LRT tyrimas. „Icor“ ir „Veolia“ Šimašiui po Vilniumi pakasė brangų rusišką standartą

lrt.lt 2020 01 22

LRT Tyrimų skyriaus duomenimis, „Veolia“ ir „Icor“ palikimas Vilniui - vamzdžiai, kurių absoliučią daugumą iki šiol tiekia vienintelė bendrovė – danų įmonė „Logstor“. Pagal specialiai sukurtus reikalavimus gaminami vamzdžiai yra brangesni nei standartiniai europiniai, o kainos skirtumą sumokėjo šilumos vartotojai.

lrt.lt

Patikrinus archyve esančius dokumentus matyti, kad nuo specialiai „Veolia“ ir „Icor“ valdomiems šilumos tinklams sukurtų reikalavimų vienintelė vamzdžių tiekėja nukrypdavo, o kai kurie iš jų apskritai buvo nevykdomi. Nors, LRT Tyrimų skyriaus duomenimis, būtent dėl reikalaujamos „stebuklingos“ plieno sudėties ir mechaninių savybių projektuose negalėjo dalyvauti kiti tiekėjai.

 

Vilniaus vamzdynams – specialūs reikalavimai

Su šilumos ūkio ekspertu Valdu Narkūnu lankomės Vilniaus šilumos tinklų elektrinėje. Ji nuo 2017 m., t.y. po penkiolikos metų pertraukos, jau dvejus metus yra savivaldybės rankose. 2002 m. Vilniaus šilumos tinklai buvo išnuomoti prancūzų bendrovei „Dalkia“ (vėliau – „Veolia“), kuri bendrovės valdymą iš esmės perleido „Rubicon Group“ (vėliau „Icor“).

 

Elektrinės teritorijoje sandėliuojami šilumos trasų vamzdžių likučiai. V. Narkūną į elektrinę pasikvietėme tam, kad šis paaiškintų, kaip atsitiko, kad kitokių vamzdžių nei su „Logstor“ etikete Vilniaus šilumos tinklų teritorijoje galima nė neieškoti – jų tiesiog nėra.

 

LRT Tyrimų skyriaus duomenimis, praktiškai visus penkiolika Vilniaus šilumos tinklų nuomos prancūzams metų su keliomis nežymiomis pertraukomis iki pat dabar juos tiekė danų bendrovė „Logstor“, turinti atstovybę Kaune.

 

Per šį laikotarpį Vilniaus šilumos tinklus valdančios įmonės nutiesė kelis šimtus kilometrų šilumos trasų. Buvo ne tik rekonstruojamos senosios trasos, bet ir statomos naujos. Vien 2019-aisiais, kai Vilniaus šilumos tinklai jau keletą metų yra savivaldybės rankose, vyko keletas europinių projektų, kuriuose pagrindinis vamzdžių tiekėjas – toji pati bendrovė „Logstor“.

 

LRT Tyrimų skyriaus duomenimis, prielaida „Logstor“ tapti vieninteliu šilumos vamzdžių sistemų tiekėju galėjo būti specialiai sukurta vamzdžių cheminė sudėtis ir papildomi mechaninių savybių reikalavimai, įtraukti į technines specifikacijas, o šias - į viešųjų pirkimų dokumentus.

 

Anglies, sieros, fosforo ir kitų metalų santykis paprastam žmogui nieko nesako, tačiau ekspertams – taip. Nuo 2004 m. „Vilniaus energijos“ ir „Litesko“ valdomų šilumos ūkių techninėse specifikacijose įrašoma plieno cheminė sudėtis yra tokia, kuri iš esmės labai artima rusiško plieno – GOST standartui.

 

Visi šie reikalavimai buvo pritaikyti ir Vilniaus šilumos tinklams, kuriuos išsinuomojo prancūzai, ir kitoms šilumos tinklų įmonėms, kurias nuomojasi prancūzų ir „Icor“ valdoma „Litesko“.

 

„Logstor“ ne tik įgijo išskirtines praktiškai vienintelio tiekėjo privilegijas. Vadinamojo rusiško standarto vamzdžius pagal specialius reikalavimus Vilniui, skirtingais vertinimais, gali būti net ir apie 20 proc. brangesni už įprastus europinio standarto vamzdžius.

