Laisvės aušros pranašas

A. Lukšas,lzinios.lt 2019 02 15

Šeštadienį, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, nepamirškime, kad vasario 16-ąją sukanka 92 metai nuo Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus mirties. Šiandien prisiminkime jo gyvenimą ir darbus laisvės priešaušriu, apie tai LŽ archyvų tekstas.

lzinios.lt

Vasario 16 diena Jono Basanavičiaus gyvenime turėjo lemtingą reikšmę, tačiau ne visuomet – gerąja prasme. Taip jau sutapo, kad atgimimo patriarchas mirė minint valstybės atkūrimo 9-ąsias metines. Na, o 1889-ųjų vasario 16-oji „Aušros“ leidėjui ir tautiškumo žadintojui buvo viena tragiškiausių dienų ir ilgam atėmė iš jo gyvenimo džiaugsmą.

 

Tačiau apie tai – kiek vėliau. Kol kas verta prisiminti, kad jo gimimo diena – 1851 metų lapkričio 23-ioji galėjo tapti ir paskutine. O tuomet nebūtų nė „Aušros“, paskatinusios daugelį lietuvių inteligentų prisiminti savo šaknis. O be šių žmonių galbūt nebūtų buvę ir Didžiojo Vilniaus Seimo, ir Lietuvos Tarybos, kuri pirmininkaujant J.Basanavičiui paskelbė Vasario 16-osios Aktą.

 

Nepriklausomybės Aktas buvo tarsi visų J.Basanavičiaus darbų vainikas, kurį pinti jis pradėjo 1883-iaisiais, išleidęs pirmąjį „Aušros“ numerį. Tačiau tarp šių dviejų datų jo gyvenime netrūko ir liūdesio, ir netekčių, ir skausmo.

 

Piktos lemties ženklai

Jau pats J.Basanavičiaus gimimas buvo paženklintas negeros lemties ženklu. Vaikas į šį pasaulį atėjo pridusęs ir pusgyvis. Atrodė, kad jam buvo lemta išgyventi vos vieną kitą valandą, tačiau kūdikį vis dėlto pavyko atgaivinti. „Ar trinant šepečiu man kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebuklą, po geros, sako, valandos aš atsigaivelėjęs; tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėjo į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsis dvasę įpūsti į mano menką kūnelį“, – taip savo pirmąsias gyvenimo dienas autobiografijoje aprašė pats J.Basanavičius.

 

Iki dešimties metų Jonukas buvo vienintelis Basanavičių vaikas, tad gimtuosiuose Ožkabaliuose augo apgaubtas tėvų rūpesčio ir meilės. Tačiau pirmąją gyvenimo dieną atsitraukusi mirtis vėl prisėlino prie berniuko šeštaisiais jo gyvenimo metais. Kartą, vaikštinėdamas po netoli durpyno esančią pievą, vaikas paslydo ir įkrito į vandenį. Laimei, netoliese dirbo berniuko dėdė. Jis ir išgelbėjo Jonuką nuo pagūžomis prisėlinusios mirties.

Taigi Jono tėvams vėl beliko dėkoti Dievui už išgelbėtą sūnaus gyvybę. Nepamiršo jie ir pažado išleisti Jonuką į kunigus, tad pagal galimybes ėmė vaiką lavinti. Iš kaimo daraktorių pramokęs skaityti ir rašyti lietuviškai bei lenkiškai, vaikas įstojo į Lukšių pradinę mokyklą, o 1886-aisiais – į Marijampolės keturklasę, kuri netrukus buvo pertvarkyta į gimnaziją. Tiesa, stojimas į mokyklą nebuvo sklandus – Jonas skaudžiai susikirto per aritmetikos egzaminą, todėl jam teko metams grįžti į Lukšius. Įstoti į gimnaziją jam pavyko tik iš antro karto.

