Eilėraščiai mylimosioms, paskutiniai lygybės šūkiai ir žiaurios egzekucijos – ką patyrė 1863–1864 m. sukilimo vadai

lrt.lt 2019 11 21

Penktadienį Vilniuje bus iškilmingai laidojami 1863–1864 metų sukilimo vadai. Jie pažinojo vienas kitą, 1862 m. liepos 30-ąją kartu dalyvavo Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės vestuvėse, gavo laiškus iš Giuseppe Garibaldi ir gyvenimą užbaigė žiauriose egzekucijose.

1863–1864 m. sukilėliai

lrt.lt

Pagrindiniai sukilimo vadai buvo pažįstami asmeniškai. 1838 m. Balstogės apskrityje gimęs Konstantinas Kalinauskas atvykęs į Sankt Peterburgą studijuoti teisės čia per brolį Viktorą susipažino su Zigmantu Sierakausku.

 

Šis būrė čia studijavusius jaunuolius. „Sierakausko karšta dvasia įkvėpdavo jaunimą. Daugeliui susitikimas su Sierakausku buvo naujo gyvenimo pradžia“, – atsiminimuose rašė draugas Jonas Stelia-Savickis.

 

Lietuvos istorijos instituto (LII) mokslininkė Olga Mastianica-Stankevič knygoje „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“ (sud. Tamara Bairašauskaitė) rašo, jog K. Kalinauskas studijų metu aktyviai įsitraukė į slaptą studentų draugijų veiklą, vienijusią jaunuolius iš buvusių Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žemių.

 

Jauni studentai rinkdavosi ir Z. Sierakausko bute, kur „diskutuodavo politinėmis ir mokslinėmis temomis. Mūsų sielos buvo pilnos pačių kilniausių siekių“, – atsiminimuose rašė savišvietos draugijos narys Benediktas Dybovskis.

 

Baigęs Generalinio štabo akademiją, Z. Sierakauskas vyko į komandiruotes Londone, užmezgė ryšius su britų karo ministru Sidney Herbertu, Paryžiuje susipažino su vienu žymiausių to meto karo teisės veikalų autoriumi Louis Josephu Gabrieliu de Chenier. Komandiruotės metu bendravo su Giuseppe Garibaldi, kuris jau pradėjo kovą dėl Italijos suvienijimo.

 

Karo ministras Dmitrijus Miliutinas apie Z. Sierakauską rašė, kad „tai buvo veiklus ir uolus karininkas. Jis ne tik stropiai atlikdavo jam skiriamus pavedimus, bet ir pats siūlėsi juos atlikti. (...) Tačiau man pradėjo kelti tam tikrų abejonių perdėm atkaklus jo noras pertvarkyti arešto kuopas Vakarų krašto tvirtovėse (tuo metu šių kuopų ten buvo daugiausia) ir tai vertė mane atsargiau vertinti šį karininką.“

 

Kai buvo suimtas ir kalinamas Vilniaus dominikonų vienuolyne, tardyme dalyvavęs kanceliarijos darbuotojas rašė, jog K. Kalinauskas buvo tvirto sudėjimo, šiurkštaus ir išraiškingo veido, atgal sušukuotais trumpais šviesiais plaukais, tik kandžiojo lūpas ir nenoriai atsakinėjo į klausimus.

 

Kaip teigia O. Mastianica-Stankevič, nėra aišku, ar kitas sukilimo vadas – Boleslovas Kulička – pažinojo K. Kalinauską asmeniškai, bet su Z. Sierakausku jie buvo pažįstami: „Kulička su Sierakausku šiek tiek nesutarė dėl karinių ir taktinių dalykų.“

 

Z. Sierakausko ir Apolonijos vestuvėse dalyvavo būsimo sukilimo vadai K. Kalinauskas, Jokūbas Geištoras, atsitiktinai atvykęs į svečius šio bičiulis kunigas Antanas Mackevičius, taip pat tapęs vienu sukilimo vadų.

 

Tragiška meilė

K. Kalinauskas sukilimo metu turėjo sužadėtinę Mariją Jamontaitę. Jau kalinamas jis parašė eilėraštį baltarusių kalba, kurį pavyko perduoti.

 

O štai Z. Sierakauskas vienos komandiruotės Vilniuje metu susipažino su būsima žmona Apolonija, Lietuvos jaunimo brolybės sąjungos steigėjų brolių Dalevskių seserimi.