 

Šios cheminės sudėties ir mechaninių savybių reikalavimus Vilniaus šilumos tinklai panaikino tik šių metų rudenį, pasikeitus įmonės vadovui, bet visi 2019 m. konkursai vyko dar pagal juos.

 

Tiesa, 2017 m. iš vieno Vilniaus šilumos tinklų konkurso techninių dokumentų reikalavimai plieno vamzdžiams buvo išnykę. Tačiau 2018 m. Vilniaus savivaldybės valdomų tinklų viduje pradėjo cirkuliuoti Perdavimo tinklo departamento direktoriaus Algimanto Sadausko pasirašytas raštas, kad Vilniaus šilumos vamzdžiai negali būti jokie kitokie, tik ypatingos cheminės sudėties ir mechaninių reikalavimų.

 

Speciali cheminės sudėtis ir mechaninių savybių reikalavimai plienui yra įrašyti ir naujausiame Vilniaus savivaldybės projekte, pagal kurį bus rekonstruojamas sostinės Vingrių skveras. Šiuos reikalavimus taip pat pasirašė A. Sadauskas, kuris savo ruožtu aiškino, jog rėmėsi šilumos tinkluose dirbusiais ekspertais ir esą nežinojo, kad jie yra kuo nors blogi.

 

Specialūs reikalavimai – tik priedanga

Specialių reikalavimų šilumos vamzdžiams autorius – dabar jau pensininkas Egidijus Morkūnas, buvęs ilgametis „Vilniaus energijos“ Metalo laboratorijos vedėjas. Jie gimė jau tada, kai Vilniaus šilumos tinklai buvo išnuomoti prancūzams.

 

LRT Tyrimų skyriaus šaltinių duomenimis, E. Morkūno mokiniai iki šiol dirba tinkluose, jie ištikimai kasmet ir perkeldavo cheminės sudėties ir mechaninių savybių reikalavimus į technines specifikacijas.

 

Paaiškinimų, kodėl Vilniui tinka tik tokie, ir netinka pagal europinį standartą pagaminti plieno vamzdžiai – ištisi dokumentai, kuriuos yra pasirašę jau net ir Vilniaus savivaldybės valdomų „Vilniaus šilumos tinklų“ specialistai. Jų argumentai remiasi tuo, kad sovietmečiu suklotų vamzdžių negalima sujungti su tokiais, kurie yra europinio standarto, bet kuriems nekeliami kiti specifiniai reikalavimai.

 

Esą ypač atitikti turi anglies kiekis, nes esą kitaip vamzdžiai vienas su kitu nesusivirins.

 

LRT Tyrimų skyriaus kalbintas E. Morkūnas sako, kad tie, kurie kritikuoja jo dar „Vilniaus energijai“ įdiegtus reikalavimus – visiškai nieko neišmano, nes Vilniuje svarbiausia buvo pasiekti maksimalius saugumo standartus. Šilumos trasų būklė prieš du dešimtmečius esą buvusi labai prasta, bet kokios cheminės sudėties nauji vamzdžiai netiko, nes tik blogino situaciją.

 

Tačiau šiandien šiuos argumentus kitas ekspertas V. Narkūnas mala į miltus.

 

„Tai yra inžinerinio mąstymo trūkumas, žinių trūkumas. Sujungiant vamzdžius jie susivirina lygiai taip pat, su tuo anglies kiekiu, kuris yra europiniuose standartuose, pilnai susivirina ir tie rusiški standartai. Tai nėra pagrindas riboti“, – sako V. Narkūnas.

 

V. Narkūno manymu, specialius reikalavimus Vilniaus šilumos vamzdžiams greičiausiai pagimdė anglų kalbos neišmanymas. Esą sekant šia logika, Vilniuje ir apskritai niekur Lietuvoje bei posovietinėje erdvėje negali būti jokių kitų, išskyrus rusiško standarto, vamzdžių, nes kažkur vis tiek turi būti jungtis su iš sovietmečio paveldėtomis sistemomis.

