Landsbergis: Lietuva prarado Meką taip ir nesupratusi, ką iš tikrųjų turėjo

delfi.lt 2019 01 24

„DELFI Dėmesio centre“ – Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovas Gintaras Sodeika ir kino režisierius Audrius Stonys. Taip pat laidoje – režisieriaus ir rašytojo Vytauto V. Landsbergio bei politiko Vytauto Landsbergio komentarai.

delfi.lt

– Pone Sodeika, jūs, aišku, puikiai pažinojote Joną Meką, daug turėjote įvairiausių reikalų. Bet sunku turbūt nuo kažkokios vienos biografijos detalės pradėti šį pokalbį. Kas jums pirmiausia ateina į galvą, prisimenant Joną Meką?

 

G. Sodeika: Kaip ir daugeliui, taip ir man į galvą pirmiausia ateina tai, kad šis amžinai linksmas, pozityvus ir, atrodo, amžinai jaunas ir smalsus žmogus gyvens amžinai. Kažkaip pripratome, kad jis yra ir ilgaamžis, ir tuo pat metu bendraujant amžiaus skirtumo ar barjero niekuomet nesijautė. Ši žinia, viena vertus, šiandien, logiškai mąstant, gal ir galėjo būti nelabai netikėta, bet, kita vertus, labai netikėta. Nes, kaip jau minėjau, buvau įpratęs Joną Meką visada matyti su mumis.

– Visada gero ūpo?

G. Sodeika: Absoliučiai pozityvus žmogus.

– Kiek matyti filmuotuose kadruose, visą laiką linksmas. Ar tai yra tik filmuotuose vaizduose, ar tokį matydavote visą laiką? G. Sodeika: Jis pats, kaip ir jo kūryba, buvo nesuvaidintas. Tai, ką matėme jo asmenyje, bent mano asmeninis įspūdis toks, kad tai buvo nesuvaidinta, natūraliai pozityvu.

 

– Audriau, jūsų norėčiau paklausti turbūt to paties. Kas pirmiausiai ateina į galvą prisimenant Joną Meką?

A. Stonys: Aš sutinku, atrodė, kad jis amžinai bus su mumis. Ir žinoma, jis buvo linksmas. Bet aš prisimenu jo akis. Nuo tada, kai jį pamačiau, ir už to linksmumo buvo gilus begalinis liūdesys. Tokia keista kombinacija džiaugsmo ir priėmimo viso gyvenimo kaip kažkokio vieno didžiulio žaidimo, šventės, kažko be galo vertingo, ir kartu toks didžiulis egzistencinis liūdesys. Taip jį prisimenu nuo tada, kai mačiau, iki paskutinio susitikimo su juo.

 

– Prie mūsų prisijungė dar vienas kino režisierius, Vytautas V. Landsbergis, su juo kalbamės vaizdo skambučiu.

Pone Landsbergi, jūs esate ir kūręs filmą apie Joną Meką, šiaip esate turbūt vienas geriausiai jį pažįstančių žmonių, kurie šiuo metu gyvena Lietuvoje. Kaip jį apibūdintumėte, koks jūsų santykis su Jonu Meku?

 

Vytautas V. Landsbergis: Iš tikrųjų labai sunku kalbėti, kai ką tik pasiekė ta žinia. Vis dėlto, kaip tik po žinios paskambino Romas Lileikis, Užupio respublikos prezidentas, bičiulis, ir kažkaip jis pasakė tam tikrą Jono Meko kodą, kuris ir man labai atliepė. Jis sako: Jonas niekad nebuvo apie pabaigą, jis buvo apie pradžią. Jis turėjo tą gyvybės energiją. Aš manau, kad ir dabar tas niekur nedings. Ir nesinori kalbėti apie kažkokį dalyką, kuris jau baigėsi.

Man atrodo, kad Lietuva dar neišmoko, nepriartėjo prie jo. Ir gal dabar prasidės iš tikrųjų Jonas be kažkokių užkulisinių žaidimų, kurie aplink jo pavardę sukosi, o bus tiesiog žmogus, kuris kūrė tokius filmus, tokią poeziją, tokią prozą. Mano galva, tai yra viena aukščiausių Lietuvos kultūros išraiškos formų pasiekta. Sakyčiau, jei reikėtų apie nobelius kalbėti, tai Jonas buvo arčiausiai ir labiausiai pasaulyje žinomas kaip galintis pretenduoti į tai, kurio darbų kokybė, ypač literatūroje, yra to verta. Bet koks tai yra žmogus, tai, man atrodo, yra dovana Lietuvai. Jos šiek tiek melancholiškai, lyriškai kultūrai toks gūsis džiaugsmo, išdykavimo, kuris eina paraleliai su išmintimi, viso pasaulio kultūros išmanymu ir kino, filosofijos, literatūros. Ir kartu tai – žmogus, kuris mokė mus džiaugtis kiekviena diena.