 

Ji taip aprašė susitikimą: „Susidomėjusi žvelgiau ir galvojau – neįprastas veidas. Šį veidą išskirčiau iš tūkstančio inteligentiškiausių žmonių. Krito į akis protinga jo išraiška, gyvybingumas, ryžtas ir įstabiai spinduliuojančios didelės, tamsios, pilkai mėlynos akys, atspindinčios kiekvieną minties ir jausmo blyksnį. Vos tik išvydus šį žmogų patraukė jo išvaizda, prikaustė prie savęs.“

 

Laiške motinai Z. Sierakauskas 1862 m. liepą rašė: „Jūsų Zigmantas ir jo deivė Apolonija vienas kitą myli ir davė sau žodį – susijungti amžinai. Apolonija yra pasiruošusi kiekvieną akimirką viską atiduoti tėvynei – ji man padės tinkamai, be išsišokimo, bet ir be svyravimo įvykdyti didžiausią pareigą!“ – rašoma knygoje „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“.

 

Apolonija savo atsiminimuose rašė, kad, atsisveikindamas išvykdamas formuoti sukilėlių dalinių, Z. Sierakauskas prašė apkabinti ir apglėbti jo kaklą, kad kai jam užners virvę, jis galėtų prisiminti mylimosios rankų apkabinimą, rašoma knygoje „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“.

 

Sierakauskai taip pat laukėsi dukters, kuri gimė jau po Zigmanto egzekucijos ir jo garbei buvo pavadinta Zigmante, tačiau mirė ankstyvoje vaikystėje. Apolonija buvo ištremta, mirė 1919 metais jau žinodama apie nepriklausomų Lenkijos ir Lietuvos valstybių paskelbimą.

 

„Marysia juodbruva, balandėle mano, / Kurgi dingo laimė ir šviesi dalia tavo? / Viskas praėjo – praėjo, lyg ir nebuvę, / Vien baisus kartėlis mano krūtinę užgulė. / Jei už mūsų tiesą Dievas teisti mus pradėjo / Ir prie amžino sodo mums prapultį žadėjo, / Tai mes veltui žūsim, bet tiesos nemesim, / Greičiau negu tiesą dangų ir laimę prarasim. / Nesiskųsk, Marysia, dėl nedalios savo, / Priimk sunkią bausmę – Viešpaties valią, / O kai mane prisiminsi – pasimelsk širdingai, / Iš ano pasaulio atsiliepsiu aš tau dėkingas.“

 

Ji taip pat buvo suimta, įkalinta, todėl negalėjo atsisveikinti su mirties bausme nuteistu K. Kalinausku. Po jo mirties moteris kartu su seserimi buvo ištremta, o grįžusi iš tremties gyveno Varšuvoje, rašoma knygoje „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“.

 

Požiūriai skyrėsi

K. Kalinauskas jau 1861 metais ėmė leisti laikraštį baltarusių kalba „Mužyckaja prauda“, kuriame kvietė valstiečius aktyviai prisidėti prie sukilimo.

 

Kaip pažymi O. Mastianica-Stankevič, būtent dėmesys valstiečiams skyrė K. Kalinauską nuo Z. Sierakausko: „Kalinauskas labiau orientavosi į valstietiją, jo manymu, tai turėjo būti pagrindinė sukilimo varomoji jėga. (...) Sierakauskas labiau orientavosi į bajoriją, negu į valstietiją.“ Vėlesniame įsakyme ragino valstiečius neremti rusų valdžios, nesteigti milicijos ir sargybų, nemokėti mokesčių dvarams, nes žemė jau priklausiusi valstiečiams.

 

Vienas sukilimo vadų buvo Jokūbas Geištoras, atstovavęs vadinamiems „baltiesiems“, kurie pasisakė už nuosaikesnį pozicijų derinimą su caru ir nepriklausomybės siekimą žingsnis po žingsnio, užuot griebiantis ginkluotos kovos. Kaip rašoma minėtoje knygoje „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“, apie K. Kalinauską J. Geištoras savo atsiminimuose rašė: „Jis buvo ūmaus būdo, bet teisingas, be jokios veidmainystės. Visa širdimi ir siela atsidavęs tautai ir tėvynei, bet persiėmęs kraštutinių teorijų, be to, lietuvių separatistas.“

 

Ypatingą dėmesį valstiečiams skyrė ir B. Koliška bei kunigas Antanas Mackevičius.

 

B. Koliška studijavo karybą Paryžiuje ir Genujoje, emigravusių Lenkijos karininkų įkurtoje mokykloje. Jis vadovavo kariniam daliniui, kurio didžiausią dalį sudarė valstiečiai. Rusų karininkai pripažino, kad B. Koliška turėjo didelį karo vado talentą.

 

A. Mackevičius buvo gimęs nusigyvenusių bajorų šeimoje, jam teko pačiam dirbti žemės ūkio darbus. 1853 metais vyskupas Motiejus Valančius jį paskyrė Paberžės klebonu.

