Vitas Karčiauskas: dabar paveldosauga sostinėje – podukros vietoje

lzinios.lt 2018 07 10

Vitas Karčiauskas įsitikinęs, kad paveldosauga yra kompromisų menas. „Reikia kalbėtis su investuotojais, savininkais, visuomene. Kalbėtis, bet ne triukšmauti, kumščiu į stalą trankyti“, – teigia paveldosaugininkas. Jis aptaria didžiausius Vilniaus paveldosaugos skaudulius ir išsako savo požiūrį, kodėl sostinėje šioje srityje situacija tokia komplikuota.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Vitas Karčiauskas: dabar paveldosauga sostinėje – podukros vietoje“

lzinios.lt
V. Karčiauskas – žinomas paveldosaugininkas, Vilniaus skyriaus vedėjas Kultūros paveldo departamente (KPD) prie Kultūros ministerijos.

 

Jis yra sakęs, kad miestas nėra muziejus, o toks požiūris ne visiems patinka. Žinomas paveldosaugininkas. LŽ paaiškino šį išsireiškimą: miestas – ne muziejus, bet jis turi būti saugojamas, laikantis tam tikrų taisyklių.

„Paveldosaugos sistema, ypač Vilniuje, griaunama“

 

– Prie kurio Vilniaus mero geriau rūpintis paveldosauga – Artūro Zuoko ar Remigijaus Šimašiaus, o gal kokio nors kito?

– Lyginti sudėtinga, nes kiekvienas meras tai suprato skirtingai. Tačiau dėl R. Šimašiaus sostinės paveldosaugai labai nepasisekė. Kitų merų išskirti nenorėčiau, nes visi daugiau ar mažiau ką nors darė šiame kontekste.

Tačiau prie R. Šimašiaus paveldosauga yra podukros vietoje.

 

Klasikinis pavyzdys – Polocko gatvės 52 numeriu pažymėto pastatas. Projektai seniai parengti. Reikėjo tik normalaus darbo organizavimo. Iš tam tikrų fondų būtų gavę finansavimą. Nors tas namas – turbūt gražiausias raižytas medinukas.

 

Tai savivaldybės pastatas, kurio istorija parodo, kad paveldosaugos sferoje visiškai nėra organizuotumo.

 

Akcentuočiau, kad dar 1995 metais buvo patvirtintas senamiesčio regeneravimo projektas, esantis sudėtinė dalis Vilniaus nominacinės bylos įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą. Politinė valia buvo išreikšta paprastai: urbanistinių struktūrų, kurios buvo Antrojo pasaulinio karo žaizdos ir po karo nugriautos, neatkūrinėsime. Šiandien matome, kad toks pareiškimas buvo pagrįstas ne tik politine, bet galimai ir tam tikra korupcine forma.

 

O sostinės merui R. Šimašiui, manau, daug įtakos darė įvairios verslo grupės, kurioms paveldosauga – kaip akmuo po kaklu.

– Ar pertvarkant Vilnių vežimas traukiamas į skirtingas puses valdžios, investuotojų/statytojų ir paveldosaugininkų, ar vis dėlto viskas derinama bei randamas konsensusas?

– Kalbant tik apie Vilnių ir tik iki 2017 metų vidurio, manau, kad investuotojai ir paveldosaugininkai, tai yra KPD Vilniaus skyrius, rasdavo bendrą kalbą bei bendrus sprendimus. Iki tam tiko laiko skandalų nebuvo. Vėliau, įsijungus tam tikroms politinėms jėgoms, deja, visi pradėjo traukti į priešingas puses.

 

1992 metais tuometis Prancūzijos paveldo direktorius Christianas Dupavillonas, daug padėjęs Lietuvos paveldosaugos sistemai, būdamas Vilniuje yra sakęs: „Jei išvengsite politinės įtakos, viską darysite gerai.“ Deja, politinės įtakos neišvengėme, ir viena politinė jėga paveldosaugoje lyderiauja. Kadangi šiuo metu šalies valdančioji dauguma yra kita politinė jėga, paveldosaugos sistema, ypač Vilniuje, griaunama iš pamatų. Kalbu daugiau apie konservatorius. KPD vadovai priklauso konservatorių partijai, vykdo šios partijos politiką, departamente dabar – juodas chaosas.

