Kultūros ministerijos prakeiksmas

lzinios.lt 2018 11 26

Ar esu protingas žmogus, supamas kvailių, ar priešingai? Ši dilema kartais iškyla kiekvienam mūsų, o šįkart – kultūros ministrei, bent taip atrodo iš šalies pažvelgus į vadinamąjį kultūros lauką.

lzinios.lt   A. Ožič nuotr.
2016-ųjų rudenį laimėjusi Seimo rinkimus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir jos suformuota „profesionalų Vyriausybė“ atsinešė skambią ir ambicingą kultūros programą. Žadėta performuoti kultūros valdymą ir padaryti jį profesionalesnį, demokratizuoti kultūros politiką ir stiprinti jos savireguliacijos mechanizmus, labiau įtraukti pačius kultūrininkus ir visuomenę.

„Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sričių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus“, – labai konkrečiai buvo rašoma vadinamojoje Darnios Lietuvos Vyriausybės programoje.

Sauliaus Skvernelio vedamos „valstiečių“ Vyriausybės kadencijai įpusėjus ir darbui įsibėgėjus, tampa vis aiškiau, kad būtent bendradarbiavimo mechanizmai kultūros lauke veikia sunkiausiai. Santalka ir darna negarsėjantys svarbiausių kultūros įstaigų vadovai, atrodo, rimtai susitelkė prieš „Darnios Lietuvos Vyriausybės“ ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson. Jie neigia esantys labiau įtraukti į kultūros valdymą, priešingai, tvirtina pasigendantys ir ministerijos, ir pačios ministrės dėmesio bei noro kalbėtis.

 

Abipusiai kaltinimai

Prieš porą savaičių LRT televizijos laidoje „Forumas“ ministrė ir kultūros vadybininkai apsikeitė ne pačiais švelniausiais žodžiais. Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis teigė, kad „valstiečių“ rinkimų programoje kultūrai žadėta daugiau nei kitų partijų programose. „Bet šiandien matome tą patį, kas buvo ir visus tuos metus iki jų“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad kultūrai skiriamos lėšos neišaugo, o bendravimo kokybė net nukrito.

 

„Paprastai nacionalinių įstaigų vadovai susitikdavo su ministru. Naujam ministrui pradedant darbą vykdavo tokie susitikimai, pasikalbėjimai, situacijos išsiaiškinimai. Su dabartine ministre mums taip atskirai susitikti nepavyko. Toks dėmesys paprastai būdavo parodomas, todėl man šiek tiek keista“, – įspūdžiais dalijosi M. Budraitis.

 

Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė tvirtino, kad Kultūros ministerija su pavaldžiomis nacionalinėmis kultūros įstaigomis bendrauja „ne paritetiniais pagrindais“. Jos nuomone, nacionalinių įstaigų balsas ištirpsta bendruose pasitarimuose, kurių dalyvių ratas labai platus.

 

„Keli bendri pasitarimai ministerijoje vyko. Tačiau nuo pat pradžių pasigedau atskiro susitikimo su ministerijai pavaldžiomis institucijomis. Jos dabar sudaro tą pagrindą, be kurio neįvyktų ir daugelis nevyriausybinio sektoriaus projektų. Visi kartu kalbėjome apie viską, dalyvaujant ir labai mažoms – vieno ar kelių žmonių – įstaigoms. Bet tai nėra reikiamas pokalbio lygmuo ir mastelis“, – teigė R. Prusevičienė.

Pati L. Ruokytė-Jonsson kategoriškai atmetė tokią kritiką. „Tai netiesa, visiškai nesutinku su ponia Prusevičiene. Susitinkame su įstaigomis, kalbamės apie visas problemas. Kažkodėl niekas nekalba apie pozityviąją pusę, o tik apie bėdas“, – skundėsi ministrė. Ji taip pat bandė sukurti įspūdį, kad tariamai nekokybiškas bendravimas užkliūva tik į minėtą LRT televizijos laidą pakviestiems M. Budraičiui ir R. Prusevičienei. Esą kitos įstaigos bendravimu ir bendradarbiavimu nesiskundžia.

 

„Daugelis kitų įstaigų, kurių vadovų čia nėra, to niekada nepasakytų, jie puikiausiai žino, kad bendraujame. Su įstaigomis bendraujame „pagal klausimo esmę“: jei klausimas – apie biudžetą ar investicijas, susitinka vienas viceministras, o jei kalbama apie turinį – kitas. Tam ir yra viceministrai, kad dirbtų tą darbą. Neturėtų būti sureikšminama, kad susitinkama ne su pačiu ministru“, – teigė L. Ruokytė-Jonsson.