 

Tuokart nesėkmės baigėsi. Labai greitai J.Basanavičius užsirekomendavo kaip vienas geriausių mokinių. Ypač jam sekėsi istorija ir kalbos. Gimnazijos vadovybė tiek vertino Joną, kad jį, septintoką, net siųsdavo į kitas mokyklas pavaduoti tenykščių mokytojų.

1873 metais J.Basanavičius baigė gimnaziją sidabro medaliu. Dabar tėvui atėjo laikas ištesėti Dievui duotą pažadą. „Jonuti, nuo šių metų turi jau eiti į Seinus; matai, aš esu paliegęs, motina silpna, Dievas žino, ar dar ilgai galėsiva tavim džiaugtis; jei būsi kunigu, tai nors kada maldose ir mus paminėsi: juk ir mums bus lengviau aname pasaulyje ilsėtis...“ – tokius tėvo žodžius autobiografijoje cituoja J.Basanavičius.

 

Tačiau istorijos ir kalbos mokslais susižavėjęs Jonas veržėsi įgyti pasaulietinį išsilavinimą, tad Seinų kunigų seminarija kadaise pamaldaus jaunuolio nebeviliojo. „Visą atostogų laiką kaip žemes pardavęs vaikščiojau. Nors gana rūpinausi tėvus perkalbėti, kunigų esą gana, o ir kitokiu būdu mokintų vyrų reikėtų, mano motina nė klausyti nenorėjo. Tik po ilgų kalbų ir plačių verksmų tėvas sutiko mane į svetimą šalį išleisti – ir aš su kokiu šimtu rublių Maskvon išvažiavau, tarytum nauju žmogum tapęs...“ – prisimena būsimas signataras. Vargu ar keliaudamas į Rusijos sostinę J.Basanavičius nujautė, kad su tėvyne atsisveikina daugiau nei dviem dešimtmečiams ir kad per tą laiką Lietuvoje jis bus retas svečias.

 

Rožių krašte

Įstojęs į Maskvos universitetą J.Basanavičius pasirinko Istorijos-filologijos fakultetą, kur galėjo studijuoti patinkamiausius dalykus. Vis dėlto čia jis užsibuvo tik porą semestrų, o vėliau perėjo studijuoti medicinos.

 

Kas lėmė tokį netikėtą posūkį? J.Basanavičiaus biografas Alfonsas Nezibatauskis studento iš Lietuvos sprendimą aiškina tuo, kad tuometiniame Maskvos universitete visai nebuvę įdomių ir talentingų istorijos bei filologijos profesorių. Be to, fakultete išimtinai buvę rengiami tik mokytojai, o lietuviui su tokia profesija gauti darbą tėvynėje buvo beveik neįmanoma. Taigi 1874 metais J.Basanavičius apsisprendė pereiti į Medicinos fakultetą.

Tuo pat metu gyvenimas Maskvoje gerokai palengvėjo, mat Varšuvos švietimo kuratoriaus rūpesčiu Rusijos švietimo ministerija skyrė J.Basanavičiui 350 rublių metinę stipendiją. Dabar buvo galima atsidėti tik mokslams, negaištant laiko kuratoriaus darbui.

 

Vis dėlto medicinos studijomis J.Basanavičius neapsiribojo. „Medicina man labai patiko (...), bet ir nuo senesnių įpročių man buvo sunku atsiskirti. Ypač lietuvių tautos praeitis, kurios pažinimui jau nemaža laiko buvau pašventęs, ir mediku tapus, man iš galvos išeiti negalėjo“, – skaitome mūsų herojaus autobiografijoje.

Tiesa, medicinos studijas J.Basanavičius baigė ne prasčiau nei kiti jo bendramoksliai, tačiau jo ateities horizontai ėmė po truputį niauktis. Veltui jaunas medikas prašė Varšuvos mokslo apygardos kanceliarijos dar metams pratęsti stipendiją, kad galėtų susirasti darbą Maskvoje, nepavyko gauti ir apmokamos vietos Medicinos fakultete. Verstis Maskvoje privačia praktika taip pat buvo sunkiai įmanoma, nes gydytojų ten buvo daugiau, nei reikia.