 

„(Valstietišką) gyvenimą buvo pažinęs nuo vaikystės, matęs, kaip žmonės gyvena. Gal supratęs, kaip žmonės kenčia, sakyčiau, ir rinkosi kunigo kelią. Norėdamas būti arčiau tų žmonių, norėdamas jiems padėti, kadangi kunigas yra didelis autoritetas, o tuo metu kunigo žodis buvo labai svarus ir turėjo didelę galią tuo laikmečiu“, – teigia 1863 m. sukilimo muziejaus Paberžėje vadovė Alina Galvanauskienė.

 

Pats kunigas taip aprašė savo darbą: „Išskyrus sekmadienius ir penktadienius, bemaž nuolat važinėdavau. Ar sutikdavau valstietį, ar ką nors iš mokesčių mokėtojų, man pirmiausiai rūpėjo išklausinėti jų apie buitį ir gyvenimą. Tuo aš duodavau suprasti, kad dėl visko kalta Rusijos vyriausybė ir kad ateis laikas, kai (visa liaudis) sukils ir išsivaduos. Šių mano žodžių nereikėjo kartoti. Kas pažįsta liaudį, sutiks, kad ji šneki. O jei tai kalbėjo kunigas, turintis autoritetą, labai paprasta, kad žmonės skirstydavosi, kaip įelektrinti, nes aš stengiausi būti tuo, kuo turi būti kunigas, – man nesunku buvo perteikti jiems įsitikinimus. (...) O kadangi tai buvo daroma laikantis tiesos ir buvo tiesa, žmonės manimi tikėjo.“

 

Vieno pamokslo metu jam pavyko surinkti 250 vyrų, kuriuos prisaikdinęs bažnyčioje išėjo kartu kovoti. Anot A. Galvanauskienės, kunigą A. Mackevičių galima laikyti sukilimo dvasiniu tėvu, kuriam neoficialiai paramą rodė ir pats vyskupas Motiejus Valančius.

 

Suėmimai ir mirties bausmės

K. Kalinauskas slapstėsi Vilniuje prisidengęs Ignacijaus Vitoženeco slapyvardžiu. Kai buvo išduotas, tardymo metu neišdavė kitų sukilimo dalyvių. Baltarusių kalba rašytame „Laiške iš po kartuvių“, kuriuo kreipėsi į valstiečius kaip į tautą ir ragino tęsti kovą su „Maskvos nelaisve“, jis rašė: „Kol ji bus, mes nieko neturėsime: nebus teisybės, turto ir jokio mokslo, tik išnaudos mus kaip gyvulius, ne dėl mūsų gerovės, bet norėdama mus pražudyti.

 

Todėl, Tauta, vos išgirdusi, kad tavo broliai Varšuvoje kovoja už teisybę ir laisvę, tuomet ir tu nelik nuošalyje, bet stverdama ką gali – dalgį ar kirvį, visa susitelkusi eik kovoti už savo žmogišką ir tautinę teisę, už savo gimtąją žemę. Nes iš po kartuvių tau, Tauta, sakau, kad tik tada tu gyvensi laimingai, kai maskolis tavęs nebevaldys.“

 

Z. Sierakauskas buvo sužeistas per nesėkmingą mūšį prie Biržų, slapstėsi kartu su B. Koliška, bet buvo suimti. Tardymų metu Z. Sierakauskas neatsakinėjo į karo teismo klausimus, grįsdamas tai savo silpna sveikata, atsisakė pasirašyti apklausos protokolą.

 

Ligonis kartojo, kad jo būklė siaubinga, jį lanko košmarai, mintys pinasi, o jis norėtų blaiviai atsakyti į klausimus ir mirti tvarkingai. Bet teismas buvo surinkęs įrodymus iš kitų liudijimų, taip pat kaltinimai buvo sunkūs, nes jis buvo Generalinio štabo karininkas.

 

Prieš egzekuciją Z. Sierakauskui pavyko ant išplėšto Šv. Rašto lapo parašyti laišką savo žmonai: „Mano Angele! Vakar sužinojau, kad galiu gyventi ir būti laisvas, tačiau su viena nedidele sąlyga – jei išduosiu įtakingus asmenis. Nieko nepažįstu, tačiau pasipiktinęs atsakiau, jei ir žinočiau, jų neišduočiau. Man davė suprasti, kad pasirašiau mirties nuosprendį. (...) Pasakyk, mano Angele, ar galėjau pasielgti kitaip? Aš Tave mylėsiu, saugosiu Tave ir kūdikį, o vėliau susijungsiu su Tavim danguje. Manau, pirmadienį mirsiu.“ Bet egzekucija įvykdyta tą patį šeštadienį.