 

„Problema yra labiau gal ne tie rusiški standartai čia naudojami, bet tai, kad daugelis Lietuvos specialistų iki šiol gana sunkiai kalba angliškai, ir standartų, kurie nėra išversti į lietuvių kalbą (...) nepavyksta perskaityti senam specialistui, kuris gali būti labai geras, bet perskaityti jis negali, pasitikėjimo pritrūko ir jis žinodamas „Stal 3“ cheminę sudėtį, įdėjo tam tikrus apribojimus europiniam standartui. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad cheminė sudėtis ir mechaninės savybės, apie kurias mes kalbame, nėra visiškas rusiškas standartas. Jis daugiau atitinka rusiško standarto cheminę sudėtį, rusiško plieno. Aš pagal tą sudėtį matau, kad jis daugmaž atitinka plieną „Stal 3“ Spokoinoje“, – aiškina V. Narkūnas.

 

Ekspertas sako, kad speciali Vilniaus šilumos tinklams sukurta plieno vamzdžių cheminė sudėties neprieštarauja europiniam standartui, tačiau jį stipriai susiaurina, bet specialūs cheminės sudėties reikalavimai yra visiškai nereikalingi.

 

LRT Tyrimų skyriaus medžiaga rodo, kad specialūs reikalavimai plieno vamzdžiams atsirado ir iškreipė šilumos vamzdžių tiekimo rinką – čia negalėjo dalyvauti kiti tiekėjai, nors aplink Lietuvą tokius izoliuotus plieno vamzdžius gamina bent penkios gamyklos. Be to, patikrinus keletą projektų paaiškėjo, kad tikrai ne visų jų buvo laikomasi.

 

Vamzdžiai Vilniui – ne visada tokie, kokių reikalauta

LRT Tyrimų skyrius peržiūrėjo kai kuriuos Vilniaus šilumos tinklų archyve saugomus projektus. Atsitiktine tvarka atrinktuose penkių stambesnių projektų sąvaduose įsegtų vamzdžių gamintojų sertifikatai byloja, kad laikytasi ne visų reikalavimų, numatytų konkursų projektavimo sąlygose.

 

Štai, pavyzdžiui, projekte Vilniuje Giedraičių gatvėje projektavimo sąlygose įrašyti specialūs reikalavimai plieno vamzdžiams, bet štai „Logstor“ atvežtų vamzdžių iš gamyklos „Arcelor Mittal“ sertifikate nurodomas toks anglies kiekis, kuris neatitinka reikalavimų ir nėra jokios informacijos, ar buvo atliktas specialiai reikalaujamas smūginio tąsumo bandymas.

 

Dar įdomesnis atvejis – rangovo „SKDR“ atlikti darbai Vilniuje Medeinos gatvėje. 2017 m. išduotose prisijungimo sąlygose sąmoningai ar atsitiktinai nebeliko specialiųjų reikalavimų plieno vamzdžiams. Tačiau rangovo sąlygose šie reikalavimai atsiranda ir vamzdžius projektui tiekia tas pats „Logstor“, kuris atveža ne paprastus europinio standarto, bet pagamintus pagal specialiuosius reikalavimus Vilniui.

 

LRT Tyrimų skyrius kalbino šilumos tinklų rinkoje besisukančius verslininkus, kodėl jie nebandė atitikti Vilniaus ir „Litesko“ valdomų šilumos tinklų įmonių keliamiems reikalavimams plieno vamzdžiams. Vienos iš rinkoje veikiančių bendrovių vadovas sakė, kad pirma mintis, kai jie išvydo šiuos reikalavimus, ir buvo rasti gamyklą ir įsigyti tokius vamzdžius, kokių reikalaujama, bet įsigilinus į reikalavimus plieninių vamzdžių cheminėms ir mechaninėms savybėms tapo aišku, kad reikalavimai yra neįgyvendinami.