 

Taigi reikėjo ieškoti kito sprendimo. O jį padėjo rasti Medicinos fakultete studijavę bulgarai. Iš jų J.Basanavičius patyrė, kad medikų šioje šalyje trūksta. Susisiekęs su Sofijos medikų taryba, jis gavo kvietimą atvykti. 1987 metų gruodžio 22-ąją, turėdamas 400 frankų kelionpinigių, J.Basanavičius išvyko į rožių kraštą, tikėdamasis po metų kitų grįžti. Jis nė nenujautė, kad Bulgarijoje įstrigs ilgam.

 

Sofijoje J.Basanavičius buvo paskirtas nedidelio Lompalankos miestelio ligoninės direktoriumi. Už pusantro šimto kilometrų nuo sostinės esanti Lompalanka buvo Dievo užmirštas kraštas. Vietos ligoninėje naujasis jos vadovas rado vos 19 pacientų, nors sergančių žmonių miestelyje buvo nemažai. Tačiau vietiniai čia buvo labiau linkę pasikliauti žiniuoniais ir burtininkais negu medikais.

 

Taigi J.Basanavičiaus gydytojavimas prasidėjo nuo agitacijos, švietimo ir organizacinių darbų. Jis praplėtė ligoninę iki 50 lovų, vėliau ėmėsi antros gydymo įstaigos statybos. Atkaklus darbas davė vaisių, žmonės ėmė pasitikėti iš užsienio atvykusiu gydytoju, tad po metų ligoninėje jau gydėsi 522 žmonės.

„Čia paliai Dunojų vaikščiodamas ir ant šitos upės kranto stovėdamas ir per Karpatus siekdamas pamatyti savo numylėtą tėvynę, ne kartą ir ne vieną valandą praleidau...“ – savo pirmuosius metus Bulgarijoje prisimena J.Basanavičius. Tačiau gydytojas ne tik svajojo – jis palaikė nuolatinį ryšį su Lietuvos veikėjais, rašė straipsnius į Rytprūsiuose leidžiamus lietuviškus laikraščius. „Naujajame keleivyje“ paskelbtame straipsnyje J.Basanavičius rašo: „Triūskimės, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje pasėsim, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsim, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų.“ Taigi ir būdamas Bulgarijoje J.Basanavičius stipriai angažavosi kaip lietuvybės puoselėtojas ir tautos žadintojas. Tačiau svarbiausi jo darbai dar buvo ateityje.

„Aušros“ spinduliai

Deja, ir rožių krašte J.Basanavičiaus gyvenimas nebuvo klotas šių gėlių žiedlapiais – jas vis pikčiau kando politinės šalnos. 1881 metų kovo 13-ąją narodovolcų sąmokslininkams nužudžius Rusijos carą Aleksandrą II, jo įpėdinis Aleksandras III paleido liberalųjį Petro Karavelovo ministrų kabinetą. Šalyje prasidėjo liberaliai nusiteikusių asmenų, su kuriais artimai bičiuliavosi lietuvis gydytojas, persekiojimas.

 

Šios represijos neaplenkė ir Lompalankos – du J.Basanavičiaus bičiuliai karininkai, įskųsti reakcingo vietos prefekto, buvo pašalinti iš kariuomenės. Skundai į Sofiją iš prefektūros plaukė ir apie lietuvį gydytoją, kol šis neapsikentęs ėmė ieškoti ramesnės vietos. Pasiprašęs dviejų mėnesių atostogų, jis leidosi į kelionę po Europą. Kurį laiką J.Basanavičius buvo apsistojęs Belgrade, tačiau labai greitai patyrė, kad proaustriška vietos valdžia juo nepasitiki. Tuomet daktaras per Vengriją patraukė į Austrijos sostinę Vieną.