Ministerija spinduliuoja ramybę

Kultūros ministerijos atstovų tikinimu, kultūros pertvarka vyksta taip, kaip numatyta Vyriausybės programoje. L. Ruokytės-Jonsson patarėja Rita Grumadaitė „Lietuvos žinioms“ tvirtino, kad šiuo metu baigiamas rengti Kultūros strategijos iki 2030 metų projektas. Jis esą ir taps pagrindu konkrečioms kultūros įstaigų reformoms. „Strategijos kryptys jau buvo pristatytos Kultūros ministerijos kolegijos nariams, tačiau šiame projekte nekalbama apie planuojamą kultūros įstaigų tinklo pertvarką. Strategijos projektas bus pateiktas viešai diskusijai su savivaldybių vadovais, kultūros bendruomene, o galutinis parengtas variantas – Vyriausybei ir Seimui tvirtinti. Tik patvirtinus Kultūros strategiją iki 2030 metų, bus pereita prie atskirų kultūros sektoriaus įstaigų tinklo pertvarkos projektų ir konsultacijų su kultūros sektorių specialistais“, – sakė R. Grumadaitė.

 

Iš minėto strategijos krypčių pristatymo, regis, ir buvo nutekinta schema, kurioje vaizduojama kultūros politiką įgyvendinančių institucijų sistema 2030 metais. Schemoje aiškiai matomas kultūros politikos svorio centro poslinkis į regionus. Joje pažymėtos šį rudenį pradėjusios veikti Regioninės kultūros tarybos, jos ilgainiui turėtų ne tik konsultuoti kultūros klausimais, bet ir skirstyti finansavimą kultūros projektams savo regionuose. Savivaldybėms numatoma perduoti ir kai kurių, šiuo metu Kultūros ministerijos kuruojamų, vietos kultūros įstaigų valdymą.

Patyrę kultūros vadybininkai šiuos planus vertina skeptiškai. Jų nuomone, savivaldos kultūros kompetencijos menkos, todėl jai perduotų valdyti įstaigų lygis neišvengiamai smuktų. Be to, esą būtina atsižvelgti į demografinės raidos tendencijas, liudijančias, kad kultūrinės veiklos koncentracija aplink didžiuosius miestus didėja ir didės.

 

Dokumente – Kultūros politiką įgyvendinančių institucijų schema. 2030-aisiais aiškiai matomas ir šiuo metu neegzistuojančio Istorijos muziejaus suformavimas. Spėjama, kad toks muziejus atsirastų sujungus Lietuvos nacionalinį muziejų ir Valdovų rūmus. Tokį planą galimai patvirtina ir muziejų pertvarkos schema, kuria socialiniuose tinkluose pasidalijo opozicijos politikai. Vienas schemos platintojų – buvęs kultūros ministras, o dabar Seimo narys liberalas Arūnas Gelūnas rašė, kad „schemoje atspindėta Kultūros ministerijos planuojama grandiozinio masto Lietuvos muziejų sistemos pertvarka“. „Tyli, už uždarų durų, be diskusijų, be pateikiamų argumentų“, – taip pertvarką apibūdino A. Gelūnas.

 

Vis dėlto Kultūros ministerijos atstovai kategoriškai neigia šių schemų sąsajas su ministerija. „Kultūros ministerija atsiriboja nuo viešojoje erdvėje platinamų ar galimai ketinamų platinti „kultūros įstaigų pertvarkų“. Kai bus pritarta Strategijos principams, kviesime bendradarbiauti įvairių sričių ekspertus tobulinant kultūros įstaigų tinklo struktūrą, svarstant įvairias alternatyvas“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino ministrės patarėja R. Grumadaitė.

 

Kultūrininkų nerimas didėja

Tačiau kultūros vadybininkai nesileidžia lengvai apraminami. „Lietuvos žinioms“ pavyko surasti ir kitų (minėtoje LRT televizijos laidoje nedalyvavusių) kultūros įstaigų vadovų, kurie negailėjo pastabų ministerijos komunikacijai.

 

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė teigė neabejojanti, kad viešumoje pasklidusi muziejų pertvarkos schema gimė ministerijoje. „Be abejo. O kur kitur?“ – stebėjosi ji. Muziejaus vadovė tvirtino, kad ministerijos atsiribojimas nuo nutekintų dokumentų – melas. „Visais atvejais melas yra blogai, nors pasakyti teisybę kartais labai sunku. Bet kai ją pasakai, tampa labai lengva gyventi. Tai galioja ir santykiuose su žmonėmis, ir kaip šiuo atveju – su institucijomis“, – sakė B. Kulnytė. Jos teigimu, ministerijai ir ministrei trūksta kompetencijos. „Maniau, kad anos kadencijos Vyriausybėje buvo kultūros duobė, bet šiandienos duobė – dar gilesnė“, – pažymėjo muziejininkė. B. Kulnytė sakė, kad panašių įspūdžių išgirsta ir iš kitų muziejų vadovų. „Su kuo pakalbu, visi juokiasi. Dabar jau tiesiog juokiasi“, – tikino ji.