 

„Kiekvienas parametras atskirai teoriškai kaip ir turėtų galimybę būti įgyvendintas, tačiau visumoje visi šie reikalavimai tampa kosminiais ir neįgyvendinimais ir patiekti tiksliai tokius vamzdžius be nukrypimų nuo reikalavimų neįmanoma. Labai jau stipriai susiaurintas EN standartas ir dar aiškiai matosi, kad tai darė žmogus arba visiškai neturintis supratimo apie metalurgiją, arba sąmoningai sudėliodamas neįgyvendinamas sąlygas. Susidarė įtarimas, kad visi taip įpratę, kad atveža viena ir ta pati įmonė ir net netikrina, kas ką veža“, – kalbėjo LRT Tyrimų skyriui vyriškis.

 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius teigia, kad jo sprendimas 2019 m. pavasarį atleisti buvusį Vilniaus šilumos tinklų vadovą Mantą Buroką ir buvo susijęs su įtarimais, kad savivaldybės žinion perėję šilumos tinklai nėra valdomi efektyviai, vadovybė nevaldė visos informacijos, trūko valios keisti nuomotojų sprendimus. Konkrečiai apie „Logstor“ vamzdžius meras teigia nežinojęs.

 

LRT Tyrimų skyriaus kalbintas M. Burokas sako, kad Vilniaus šilumos tinklų technikos darbuotojai jį įtikino, kad speciali cheminė sudėtis vamzdžiams yra reikalinga saugumui užtikrinti, be to, jis buvęs informuotas, kad vamzdžius tiekia ne viena bendrovė, o bent septynios aštuonios. Pagrindo nepasitikėti darbuotojais jis sako neturėjęs.

 

Brangus „Rubikono plienas“

„Logstor“ vamzdžius tiekia UAB „Logstor“, kurios vadovu dirba Gintautas Barila. Jis neigia, kad galėjo sugalvoti ir padėti įdiegti šiuos specialius reikalavimus, kurie jo atstovaujamai įmonei sukurtų išskirtines sąlygas.

 

„Žiūrėkim iš kitos pusės. Jūs norite pasakyti, kad mes norėjome tiekti „Dalkia“ įmonėms ir mes įdiegėme reikalavimus. O aš noriu pasakyti, kad „Dalkia“ paprašė tam tikrų reikalavimų ir mes buvome beveik vieninteliai – pabrėžiu – beveik vieninteliai, kurie sutiko su šitais reikalavimais. Tai keičia bendrą vaizdą?“, – klausia G. Barila.

 

„Su tuo pačiu Egidijumi (Morkūnu – I. M.) mes labai daug ginčijomės. Jie susiaurino, pavyzdžiui, anglies tarpelį iki tokio lygio, kad realiai jis darosi brangus. Jie pririšo prie to, kas Vilniuje buvo naudota prieš 20 ar 30 metų. Mūsų nuomone, užtenka to, kas yra standarte, bet jiems neuždrausi norėti geriau“, – aiškina G. Barila, tapęs vieninteliu ir sunkiai nukonkuruojamu plieno vamzdžių pagal specialų Vilniaus standartą tiekėju daugiau nei penkiolika metų.

 

„Bet peršokdamas į kitą klausimą sakau - mano konkurentai arba nenorėjo, arba negalėjo. Nes mes ne vieninteliai tiekėjai rinkoje. Tik kiti arba nenorėdavo užsiimti, arba pakeliui sugriūdavo – pakišdavo ne tą. Porą kartų „Vilniaus energija“ rinkdavosi kitus tiekėjus, bet jie grįžo prie mūsų gaminių. O po to jau tradicija pasidarė“, – aiškina G. Barila.

 

Jis juokaudamas sako, kad tai, kas būdavo skirta Vilniui ir „Litesko“ valdomiems šilumos tinklams, jo dokumentuose būdavo užvadinta – „Rubikono“ plienas“.

 

Tačiau maži juokai, kai rinkoje tai, ko reikia Vilniui ir „Litesko“ valdomoms įmonėms vadinama paprastai – „Logstoro technologija“. Pavyzdžiui, 2018 m. pradėtoje Manufaktūrų g. Vilniuje rekonstrukcijoje techniniame projekte rašoma, kad „šilumos trasa yra projektuojama pagal „Logstor“ iš anksto izoliuotų vamzdžių technologiją“.