Patekęs į visiškai kitokią kultūrinę aplinką, J.Basanavičius prarado norą grįžti į Bulgariją, todėl laišku pranešė atsisakantis tarnybos Lompalankoje. Tiesa, iš Vienos jam teko trumpam nuvykti į Lietuvą – nuo tarnybos caro kariuomenėje reikėjo kaip nors išgelbėti brolį Vincą. Deja, pastangos buvo bergždžios, tad daktaras vėl išvyko į užsienį ir ilgesniam laikui apsistojo Prahoje. Ši aplinkybė turėjo lemiamos įtakos J.Basanavičiaus likimui.

 

Tai autobiografijoje pripažįsta ir pats J.Basanavičius, nes būtent šiame mieste gimė revoliucines permainas lietuvių tautinėje sąmonėje sukėlęs laikraštis „Aušra“. Negalima teigti, kad šis sumanymas J.Basanavičiaus galvoje radosi staiga – leidinį tokiu pavadinimu buvo sumanęs dar Jonas Šliūpas, kuris palaikė glaudžius ryšius su Mažosios Lietuvos veikėjais. 1880–1881 metais tokį ranka rašytą ar hektografu spausdintą leidinėlį leido ir Maskvos studentai. Tačiau tikroji „Aušra“ lietuviams nušvito būtent J.Basanavičiaus dėka.

 

Mintis leisti žurnalą, kuriame būtų galima laisvai kalbėti apie lietuvybės reikalus, J.Basanavičiaus sąmonėje galutinai subrendo jau 1881 metais, tačiau įgyvendinti šį sumanymą nebuvo taip paprasta. Pats „Aušros“ leidėjas prisimena, kad tuo metu nei Maskvoje, nei Peterburge nebuvo potencialių žurnalo bendradarbių, išskyrus gal Petrą Vileišį ar Vincą Pietarį. Maža to, įgyvendinti sumanymą trukdė ir organizacinės kliūtys. 1882 metais J.Basanavičius mėgino tartis dėl laikraščio leidimo vienoje Belgrado spaustuvėje, tačiau vietos bičiuliai jį atkalbėjo. Pasak jų, leisti lietuvišką žurnalą taip toli nuo Lietuvos esąs beviltiškas reikalas.

 

Tačiau J.Basanavičius nenuleido rankų ir sumanytą darbą tęsė Prahoje. Tuo metu jis jau buvo surinkęs nemenką bendradarbių būrį, tad beliko tik realizuoti sumanymą. Ir štai 1883 metų kovo mėnesį Ragainėje buvo išspausdintas pirmasis „Aušros“ numeris.

Žurnale paskelbta garsioji J.Basanavičiaus prakalba tapo tarsi visuotine lietuvių tautos deklaracija. Ją pats „Aušros“ leidėjas autobiografijoje prisimena taip: „Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujaudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“, graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atsigaivelėjimas negalimas – taip ir atsitiko.“

 

Pirmasis „Aušros“ numeris sukėlė tikrą revoliuciją daugelio labiau apsišvietusių lietuvių sąmonėje, net ir tų, kurie buvo gerokai aplenkėję, net ir tų, kurie krimto mokslus Rusijoje ir šaipėsi iš vadinamųjų litvomanų, kurie tuomet atrodė lyg baltos varnos. Galima drąsiai teigti, kad jei ne „Aušra“, šiandien niekas negiedotų „Tautiškos giesmės“, niekas neprisimintų ir jos autoriaus Vinco Kudirkos, kuris tuo metu net nelaikė savęs lietuviu.

 

Tačiau „Aušra“ viską apvertė aukštyn kojomis. „Gavau pirmąjį „Aušros“ numerį. Žiūriu – pirmame puslapy stovi Basanavičius. „Pranašas“, – pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“, ir... neatmenu jau visko, kas paskiau su manimi darėsi... Tik pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į savo kambarėlio sienas... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, išaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas... Pajutau save didžiu, galingu, pasijutau lietuvis esąs“, – vėliau prisiminė V.Kudirka.