Mūsų kursas kažkada 90-aisiais, kai nuvykome pas jį mokytis, iš Gruzijos, kino režisieriai lietuviai – ir Matelis toje kompanijoje buvo, ir Stonys, - mes visi turbūt gavome pagrindinę žinią džiaugtis gyvenimu ir apie tai byloti, kad gyvenimas – labai gražus ir meilės sklidinas indas. Gerkite iš jo, dalinkitės juo. Tai buvo tam tikra liturgija kultūros forma ir aš labai tikiuosi, kad ji pasisės ir kad mes galų gale supratę, kada nors, kur nors, nebūtinai Lukiškėse, turėsime Joną Meką, Mačiūną ir Johną Lennoną apsikabinusius, ir kad tai tiesiog taps mūsų gyvenimo dalimi. Šiek tiek pavėluota, bet taps.

 

– Jūs filmavote filmą apie Joną Meką. Kodėl jums šovė mintis jį filmuoti, gal galėtumėte trumpai priminti?

Vytautas V. Landsbergis: Po studijų, grįžus į Lietuvą, pasidarė aišku, kad Lietuvoje apie jį, jo filmus labai mažai žinoma. Mano tas filmas buvo tokie dienoraštiniai pokalbiai, viską fiksavau, ką su Jonu kalbėdavome. Ten buvau nuvykęs ne vieną sykį įvairiais klausimais ir dėl Jono Meko kino centro, buvo toks projektas, kuris įstrigo Lietuvos Vyriausybėje ir Vilniaus savivaldybėje. Ačiū Dievui, kažkokia forma jis padarytas, egzistuoja.

Buvo noras, kad Lietuva sužinotų, kokį šviesuolį turime, kuo galime didžiuotis ir džiaugtis, pristatyti Meką. Iš tikrųjų du filmai sukurti. Pirmasis apie Jono Meko antologiją, kur Jonas pats pasakoja savo biografiją, traukimąsi, atsidūrimą Niujorke ir nepriklausomo kino kūrimą su visais bohemiškais nuotykiais, Salvadoru Dali ir Johnu Lennonu.

 

Ir tada dar liko mūsų tokių privačių paišdykavimų, pasikalbėjimų medžiaga, iš kurios susimontavo antrasis filmukas „Niujorkas – mano šuo“. Tai Jono toks pasidžiaugimas Niujorku, jis mėgdavo svečius vedžioti po Niujorką ir pasakoti apie visas gatveles, knaipeles, vestis į poetų sueigas, ir mokyti rašyti eilėraščius čia pat vietoje, ant servetėlės. Buvo didelis džiaugsmas jį turėti. Aš manau, kad būtasis laikas Jonui netinka.

– Pone Sodeika, kokia kolekcija yra sukaupta jūsų centre? Kokią Jono Meko kūrybos dalį turite?

G. Sodeika:Jono Meko kolekcija, kurią jis kaupė daugybę metų po Jurgio Mačiūno mirties, ir tai jis darė, matyt, paveiktas savo tėvelio. Kaip pats Jonas mėgdavo pasakoti: mano tėvelis neišmesdavo nieko. Kaime visko gali prisireikti, ir viskas buvo kraunama už klojimo. Pats Jonas Mekas, kaip mėgdavo pabrėžti, elgėsi lygiai taip pat. Ir, matyt, tokių paskatų inspiruotas jis ir sukaupė vieną iš savo kaupinių, fluxus kolekciją, kuri, berods 2007 m., buvo įsigyta Vilniaus miesto savivaldybės. Tai buvo Jono Meko vizualiųjų menų centro pradžia.

Viena didžiausių kolekcijų pasaulyje. Kai Vilniuje atsirado ta kolekcija, Vilnius tapo matomas šios srities kultūros žemėlapyje. Tai, berods, antra ar trečia pagal dydį pasaulyje kolekcija, ir tikrai matoma. Tuo metu gavome daugiau nei 2600 eksponatų, ir Jonas dar šią vasarą susisiekė su mumis ir pasakė, žinote, aš čia dar tvarkausi, tai buvo ne vaizdo įrašai, įvairūs dokumentai, susiję artefaktai, ir sako: aš supakavau, ką darome? Sakau, žinoma, perduokite mums. Ir pas mus atkeliavo dar virš 650 artefaktų.