 

Prie sostinės paveldo gynimo prisijungė profesionalų bendruomenės

 

– Ar Vilniaus šviesuomenė pakankamai aktyvi dėl sostinės paveldo, kokias tendencijas pastebite?

– Labiausiai džiugina tendencija, kad šviesuomenė darosi vis aktyvesnė. Galbūt dėl pastarųjų metų chaoso daug kam baigėsi kantrybė. Ypač aktyvėja architektai, apskritai tam tikros profesinės bendruomenės. Vienu ir aktyvumo pavyzdžių pastaruoju metu galima laikyti ir tai, kad dėl pastato Gedimino pr. 27 šviesuomenė vienareikšmiškai pasakė: blogai.

– Turite galvoje stiklainiu pramintą pastatą, kurio pirmas aukštas įstiklintas ir kuriame įsikūrusi „Vero Cafe“?

– Taip. Modernioji architektūra turi teisę ir privalo egzistuoti, o Vilniuje kažkodėl visi mato tik baroką, dar kartais renesansą, gotiką. Tokio įstiklinimo Gedimino pr. 27 neturėjo būti. Kodėl atsirado – sunku pasakyti.

 

Ar galima buvo įstiklinti berėmiu stiklu, tai yra padaryti vasaros kavinę, kurią atidarai ir uždarai – būtų metodologinė diskusija, deja, Vilniuje nėra su kuo diskutuoti. O paveldosauga yra kolektyvinio mąstymo rezultatas, nes tai – visuomeninis, socialinis reiškinys.

 

Ką daryti toliau? Kadangi išduoti leidimai – derėtis su savininku. Paveldosauga yra kompromisų menas. Reikia kalbėtis su investuotojais, savininkais, visuomene. Kalbėtis, bet ne triukšmauti, kumščiu į stalą trankyti. Valdiškų institucijų, tokių, kaip mūsų, pareiga – kalbėtis, rasti labiausiai visuomenei priimtiną sprendimą. Manau, dėl pastato Gedimino proc. 27 įstiklinimo galima rasti kompromisą, išspręsti tą problemą.

 

– Į kokius dar Vilniaus paveldosaugos skaudulius norėtumėte atkreipti dėmesį? Tokiu turbūt galima laikyti viešbučio ir biurų projektą, kuris Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bei vienuolyno ansamblį tarsi uždarytų į stiklo akvariumą?

– Didžiausias skaudulys, mano įsitikinimu, yra su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia susijęs projektas. Pirminis variantas, kurį matė visuomenė, – neabejotinai labai prastas. Mes į tai atkreipėme dėmesį dar praėjusiais metais. Labai liūdna, kad mano valdžia (KPD – red.) nenorėjo suprasti šito reikalo. Todėl socialiniame tinkle „Facebook“ tada parašiau: „Šiandien atmečiau projektą, rytoj tikiuosi būti atleistas iš darbo.“

Kalba eina ne apie pačią Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, bet apie naujamiestį, kai bažnyčia iš tam tikros pusės užstatoma, tad ji pasidaro ne taip gerai matoma, kaip iki šiol. Pirmiausia, problema ta, kad tai yra nauja architektūra. Pagal Architektūros įstatymą, už naują architektūrą, net ir istorinėje aplinkoje, KPD neatsako. Tai yra miesto vyriausiojo architekto atsakomybė.

 

Šioje situacijoje matydami, kad ta architektūra nevykusi, pareikalavome Vilniaus vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio nuomonės. Jis pritarė projekto idėjai, kad tokie tūriai gali būti. Tada beliko vienas kelias – kaip nors atkreipti visuomenės dėmesį. 2018 metų sausio 20 dieną, vyriausiasis miesto architektas, mūsų įtikintas, kad, prieš išduodant leidimą, projektą derėtų parodyti visuomenei, o diskusijos padėtų rasti geriausią sprendimą, parašė vystytojui raštą, prašydamas papildomo viešinimo. Tada po kokios savaitės apie projektą sužinojo visuomenė ir pradėjo diskutuoti.

 

– Tad jūs išjudinote ir paridenote pirmą akmenuką, o dabar jau rieda daug akmenų?

– Dabar tegul rieda, kas tik nori.