 

Lygiai taip pat rašoma ir 2019 m. vykdytame Santariškių gatvės šilumos trasos rekonstrukcijos projekte: „Šilumos trasa projektuojama pagal UAB „Logstor“ iš anksto izoliuotų vamzdžių technologiją. Panaudojant kito gamintojo vamzdynus ir gaminius, būtina perskaičiuoti vamzdynų montažinę schemą ir sprendinius papildomai derinti su AB „Vilniaus šilumos tinklai“.

 

Bet įdomiausioji dalis yra ta, kad papildomi cheminės sudėties plieno vamzdžiams reikalavimai pirkimo dokumentuose reiškė, kad visus Vilniui ir kitiems mažiems „Litesko“ valdomiems šilumos tinklams tiekiamus vamzdžius reikėjo gaminti pagal specialų užsakymą.

 

O tai reiškia, kad produkcija brangsta.

 

Tai pripažįsta ir „Logstor“ atstovas Lietuvoje G. Barila.

 

„Šitie reikalavimai yra susiję su tam tikrais papildomais kaštais. Daugumoje atvejų tai yra šiek tiek brangiau. Bet rangovas gali pirkti keliais procentais brangesnį produktą, nes jis - privati įmonė. Jis mato kitokius naudingumus, – aiškina G. Barila. – Kiti plieno gamintojai sako, kad mes arba neužsiminsim iš viso, arba mes neturime. Taip, plieno gamintojų ratas susiaurėja. Tai kelia tam tikras problemas. Galima viską bandyti susirankioti rinkoje, bet tada atsiranda dideli organizaciniai klausimai ir nepasitikėjimas, ar tu galėsi padaryti.“

 

LRT Tyrimų skyriui G. Barila tiekiamų vamzdžių kainos neišdavė.

 

LRT Tyrimų skyrius susisiekė su remonto darbus ir Vilniaus, ir Kauno šilumos tinklams atliekančiu inžinieriumi. Jis patvirtino, kad „Logstor“ produkcija, kuri specialiai vežama pagal specialius reikalavimus plienui Vilniuje, yra brangesnė.

 

Brangesnį plieną apmoka vartotojai

G. Barilos bendrovė dažniausiai neparduoda vamzdžių tiesiai šilumos tinklams. Šilumos tinklų įmonėse įprasta praktika, kai rangovai įgyvendina projektus „iki rakto“. Šilumos tiekimo įmonė skelbia projektavimo sąlygas, o jį laimėjęs rangovas pats rūpinasi visomis medžiagomis ir statybos darbais.

 

Konkrečiai „Vilniaus energijai“ ir „Litesko“ ne vienerius metus vamzdžius pirko „Rubikono apskaitos sistemos“, vėliau, kaip sako G. Barila, „kiti jų vardai, o paskui – nauji rangovai“.

 

G.Barilos atstovaujamos įmonės ir „Rubikon apskaitos sistemos“ pirmasis sandoris buvo sudarytas dar 2000 m. Kaip tik tada, kai „Dalkia“ išsinuomojo pirmąjį šilumos ūkį.

 

„Rubikon apskaitos sistemos“ buvo generalinis „Dalkia“ valdomų įmonių rangovas, per jį buvo vykdomi įmonių viešieji pirkimai. 2000 m. buvo pasirašyta sutartis su „Litesko“, o 2002 m. – su „Vilniaus energija“ dėl šilumos ūkio renovacijos projektų valdymo.

 

Vilniuje specialūs reikalavimai plienui atsirado 2004 m. Tačiau iki tol ir po to G. Barilos įmonė – praktiškai vienintelė tiekėja. Pats G. Barila vardijo, kad konfliktas su „Rubicon Group“ kilo 2006 m. ir tik metų gale jie pasirašė sutartį, nes kiti tiekėjai pavedė. O 2009 m., 2010 m. ir 2015 m. vamzdžius tiekė ne tik jo įmonė, bet ir ir kiti tiekėjai.