 

Būtent „Aušra“ davė pradžią organizuotam tautinio atgimimo judėjimui. Būtent apie šį žurnalą susibūrė vadinamieji aušrininkai – neformalus sambūris, kurį sudarė įvairių politinių pažiūrų inteligentai – tiek Petro Vileišio vadovaujami liberalai, tiek demokratai, kurių žymiausi veikėjai tuomet buvo Juozas Andziulaitis-Kalnėnas ir Jonas Mačys-Kėkštas, tiek kairieji liberalai su Jonu Šliūpu priešakyje. Aušrininkai savo žurnale siekė ugdyti lietuvių savimonę, pasakojo apie tautos istoriją, pagaliau skatino dvasinį nepaklusnumo ir bent jau pasyvų pasipriešinimą carinei priespaudai.

Deja, žurnalo gyvenimas nebuvo ilgas – jis ėjo vos trejus metus. Ir tai visiškai natūralu. Galinga tautinio atgimimo upė per tą laiką pasiekė savo deltą ir ėmė skaidytis į skirtingas sroves: šviesininkus, varpininkus, katalikus. Šie ilgainiui pradėjo leisti savo leidinius, neretai polemizuojančius su kita buvusių bendražygių spauda. Tačiau šis procesas neužgniaužė „Aušros“ dvasios, o jos idėjinę kryptį tęsė V.Kudirkos inicijuotas „Varpas“.

 

Taigi „Aušrą“ galima laikyti vienu svarbiausių J.Basanavičiaus darbų, nes taip prasidėjo kelias, kurį vainikavo šio lietuvybės puoselėtojo parašas 1918 metais pasirašant Vasario 16-osios Aktą.

Likimo vardas – Eleonora

Tačiau Praha buvo paruošusi J.Basanavičiui dar vieną neįkainojamą dovaną. Ją „Aušros“ leidėjas išvydo kitoje gatvės pusėje esančio namo trečio aukšto lange. Daili tamsiaplaukė akimirksniu krito J.Basanavičiui į akį. Tačiau kaip su ja susipažinti?

 

J.Basanavičius, vis dažniau leisdamas laiką prie savo kambario lango, netruko pastebėti, kad jo nusižiūrėta mergina dažnai eina gatve apsitaisiusi juodais rūbais. Vieną dieną lietuvis gydytojas nutarė ją pasekti. Paaiškėjo, kad jo susidomėjimo objektas keliauja į miesto Olšanų kapines aplankyti ten palaidotos motinos.

 

Kartą, merginai einant kapinių alėja, J.Basanavičius išdrįso ją užkalbinti. Mergina tuoj pat prisipažino irgi pastebėjusi kitapus gatvės esančio namo lange impozantišką juodabarzdį vyriškį. Jau pirmosios pokalbio minutės paliko įspūdį, tarytum abu yra pažįstami ne vieną dieną. Tai buvo likimas.

 

„Tokia tai buvo pažintis su ta dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš labai ją pamilau“, – autobiografijoje prisimena J.Basanavičius.

 

Kaip netrukus paaiškėjo, J.Basanavičiaus netikėtos aistros objektas buvo 22 metų Prahos vokietaitė Gabrielė Eleonora Mohl. Šios nuostabaus grožio merginos rankos ir širdies siekė ne vienas miesto frantas, tačiau jos pasirinkimas buvo tvirtas ir neatšaukiamas. Jo nepakeitė net ilgalaikiai išsiskyrimai, kai J.Basanavičius išvykdavo iš Prahos.

 

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis – 1884 metų balandžio 15 dieną įsimylėjėliai susituokė Vienoje. Niekas tuomet negalėjo nujausti, kad nuo pat pirmosios laimės akimirkos dvi mylinčias širdis ėmė gaubti juodas nelaimės šešėlis, kuris iš esmės pakeitė J.Basanavičiaus gyvenimą ir paskatino jį, užuot ieškojus asmeninės laimės, visą likusį savo gyvenimą paskirti Lietuvai.