Ne taip griežtai, bet vis dėlto kritiškai komunikavimo tarp ministerijos ir kultūros įstaigų kokybę vertino ir Valstybinio jaunimo teatro direktorius bei Valstybės teatrų asociacijos pirmininkas Audronis Liuga. „Tai vištos ir kiaušinio istorija, ji tampa šiek tiek juokinga. Ministerijos atstovai teigia, kad jiems būtina gerai pasirengti diskusijoms dėl reformos, tiksliai suformuluoti savo pasiūlymus, todėl į pirmąjį etapą neįtraukti atskirų kultūros sektorių specialistai. Tačiau kokius nors (reformos – red.) modelius kuriančiose darbo grupėse turėtų dirbti ir jie“, – teigė jis. A. Liugos nuomone, ministerija galbūt be pagrindo nerimauja dėl galimo specialistų pasipriešinimo reformoms ir todėl nuo jų atsiriboja. Bet kartu jis pabrėžė besitikįs, kad ministerijos atstovai laikysis savo pažadų nepriimti galutinių sprendimų be diskusijų su specialistais.

 

Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė pritarė, kad komunikacija su kultūros įstaigomis ir kitais kultūros lauko veikėjais – didžiausia ministerijos problema. „Pagrindinė problema yra nepakankama, fragmentiška komunikacija su kultūros lauku, jo dalyvių neįtraukimas į reformų planavimą. Reformos galvojamos viršuje ir, tikėtina, planuojamos nuleisti iš viršaus. Vienas toks nesusikalbėjimas jau buvo – dėl Kultūros paveldo departamento ir susijusių organizacijų pertvarkos“, – priminė L. Jablonskienė.

 

Praėjusį pavasarį Kultūros ministerija visuomenės konsultacijoms pateikė kultūros paveldo apsaugos institucinės pertvarkos metmenų projektą. Ministerijai pavaldaus Kultūros paveldo departamento vadovai tuomet paskelbė, kad tokios konsultacijos „yra ydingas, demokratiją imituojantis procesas, nes pateikia visuomenei svarstyti neprofesionaliai parengtą reformos projektą, neįvardijant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais“.

 

Konsultacijų metu metmenis sukritikavo ir visuomeninės paveldosaugos organizacijos, ir atskiri paveldosaugos profesionalai. Diskusijoms įsisiūbavus, Kultūros ministerija kol kas susilaikė nuo tolesnių kultūros paveldo apsaugos institucijų pertvarkos žingsnių.

 

Buvusiųjų patarimai nereikalingi?

Vyriausybės darbą stebintys opozicijos politikai ir prezidentūros atstovai sujudimą kultūros srityje taip pat laiko problema. „Dabartinė situacija, kai kultūros bendruomenę vis sukrečia gandai ir nutekinti dokumentai, kurių ministerija išsižada, rodo konstruktyvaus dialogo tarp Kultūros ministerijos ir kultūros bendruomenės stoką“, – pabrėžė prezidentės vyriausioji patarėja Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Rūta Kačkutė.

 

Jos nuomone, pertvarkų metu „visoms suinteresuotoms šalims būtina žinoti atsakymus į klausimus, kuo ir kodėl yra bloga esama situacija, kokių rezultatų tikimasi iš daromos pertvarkos, ir aiškiai parodyti, kokiomis priemonėmis bus siekiama pageidaujamų rezultatų“. R. Kačkutė teigė pasigendanti tokio aiškumo iš ministerijos.

 

Dar griežčiau ministerijos veiksmus vertino A. Gelūnas. „Permainas vykdyti galima, bet parengiamoji fazė, informavimas ir savotiškas nuraminimas yra privalomi. Tiek imperatyvus reikalavimas kultūros institucijoms susimažinti išlaidas, tiek planai radikaliai keisti nacionalinių ir valstybinių muziejų tinklą užgriuvo netikėtai – pertvarkos schemos kultūros bendruomenę pasiekė kaip „visiškai slapta“ medžiaga. Nieko nuostabaus, kad tai sukėlė audringą reakciją ir susilpnino pasitikėjimą valdžia, kuri visiškai teisingai apkaltinta dialogo su žmonėmis stoka“, – sakė parlamentaras.

 

Kitas Seimo narys konservatorius Vytautas Juozapaitis taip pat teigė, kad viešumą pasiekia „viena po kitos slaptai sukurptos Kultūros ministerijos politinės komandos patamsiuose nemokšiškos schemos“. Jis įtarė, kad tokie planai slepia kėslus pasinaudoti kai kurių kultūros įstaigų nekilnojamuoju turtu, kaltino ministeriją sėjant nepasitikėjimą ir demonstruojant politinės lyderystės stoką.

 

V. Juozapaitis priminė ir kitą L. Ruokytės-Jonsson atsisakymo bendrauti ir bendradarbiauti pavyzdį. Neseniai kultūros ministrės pirmtakas Šarūnas Birutis savaitraščiui „Respublika“ papasakojo bandęs organizuoti visų buvusių kultūros ministrų susitikimą. Tačiau L. Ruokytė-Jonsson tokiam pasitarimui esą nerado laiko. „Šimtmečio proga nuoširdžiai kviečiau ministrę dalyvauti visų 14 per Nepriklausomybės laikotarpį dirbusių kultūros ministrų susitikime. Tris kartus keitėme susitikimo datą derindamiesi prie ekscelencijos ministrės laiko, kolegos stumčiojo savo darbus, grafikus, bet ir trečią kartą ji sugebėjo atsisakyti, nes kažkas kažkur ją iškvietė“, – tuomet tvirtino Š. Birutis.