrauti“ su kitomis kalbomis. Tai reiškia, kad lietuvių kalba su niekuo nekonkuruoja ir yra aukščiau kitų kalbų. Tai – pozityvi diskriminacija, kuriai aš labai pritarčiau.

Šalia yra tautinių mažumų kalbos ir žmonės, kurie jomis kalba, turi teisę turėti savo kultūrinį gyvenimą, švietimą. Norima įteisinti antrą kalbą, juk žinote, kad nemažai yra šnekų apie tai, jog galėtų būti antra pagalbinė kalba. Aš ir dabar girdžiu tokių norų – siūloma anglų kalba.

Mes neatlaikytume ilgiau nei 30 metų – neišsaugotume lietuvių kalbos. Turime perduoti lietuvių kalbą kitoms kartoms“, – tikino A. Antanaitis.

 

Jo teigimu, tokį siūlymą išgirdo iš Andriaus Kubiliaus vienoje konferencijoje.

 

„Prieš dvejus metus konferencijoje, kuri vyko Signatarų namuose, Andrius Kubilius pasakė, kad dabar jau tikrai reikėtų turėti antrą pagalbinę verslo kalbą, įteisinti kaip valstybinę kalbą“, – kalbėjo A. Antanaitis.

 

Ar taksistai ir pavežėjai turi mokėti lietuviškai?

Taip pat svarstyta apie Lietuvoje dirbančius ir paslaugas teikiančius pavežėjus ir taksistus. Laidoje VU profesorė Meilutė Ramonienė tikino, kad vis dėlto jai situacija neatrodo kažkuo nenormali, jeigu taksistai ar pavežėjai nemoka lietuvių kalbos.

„Jeigu žmogus nemoka, tai nemoka. Žinoma, mes norime, kad paslaugų srityje mokėtų, susikalbėtų. Dar prisimename, kai nesusikalbėjome prieš keliasdešimt metų, nes turėjome kalbėti kita kalba, tačiau gyvenimas yra gyvenimas. Jeigu nėra taksistų, kurie moka, turi vežti tie, kurie nemoka lietuvių kalbos“, – laidoje tvirtino profesorė.

 

Taip nemano A. Antanaitis, jis tikina, jog žmonės, teikiantys paslaugas Lietuvoje, turėtų mokėti lietuvių kalbą.

„Aš būčiau šiek tiek griežtesnis, mano galva, tai yra nenormalu. Norėčiau patikslinti, kad taksistai turi mokėti ir moka, pavežėjai nemoka, nes jiems yra sudarytos galimybės bendrauti padedant programėlėms, bet, mano galva, visi Lietuvoje teikiantys viešąsias paslaugas ir bendraujantys su klientais žmonės privalo mokėti lietuvių kalbą. Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija ruošia kalbos įstatymo pataisas, numatančias, kad ir pavežėjai turės mokėti. Dabar įstatymas jiems leidžia, nes pavežėjai neįdarbinami.

 

Yra vienas dalykas – sakoma, kad jie gali bendrauti padedant programėlėms, tai reiškia, kad kalbos gali nemokėti, bet klientas programėle turi mokėti naudotis; tai – nelygios teisės. Jeigu klientas nemoka naudotis? O jeigu važiuoja vaikas, nemokantis naudotis, ir negali susikalbėti su pavežėju? Tai yra nenormali situacija“, – DELFI sakė jis.

 

Angliški įmonių pavadinimai

Kalbant apie angliškus įmonių pavadinimus, M. Ramonienės teigimu, tikrai nereikėtų kelti triukšmo.

„Jeigu mes nuvažiuotume (o nuvažiuojame dabar jau į daugelį kitų šalių), tai išties pamatytume, kad Lietuva nėra kažkuo išskirtinė. Ir kitur galime pamatyti ir tų pačių, ir skirtingų prekės ženklų, įmonių su įvairiausiais pavadinimais – tikrai nereikėtų kelti triukšmo. Rengiant naujas kalbos strategijas, kalbų politikos gaires reikėtų matyti situaciją Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje. Jau nesame tokia maža valstybė, kad galėtume susikurti tvarką, kuri iš išorės yra neveikiama. Gyvename globaliame pasaulyje ir turime suvokti, kur gyvename“, – svarstė pašnekovė.

Grėsmių nemato ir A. Antanaitis, tačiau jo nuomonė kiek kitokia. Anot pašnekovo, šalia užsienio kalbos turėtų būti ir lietuvių kalba.

 

„Mes kalbame ne apie grėsmes, o apie tai, kad Lietuva, būdama archajiška, turi būti ir moderni, eiti koja kojon su laiku. Sutinku su profesore, kad prekių ženklai yra nereguliuojami – kokie yra, tokie yra. O dėl informacijos anglų kalba, manau, kad situacija, bent jau didžiuosiuose miestuose, ne visai normali, nes daug kur pastebiu, kad informacija apie darbo laiką, teikiamas paslaugas yra anglų kalba. Įstatymas numato, kad turi būti ir lietuvių kalba.

Mano galva, kalba šiame pasaulyje, kurio dalis yra ir Lietuva, vis dėlto turėtų būti suprantama „titulinei“ tautai ir valstybinės kalbos reikalavimai turi būti vykdomi, o reikalavimas būtų toks – teikite informaciją nors ir japonų kalba, bet šalia turi būti lietuvių kalba. Manau, kad mes tikrai turime to reikalauti“, – tikino pašnekovas.

 

Pasiteiravus apie vis dar dažnai vartojamus angliškus ar kitų kalbų žodžius, M. Ramonienė pabrėžė, jog visais laikais žmonės kalbėjo įvairiai, atskirdami privačią erdvę nuo viešos.

 

„Man čia nėra nieko baisaus, nes jaunimas visada turi tą savo jaunimo kalbą. Ji greitai keičiasi priklausomai nuo daugelio dalykų. Jeigu šeimoje tarp vaikų yra didelis amžiaus skirtumas, mažiausieji kalba vienaip, o vyresnėliai – kitaip. Taip buvo visais laikais ir visose šalyse. Yra skirtingų kalbos atmainų, kurias žmonės vartoja. Kalbos vartojimas – pasirinkimas, tai priklauso nuo daugelio dalykų. Juk mokiniai nekalba mokykloje taip, kaip kalba tarpusavyje su draugais, kai niekas jų negirdi“, – DELFI laidoje sakė ji.

Mato iššūkius

A. Antanaitis pabrėžia, kad bet kokiu atveju reikia stengtis kalbėti turtinga ir taisyklinga lietuvių kalba, todėl, turint omeny lietuvių kalbą, išryškėja ne vienas iššūkis.

 

„Mes griežtai reguliuojame valstybinę bendrinę kalbą – „virtuvinės“ ne, o privačioje erdvėje žmonės turi teisę kalbėti taip, kaip jie nori. Aš norėčiau pastebėti kitą dalyką. Sutinku su tuo, kad visada privačioje erdvėje buvo kalbama labai įvairiai, kitų kalbų įtaka buvo labai didelė, iš pradžių – lenkų, vėliau – rusų.

 

Netgi dabar jaunimas nelabai moka rusų kalbos, bet kelis žodžius aš vis girdžiu, turiu omenyje keiksmažodžius. Tokių „makaroninių“ kalbų visada buvo, bet reikia atkreipti dėmesį, kad žmogaus, išaugusio iš paaugliško amžiaus, bruožas yra kalbėti gražia, kiek įmanoma taisyklinga, turtinga kalba. Lai jaunimas pakalba, išsidūksta, suvokia, kad kalba – žmogaus orumo ir garbės reikalas“, – kalbėjo jis.