 

Dėl finansinių sunkumų jis buvo vėl priverstas grįžti į Bulgariją. O dėl savo mylimojo ir Elena ryžosi didelėms aukoms. Nelengva buvo jaunai gražiai merginai iš spindinčios Prahos persikelti į tolimą Balkanų užkampį – mums jau pažįstamą Lompalanką. Kaip tik ten Elenos sveikata ėmė sparčiai blogėti. Progresuojanti džiova nežadėjo nieko gero, tačiau Elena, tarsi mėgindama pergudrauti ligą, elgėsi taip, lyg jos dar būtų laukęs ilgas gyvenimas. Ji ne tik uoliai mokėsi lietuvių kalbos, bet ir pusantro mėnesio pasiaukojamai slaugė šiltine užsikrėtusį vyrą. 1889 metų pradžioje jos sveikata ėmė smarkiai blogėti. Eleonora užgeso J.Basanavičiaus glėbyje vasario 16-ąją – dieną, kuri po 19 metų apvainikavo visą lietuvių tautos patriarcho gyvenimą.

 

Didvyriu nesijautė
Mylimos žmonos mirtis iš J.Basanavičiaus gyvenimo galutinai atėmė džiaugsmą. Po kelių dešimtmečių Lompalankos ligoninės slaugė Eugenija Filčeva-Kliaurska prisiminė: „Jis tada buvo taip prislėgtas ir užsidaręs, kad mes visi stebėjomės, kaip jis visa tai gali pakelti. Vienintelis jo nusiraminimas būdavo, kada jis kasdieną, nežiūrint ar lyja, ar sninga, nueidavo valandai ar pusvalandžiui prie savo žmonos kapo. Jis veik nemiegodavo ir nevalgydavo, visą laiką atsidėjęs sekė ligonius ir rašė rusų kalba disertaciją apie vidurių šiltinės diagnozę bei galimumus ją gydyti. Man tekdavo kartais jį pavaduoti tame nuolatiniame ligos progreso stebėjime. Būdamas didelis žmogus ir turėdamas nepaprastą erudiciją, jis nenorėjo niekšiškai baigti savo gyvenimo ir pabėgti iš jo. Nors jo gyvenimas, kaip mes visi aiškiai matėme, buvo begalinė kankynė ir jis buvo pasiryžęs nusižudyti garbingu būdu, t. y. pasišventęs mokslui.“

 

Po žmonos mirties, jau 1892 metais, J.Basanavičius persikėlė į Varną. Ten, nepaisydamas savo ligos, tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį, nuo 1893-iųjų buvo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas. Laikas pamažu gydė gilią netekties žaizdą.

 

1904-aisiais, prasidėjus Japonijos ir Rusijos karui, J.Basanavičius ryžosi rizikingon kelionėn per Tilžę į Lietuvą. 1905 metais jis tapo vienu iš Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorių, vėliau keliavo į Ameriką rinkti lėšų Tautos namų statybai.

 

Dar vėliau buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, o 1918-aisiais J.Basanavičius tapo pirmuoju Vasario 16-osios Akto signataru. Jo parašas šiame dokumente tarsi apvainikavo visą milžinišką tautos patriarcho darbą, prasidėjusį 1883 metais, kai carinę priespaudą kentusiems lietuviams sušvito „Aušros“ spinduliai.

 

Vėlesnis J.Basanavičiaus gyvenimas ir jo darbai reikalauja atskiro pasakojimo. Tad šįkart apsiribokime tuo, kad šį pasaulį jis paliko 1927 metų vasario 16-ąją – dieną, kuri trečią kartą jam tapo lemtinga.

 

O kalbėdamas apie savo ir bendražygių darbus didysis aušrininkas Jonui Yčui sakė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tautą kelti, ir dirbom.“