 

– Jis viską susitvarkė iki išeidamas?

G. Sodeika:Mūsų temoje – taip.

 

– Pone Stony, jau Vytautas V. Landsbergis trumpai kalbėjo, kad jūs, ir kaip jaunas režisierius galėjote prie jo prisiliesti. Apskritai, avangardinis kinas Lietuvoje daug kam turbūt sunkiai yra suvokiamas, kas tai per raiškos forma, visi pripratę turbūt žiūrėti kino teatre meninius filmus ir t.t. Jums, kaip režisieriui, kokį poveikį padarė Jonas Mekas?

A. Stonys: Žodžiais apsakyti to neįmanoma. 90-ieji, mes atvažiuojame į Niujorką iš už Geležinės uždangos, kur mes negalėjome matyti nieko…

– Ir staiga – laisvesnis už laisvę Jonas Mekas, ar ne?

A. Stonys: Taip, ir staiga jis mus panardina į Amerikos avangardą, ir mes visą mėnesį nuo ryto iki vakaro žiūrime Amerikos avangardo filmus. Tai buvo toks kultūrinis šokas, ir toks įvykis, kuris apskritai visiškai pakeitė mūsų kino suvokimą. Ir visiems, kurie buvo, visi staiga supratome, kad kinas gali būti kitoks. Jis iš tiesų parodė, kad kinas yra laisvė, kad niekas negali uždėti jokio rėmo kinui. Aš manau, kad tiek man, tiek Arūnui Mateliui, tiek Vytautui V. Landsbergiui, visiems buvo esminis įvykis, pakreipęs mūsų kūrybinį gyvenimą.

 

– Jūs palaikėte santykius ir vėliau, bendraudavote su Jonu Meku?

A. Stonys: Aš jį sutikdavau įvairiuose kino festivaliuose, jis labai vengdavo tokių didelių žodžių „nuostabu“, „fantastiška“, „man labai patiko“. Atsimenu, jis pasižiūrėjo „Viena“, pasikvietė mane prie alaus bokalo, ir sako: žinai, tavo filmas yra OK. Tai čia buvo toks pagyrimas, kad aš supratau, kad pagaliau kažkas tokio įvyko.

 

– Bet kuriuo atveju, Jonas Mekas kaip kino menininkas, ar mes jį galime laikyti pasaulinio lygio žvaigžde?

A. Stonys: Visiškai. Tai yra tikrai ne lietuviškas dydis, tai yra pasaulinis dydis, padaręs didžiulę įtaką ne tik susiformuojant Amerikos avangardui, bet apskritai nepriklausomo kino ideologijai, susiformuojant apskritai nepriklausomam kinui. Ir dabar Jono Meko įtaka jaučiama ne tik dokumentikoje, bet ir vaidybiniuose filmuose.

 

– Mes telefonu susisiekėme su politiku Vytautu Landsbergiu, kuris taip pat seniai pažįsta Joną Meką, ilgus metus pažinojo. Pone Landsbergi, kas jums pirmiausia ateina į galvą prisiminus Joną Meką?

Vytautas Landsbergis: Pirmiausiai labai gaila Jono Meko, kurio jau nebeturėsime. Gaila ir Lietuvos, kuri nebeturės Jono Meko, nors nevisiškai suprato, ką turėjo. Pasakyti labai daug ką galima būtų. Turiu ir asmeninių dalykų. Bet turbūt svarbiausia dabar yra pats įvykis. Didelis įvykis, kažin, ar suprantame, ko netekome.

 

– Jūs sakote, kad Lietuva net nelabai žino, ką turėjo. Ką ji turėjo?

V. Landsbergis: ji turėjo tikrai didelį pasaulinį menininką. Ir to nevertino. Štai ir viskas. Atrodė, kad vieną iš daugelio, kažkur toli. O kad jis yra visame pasaulyje ir kad jis yra labai didelis lietuvis, tuo turėtų būti mums labai artimas ir reikšmingas, tai mes to nevertinom. Turbūt svarbiau buvo kokie nors pavydai, konkurencijos, negu tikras Jono Meko išskirtinumas. Jį derėjo suvokti.

– Pone Stony, jūs sutinkate, kad Lietuva nevertino to, jog Jonas Mekas buvo pasaulinio lygio kūrėjas, būdamas lietuvių kilmės? Mes tuo nepakankamai didžiavomės, nepakankamai supratome?