 

Valdininkas Nikolajus Cylovas atsiminimuose rašė: „Aikštė jau buvo pilna žmonių, kai jos kampe pasirodė vežimaitis su trimis žmonėmis. Tai buvo kunigas, ligoninės patarnautojas ir Sierakauskas. Ir įprastai gelsvas, liguistas jo veidas buvo blyškiai gelsvas, plaukai išsitaršę. Sierakauskas vos pastovėjo ant vežimaičio, viena ranka remdamasis į kunigą, kita – į patarnautoją.“

 

Kai skaitė mirties nuosprendį, jis protestavo: „Ponai, viso pasaulio ir Europos akivaizdoje protestuoju!“, protestavo ir velkamas mirtininko marškiniais, rišant rankas, jam, liudininkų teigimu, sudavė per neužgijusią žaizdą ir užtempė ant ešafoto.

 

Visi sukilimo vadai buvo nuteisti mirties bausmėmis sušaudant, bet tuometis Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas jas pakeitė į pakorimą. Kanceliarijos darbuotojas, dalyvavęs K. Kalinausko egzekucijoje, rašė, jog tai „buvo giedras, šaltas rytas. Kalinauskas žvelgė tiesiai į kartuves, o kai buvo paskelbtas jo vardas – bajoras Vincentas Kalinauskas – sušuko: „Pas mus nėra bajorų, visi lygūs!“

 

Z. Sierakausko egzekuciją aprašė „The Times“, „Kolnischer Zeitung“, „L‘Illustration“.

 

Tuo metu B. Koliška per pirmą apklausą neužsiminė apie studijas užsienyje, teigė čia gydęsis, keliavęs po Pietų Europą. Vėliau jau papasakojo apie studijas ir savo prisidėjimą prie sukilimo, bet parodymai panėšėjo į karo veiksmų analizę, o ne prisipažinimus. Karo lauko teismo posėdyje jis elgėsi drąsiai, pats paprašė, kad jam būtų perskaityti tardymo komisijos parodymai, juos papildė. Jis ne tik nesigailėjo dėl savo veiksmų, ne tik nesiteisino, bet ir dėstė „liberalias pažiūras“. Esą nieko neragino prisidėti prie sukilimo, pats nesiekė jam vadovauti, bet būriui vadovavo, jo nariams to pareikalavus.

 

B. Koliškos paskutiniai žodžiai teisme buvo: „Visi mano veiksmai ir poelgiai buvo nukreipti į vieną tikslą – mano tėvynės gerovę, ir aš ėjau keliu, kuris kitiems ir man atrodė tinkamiausias šiam tikslui pasiekti. Mylėdamas savo tėvynę aš gerbiau ir kitas tautas, todėl niekada neveikiau prieš Rusijos valstybės vientisumą ir jos naudą. Šiuo baigiu savo paaiškinimą ir daugiau nieko negaliu pridurti.“

 

Mirties bausmė sušaudant buvo pakeista į pakorimą. Bet, keliant jį į kartuves, virvė nutrūko ir pakarti budeliams pavyko tik iš antro karto.

 

Birželio 14-ąją Krokuvos laikraštyje buvo paskelbta slapyvardžiu pasirašyta korespondencija, aprašanti B. Koliškos egzekuciją: „Šiandien pakorė Kolišką: tikriausiai galvojate, kad egzekucija vyko taip, kaip vyksta kitur, kai nusikaltėliui ant ešafoto užneriama kilpa ir pastumiama lenta, ant kurios jis stovi? Ne! Kilpą užneria stovinčiam ant žemės ir nelaimingąjį iš lėto kelia į viršų. Pakėlę į tam tikrą aukštį jį staiga nuleidžia (neva atsitiktinai), mindžioja kojomis, tuo metu kareiviai tyčiojasi, o gausiai susirinkę žmonės baisiai vaitoja ir rauda. Leisgyvė nelaiminga auka dešimt minučių guli ant žemės, galiausiai ją vėl pakelia į viršų ir taip nukankintą kilniausią jaunuolį iki nakties palieka kaboti kartuvėse.“

 

Kunigas A. Mackevičius buvo suimtas atsitiktinai, bet tardomas neišdavė kitų sukilėlių. Jo mirties bausmė buvo įvykdyta Kaune, jis nesakė paskutinių žodžių. „Jis buvo labai charizmatiška asmenybė ir pasiaukojanti, ir, sakyčiau, matanti plačiau, daugiau, už asmeninių ribų. Kuriam buvo svarbus ne tik jo paties ir artimųjų gyvenimas, bet ir tų žmonių, kurie supo jį“, – teigia A. Galvanauskienė.