Istorijos klastotės pagarbos didvyriams neprideda

lzinios.lt 2018 10 10

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderio Ramūno Karbauskio iniciatyvą pripažinti Adolfą Ramanauską-Vanagą faktiniu su okupacija kovojančios Lietuvos valstybės vadovu istorikai vadina cinišku mėginimu perrašyti istoriją.

lzinios.lt
Praėjus porai dienų, kai partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas amžino poilsio atgulė sostinės Antakalnio kapinėse, valdantieji „valstiečiai“ subrandino naują idėją. Seimui bus siūloma priimti deklaraciją, kurioje A. Ramanauską-Vanagą ketinama pripažinti Lietuvos vadovu.

 

„Lietuvos žinių“ kalbinti istorikai vienu balsu tvirtino nepalaikantys tokios populistinės iniciatyvos.

 

Esmė – ne etiketės

„Pasipiktinau. Absurdas. Norisi sakyti – šalin rankas nuo to, ko nesuprantate“, – „valstiečių“ iniciatyvą įvertino istorikė, buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė ir Seimo narė Dalia Kuodytė. Pasak jos, dėl istorijos klastojimo pagarbos didvyriams tikrai nepadaugės. „Man atrodo, padaryta viskas, kad A. Ramanauskas-Vanagas būtų tinkamai pagerbtas, palaidotas ir prisimenamas. Tačiau iš partizanų temos daryti sau viešųjų ryšių kampaniją yra nusikaltimas. Kito žodžio nerandu. Ir tą daro žmogus, kuriam tai daugybę metų visiškai nerūpėjo“, – kalbėjo D. Kuodytė. Pasak jos, nei Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, nei A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo Lietuvos prezidentai. Istorikė atkreipė dėmesį, kad LLKS deklaracijoje labai aiškiai pasakyta, jog pasiekus pergalę LLKS prezidiumo pirmininkas, iki bus išrinktas Steigiamasis Seimas, laikinai eina prezidento pareigas.

 

„Pagrindinė sąlyga – pasiekti pergalę, ir tik tada galima kalbėti apie prezidentus. Visa kita – simboliai. J. Žemaitis-Vytautas iki suėmimo ėjo LLKS prezidiumo pirmininko pareigas. Tų pareigų jis niekam neperdavė. A. Ramanauskas-Vanagas buvo ginkluotųjų pajėgų vadas, pirmininko pavaduotojas. Viskas. Taškas. Bet ar tai reiškia, kad mums tos etiketės svarbesnės negu pati esmė? Negu šio žmogaus auka, jo kova? Juk čia yra esmė, o ne kokių nors kvailų etikečių klijavimas“, – pabrėžė D. Kuodytė. Jos manymu, tokių iniciatyvų Seimo nariai imasi siekdami prisirinkti politinių taškų. Tačiau žmonės, istorikės teigimu, „nekvaili, jų neapgausi, neapsimesi tuo, kuo nesi“.

Pakito visuomenės požiūris LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė taip pat nemano, kad A. Ramanauskui-Vanagui suteikus vadovo statusą pagarbos jam padaugės. „Pastatykime paminklų, išleiskime jo biografiją mokykloms, raginkime, kad būtų lankomos su jo atminimu susijusios vietos, prižiūrimi partizanus menantys objektai. Tiesiog darykime konkrečius darbus. Labai džiaugiuosi, kad mūsų jaunimas labai domisi ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo istorija. Tikiuosi, kad tai – ne vienadienis susidomėjimas“, – kalbėjo B. Burauskaitė.

 

Istoriko Bernardo Gailiaus nuomone, R. Karbauskio pasiūlymas – ciniškas ir neskoningas, neturintis nieko bendro nei su istorija, nei su partizanų atminimu. „Tai nieko nekeičia nei istorinėje atmintyje, nei politikoje, laidotuvių ceremonijoje, kuri jau įvyko, apskritai – jokioje gyvenimo srityje, išskyrus vieną dalyką. Tokiu būdu R. Karbauskis apsimeta esąs sąmoningas pilietis, kuris remia partizanus, gina A. Ramanausko-Vanago vardą. Siekis užsidirbti taškų iš žmonių tragedijų neatrodo padorus“, – sakė B. Gailius. Jo teigimu, šeštadienį vykusios A. Ramanausko-Vanago laidotuvės pirmiausia parodė pasikeitusį visuomenės požiūrį į partizanus. „Man patiko, kad niekas šį kartą neginčijo ir nediskutavo, ar A. Ramanauskas-Vanagas turėtų būtų palaidotas Antakalnio kapinėse, o gal Rokantiškių, ar jam apskritai priklauso valstybinės laidotuvės. Tokios diskusijos nebuvo, ir tai rodo, kad tam tikras tylus visuomenės konsensusas partizanų karo klausimu pasiektas“, – pripažino B. Gailius.

 

Jo akimis, tokių populistinių pasiūlymų politikai imasi jausdami pasikeitusias žmonių nuotaikas. „Prieš kokius 15 metų niekas nebūtų teikęs panašios iniciatyvos. Ir jau tikrai ne R. Karbauskis. Nes tada visuomenėje buvo didžiulis susipriešinimas dėl požiūrio į partizanų kovą. Ir tai neatrodė tema, kuri galėtų politiką padaryti patrauklesnį visuomenei“, – priminė istorikas, parašęs knygą „Partizanai tada ir šiandien“.

 

Lemia sovietinis mentalitetas

Istoriko Algimanto Kasparavičiaus požiūriu, pasiūlymas – visiškai neracionalus. „Tačiau bala nematė, istorija jau praeita, o mes kalbame apie valstybę, jos ateitį. Šiandien turime daugybę opių problemų. Ką tik paskelbti Statistikos departamento duomenys rodo, kad Lietuvoje liko apie 2,8 mln. gyventojų, per 400 tūkst. gyvena žemiau skurdo ribos. Taigi apie ką mes kalbame? Kai kas nors išlenda iš savo kiauto ir išmeta tariamą idėją, atrodo labai nerimta. Žinoma, jei norima ideologiškai dezorganizuoti visuomenę, gal tuomet tai ir turi prasmę“, – sakė istorikas. Jo manymu, tokias iniciatyvas skatina „mūsų 50 metų sovietmečio tąsa“. Pasak A. Kasparavičiaus, didžioji visuomenės dalis naiviai viliasi, kad pakeitus vėliavas ir herbus viskas pasikeičia. „Tačiau radikalūs dvasiniai mentaliniai pokyčiai valstybėje ne nuo to pradedami. O gal taip bandoma nukreipti dėmesį nuo tam tikrų politinių sprendimų? Gal kai kas nori iškelti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, ir tam reikalingas kontekstas?“ – svarstė pašnekovas.

 

Parengė deklaraciją

R. Karbauskis vakar pakvietė Lietuvos visuomenę, istorikus ir teisininkus pradėti diskusiją dėl galimybės pripažinti, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo faktinis su okupacija kovojančios Lietuvos valstybės vadovas. „Valstiečių“ lyderio iniciatyva LVŽS frakcijos Seime nariai parengė ir Seimui teiks svarstyti deklaraciją dėl A. Ramanausko-Vanago pripažinimo Lietuvos vadovu. „Valstybė privalo įvertinti A. Ramanausko-Vanago faktinį statusą po to, kai priešo nelaisvėje žuvo J. Žemaitis-Vytautas, kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos prezidento pareigas“, – teigė R. Karbauskis.

 

A. Ramanauskas-Vanagas 1952–1953 metais pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.