 

Susitarimas tarp „Dalkia“ ir „Icor“ dėl generalinės rangos baigėsi 2010 m., tačiau „Logstor“ kaip pagrindinis vamzdžių tiekėjas liko.

 

Kodėl privatus šilumos tinklų valdytojas buvo pats suinteresuotas brangesniais plieno vamzdžiais?

 

Vamzdžių šilumos tinklams pirkimo atveju galėjo būti pritaikyta lygiai ta pati schema, kas buvo daroma ir su kitais investiciniais projektais ir dėl ko Vilniaus savivaldybė yra kreipusis į Tarptautinį arbitražą. Yra manoma, kad investicijas į vamzdžius perkėlus į sąnaudas, o šias pateikus Valstybinei kainų ir energetikos komisijai, buvo perskaičiuojama šilumos kaina vartotojams.

 

Kitaip tariant, šilumos kaina galėjo būti nepagrįstai didesnė, o pelnas liko šilumos tinklų valdytojams.

 

Jovita Petkuvienė, laikinai einanti Viešųjų pirkimų komisijos vadovės pareigas, sako, kad natūralu, jog viskas, kas didina šilumos sąnaudas tiekėjui, yra įskaičiuojama į naudotojų kainą ir galimai iki šiol vartotojai moka už brangesnius nei standartiniai šilumos vamzdžius Vilniuje ir kituose miestuose.

 

VKEKK tik 2016 m. pajėgė nustatyti, kad „Vilniaus energija“ į šilumos kainą nepagrįstai įtraukė 24,3 mln. eurų nuo 2012 iki 2014 metų šildymą. Tuomet iki Vilniaus šilumos ūkio nuomos pabaigos 2017 m. balandį vartotojams buvo grąžinti 6 mln. eurų, bet dar 18 mln. eurų pakibo ore.

 

Dabar specialistai kelia klausimą, ar išsiaiškinus, jog buvo keliami nepagrįsti reikalavimai plieno vamzdžiams, kurie prisidėjo prie konkurencijos mažinimo šiame sektoriuje, nekils pavojus europiniams projektams.

 

Buvusieji neigia slaptus sandorius

Rimantas Germanas, „Vilniaus energija” komercijos direktorius, l. e. p. viceprezidentas, paklaustas, kodėl vieninteliu plieno vamzdžių tiekėju pasirinko įmonę „Logstor“, o viešieji pirkimai atrodo buvęs tik formalus procesas, raštu paaiškino, jog įmonės prioritetas buvo patikimumas.

 

„Infrastruktūros patikimumas yra vienas esminių kriterijų, siekiant užtikrinti nepertraukiamą ir kokybišką šilumos ir karšto vandens tiekimą“, – rašo R. Germanas.

 

Esą „Dalkia“ ir „Rubicon group“ perėmus Vilniaus šilumos tinklų ūkį ir jį atnaujinus, tinklo efektyvumas išaugo 5 kartus, technologiniai nuostoliai tinkle buvo sumažinti 38,5 proc., bendrieji šilumos nuostoliai tinkle sumažėjo 44,6 proc.

 

„Net pirkdami gerokai kokybiškesnius ir dėl to brangesnius vamzdžius už juos mokėjome pigiau nei iki 2002-ųjų metų sostinės šilumos tinklus valdžiusi savivaldybė. Iki mums ateinant į šilumos ūkį, išlaidos už 1 metrą vamzdžio su montavimo darbais siekė apie 350 eurų. Tuo tarpu mes įsigydami kokybiškesnius ir dėl to brangesnius vamzdžius ir efektyviai organizuodami darbus už tą patį sumokėdavome 260 eurų“, – skaičiuoja R. Germanas.

 

Jis teigia, kad vamzdžiai sistemingai buvo tikrinami ne tik jų metalų laboratorijoje, bet ir siunčiami į užsienį, o tyrimų rezultatai vienareikšmiškai rodė, kad vamzdžiams turi būti naudojamas tik lėtojo stingimo plienas, o tai reiškia, kad turi būti tik tam tikra cheminė sudėtis, kuri ir buvo įtraukta į techninius pirkimų reikalavimus kaip cheminė formulė. Šią formulę esą atitinka visų pasaulio gamintojų išskyrus Japoniją plienai.