A. Stonys: Neabejotinai. Mes turime turbūt tik keletą tokio masto kūrėjų savo visoje kultūros istorijoje. Mums turbūt dar prireiks laiko suvokti visą tą mastą kaip jis paveikė mūsų literatūrą, poeziją, kiną – apskritai kultūrą. Kokį gūsį, laisvės vėją Mekas įnešė į Lietuvos kultūrą, kaip jis mus išlaisvino, kaip atvėrė mums pasaulį. Mekas – žmogus, kuris lengvai nepasiduoda kažkokiems įrėminimams ir įvardinimams.

– Pone Sodeika, jaučiate tai, kad Jono Meko kūryba Lietuvoje yra neįvertinta? Ir kad jis pats yra nepakankamai įvertintas?

G. Sodeika: Manau, kad taip. Pats ne kartą esu apie tai kalbėjęs. Kaip faktą galiu paminėti, kad dažnai iš užsienio įvairių meno galerijų, renginių į mus kreipiasi kuratoriai, galvodami, kad Jonas Mekas Lietuvoje turi labai daug sekėjų ir jo kūrybos tyrinėtojų. Aš savo didelei gėdai ir nusivylimui turėdavau pasakyti, kad, deja, Lietuva neturi Jono Meko tyrinėtojų. Vienas jau yra – prieš dvejus metus ponas Čičelis apsigynė daktarinę disertaciją iš Jono Meko kūrybos. Įsivaizduokite, tai yra pirmoji kregždė, atsiradusi tik prieš dvejus metus. Mano supratimu, mes turėtume turėti didelį būrį tyrinėtojų ir žinovų. Žmonių, kurie Lietuvoje skleistų žinią apie šį menininką ir jo kūrybą.

 

– Iš tiesų kiek aistrų buvo net ir Vilniaus savivaldybėje, meru dar esant Zuokui, kai buvo nuspręsta kurti jūsų dabar vadovaujamą centrą.

G. Sodeika: Buvo daug aistrų, buvo ginčų. Ir šiandien jūs tų ginčų galėtumėte išgirsti, nes kai kada mūsų provincialumas vis dar prasiveržia buitiškai vertinant tiek patį Joną Meką, tiek Fluxus judėjimą ir visus su tuo susijusius dalykus. Tokia yra tikrovė.

 

– Pone Landsbergi, jau nieko nepakeisime kalbėdami apie tai, kas buvo ir kaip buvo ar nebuvo suprantamas Jonas Mekas, bet neretai kažko netekus į tai atsigręžiama, susidomima. Jūs matytumėte galimybių kitaip pažvelgti į Joną Meką, jį pristatyti platesnei visuomenės daliai? Kaip tai būtų galima padaryti?

V. Landsbergis: Tai gali būti dviem atvejais. Jeigu atsiranda vienas, du ar trys žmonės, kurie tikrai tiki Jono Meko palikimo verte ir nori tą palikimą skleisti pasauliui, negailėdami nei savo laiko, nei gyvenimo. Kitas variantas – jeigu Lietuva suvoktų, jeigu Lietuva imtųsi Jono Meko kaip savo vėliavos ir savo ženklo. Nors... Lietuva dar nelabai išnaudoja ir M. K. Čiurlionį. Tai turbūt naivu tikėtis, kad Jonas Mekas turėtų kokį nors tyrimų ir sklaidos institutą Vilniuje ir kad mūsų visuomenė nepagailėtų tam šiek tiek centų. Galimybės tam, žinoma, atviros. Gal staiga susivoksime? Gal prablaivėsime? Gal po 10 m. pradėsime galvoti apie tai, ką turėjome ir ką galime turėti, o galime ir palaidoti istorijos puslapiuose.

– Pone Stony, jūsų nuomone, Jonas Mekas galėtų būti vienu iš Lietuvos prisistatymo pasaulyje ženklu? Ir kokią energiją tokiu prisistatymu tas ženklas neštų?

A. Stonys: jis – pasaulio pilietis. Jau dabar, dėstydamas įvairiose pasaulio šalyse, aš rodau jo filmus ir matau kaip jie rezonuoja, kaip jo filmai peržengia visas kultūrines ir geografines sienas. Matau, kokią įtaką ir poveikį daro jo kūryba. Manau, kad Jonas Mekas buvo ir bus Lietuvos ženklas ir pasaulinio kino laisvės ženklas.