 

Pradžia: skandalingoji „Alstom“

„Logstor“ nėra atsitiktinė ir paprasta bendrovė čia, Lietuvoje.

 

UAB „Logstor“ Lietuvoje pradeda veiklą 1992 m. kaip „ABB Lietuva“ padalinys.

 

2000 m. sujungus ABB ir prancūzų inžinerinės gigantės „Alstom Power“ industrinius segmentus, įmonė pervadinama į „Alstom Lietuva“.

 

2000 m. įvyksta pirmasis „Alstom Lietuva“ sandoris su „Rubikono apskaitos sistemoms“, nes kaip tik tais metais prancūzų „Dalkia“ išsinuomoja pirmąją Lietuvos šilumos tinklų įmonę ir su „Rubicon Group“ pasirašo susitarimą dėl valdymo.

 

Prancūzų inžinerijos milžinė „Alstom Power“ 2005 m. išskaido savo veiklą ir parduoda šilumos vamzdžių sistemų gamybą danų bendrovei „Logstor“.

 

„Logstor“ turi du atstovus Lietuvoje. G. Barilą – Kaune, ir energetikos ekspertu save vadinantį Viktorą Karaliūną – Vilniuje. V. Karaliūnas nuo 2005 m. iki 2016 m. yra „Alstom Power“ bendrovės Lietuvoje direktorius. V. Karaliūnas LRT Tyrimų skyriui teigė su vamzdžių sistemomis niekada neturėjęs reikalų – jis atėjo, kai šios funkcijos jau buvo atskirtos.

 

Abi šias bendroves, „Logstor“ ir „Alstom“ persekioja konkurencijos taisyklų pažeidimo šešėliai.

 

Lietuvai vamzdžių sistemas tiekusiai ABB ir tebetiekiančiai „Logstor“, kurioms atstovauja G. Barila, Europos Komisija 1998 m. skyrė milijonines baudas už kartelinius susitarimus, kurie dengė visą Europos Sąjungą, Baltijos šalių, tuomet dar nepriklausiusių Europos Sąjungai, rinkas. Kaip paaiškėjo atlikus tyrimą, šilumos vamzdžių sistemų gamintojai rinkas pasidalijo.

 

Kartelyje ABB teko 37 proc., o „Logstor“ – 20 proc. rinkos, visa kita liko mažesniems gamintojams.

 

1994 m. kartelis buvo specialiai pertvarkytas taip, kad atitiktų Baltijos šalių rinkos realijas.

 

Europos Komisija kartelį aptiko 1995 m., tačiau jis veikė net ir po to, kai buvo atliktos kratos. ABB buvo nubausta 70 mln. eurų ECU bauda, „Logstor“ apsiėjo su gerokai mažesne – beveik 9 mln. ECU bauda.

 

G. Barilos partnerio V. Karaliūno atstovaujama bendrovė „Alstom Power“ taip pat patenka į didžiulį skandalą už veikas, padarytas 2004 – 2010 m., o 2018 m. Didžiojoje Britanijoje trys buvę „Alstom“ darbuotojai buvo nubausti už kyšių davimą Lietuvos elektrinės darbuotojams. Teismas nurodė „Alstom“ sumokėti iš viso 18 mln. svarų baudų ir atlyginti beveik 11 mln. svarų (13 mln. eurų) žalą Lietuvos Vyriausybei, tačiau aiškinimaisi, kam šie kyšiai buvo sumokėti Lietuvoje, yra pasiekę akligatvį.

 

„Alstom“ byloje įtarimai kol kas pareikšti tik buvusiam „Lietuvos energijos“ vadovui Rymantui Juozaičiui, o dėl kitų tiriamų veikų 10 metų senatis gali būti jau suėjusi arba gali sueiti 2020 m.

 

V. Karaliūnas iš „Alstom Power“ pasitraukė 2016 m., dabar jis užsiima konsultacine veikla. G. Barila sako, kad visi, kam reikia „Logstor“ vamzdžių, kreipiasi į Kauno atstovybę.