Saugumo specialistė: Lietuvoje repetuosime NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimo schemą

lzinios.lt 2018 05 28

Prasidedant didžiausioms karinėms pratyboms Lietuvos istorijoje JAV Merilando universiteto mokslininkė, tarptautinio saugumo ir nekonvencinių grėsmių specialistė Eglė Murauskaitė sako, kad šiuo metu mūsų šalyje vyksta daug svarbių ir įdomių karinių mokymų. Visgi ne visas grėsmes galima išmokti atremti pratybose, o visuomenės pasirengimas ir sąmoningumas ne mažiau svarbu nei ginklai ir sąjungininkai.

lzinios.lt
– Lietuvoje šiuo metu vyksta arba netrukus prasidės bent kelios karinės pratybos. Sakoma, kad tai – didžiausi kariniai mokymai šalies istorijoje. Kodėl pratybos yra tokios svarbios, kokią žinią jos neša, ko jose mokomasi?

 
– Pratybose mokomasi dirbti kartu su sąjungininkais. Žiūrima, kaip veikia koordinavimas, koks yra atsakas, per kiek laiko, kaip aktyvuojasi daliniai. Itin įdomios karinės pratybos („Perkūno griausmas“) prasidės birželio pradžioje, jų metu bus aktyvuotos visos lietuviškos ne karo meto pajėgos. Taigi, bus repetuojama NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimo schema, o tiksliau, kaip reaguotų karinės pajėgos, kaip mes bendrautume su sąjungininkais. Tai – operacinė dalis, bet dar įdomiau, jog prieš porą savaičių pirmą kartą Lietuvos istorijoje vyko strateginės pratybos Vyriausybės nariams.

 

Tai vyko gegužės 18 dieną ir strateginiame lygmenyje buvo žiūrima, kaip aktyvuojasi NATO 5-asis straipsnis. Kokių veiksmų būtų imtasi, jei sąjungininkai atvažiuotų į Lietuvą. Pratybų metu paaiškėjo, kad politiniai sprendimai priimami sklandžiai ir greitai, bet techninės detalės, teisiniai niuansai stringa. Tokios pratybos Lietuvoje buvo daromos pirmą kartą, mūsų kariuomenė treniruojasi jau seniai, bet pratybos ne kariškiams, o Vyriausybės nariams – naujas dalykas. Taigi, parepetavus politinį-strateginį segmentą gegužę, birželį bus gerai peržiūrėti, kaip veikia karinė pratybų dalis.

 

Pratybos ne kariams svarbios dar ir todėl, kad reikia žinoti, kaip veikia ir kaip dera taikos įstatymai karinių veiksmų metu, suderinti įstatyminę dalį, atsižvelgti į hibridines grėsmes. Svarbu žinoti ir pasitikrinti greitį, per kurį žinios pasiekia vietos policiją ar žiniasklaidą, numatyti, kaip ir kada informuojama visuomenė, kokiu greičiu tai vyksta.

 

– Ar karines pratybas, kuriose bus mokomasi veikti aktyvavus NATO 5-ąjį straipsnį, galima laikyti atsaku „Zapad 2017“ pratyboms?
– Nemanau, kad tai – atsakas „Zapad 2017“ pratyboms. Strateginio signalizavimo mechanizmai, kuomet norima pasiųsti signalą su tam tikra intensija, veikia greičiau ir paprasčiau. O tokie dalykai, kaip „Zapad 2017“ pratybos ar tokios, kokios dabar vyks – koordinuojamos ir ruošiamos beveik metus. Mes žinojome, kad bus „Zapad 2017“, bet tikrai nemanau, kad netrukus vyksiančios pratybos bus bandymas duoti atkirtį ar pasirodyti.

 

Pratybų tikslas yra ruoštis ir mokytis reaguoti į įvairiais situacijas. Rusai darydami pratybas sako, kad mokosi reaguoti į vienokias grėsmes, na, o mes – į kitokias. Tarkime, gegužės pradžioje Vakarų Lietuvoje vyko taktinio lygmens operacinės pratybos, kuriose treniruotasi reaguoti į hibridines grėsmes mieste. Vyksta daug pratybų, kurioms keliami skirtingi tikslai, o su sąjungininkais dažniausiai mokomasi dirbti kartu, pratybų scenarijai yra mažiau svarbūs.

 

Lietuvos pratybų planavime, mano nuomone, yra kamšomos spragos, ko nedaryta, ko pasigesta, ko neišmokta iki galo, taip pat – reaguojant į besikeičiančią situaciją.

 

– Kaip Europoje ir Lietuvoje pasikeitė saugumo situacija po 2014 metų įvykių Ukrainoje? Ko išmokome, ko reikėtų pasimokyti?

– Akivaizdu, kad situacija pasikeitė. Man nelabai patiko, kaip Lietuva sureagavo į situaciją Ukrainoje iš strateginės komunikacijos pusės. Situacija buvo sugrėsminta. Gerai yra tai, kad buvo grąžinti šauktiniai, imtasi kitų, neatidėliotinų veiksmų, nes tai buvo deramas atsakas į susiklosčiusią situaciją. Visgi jei kalbėsime apie strateginę komunikaciją, mes praleidome progą efektyviai ir aktyviai komunikuoti su visuomene, nuolatos buvo kalbama apie tai, kad reikėtų „susiimti“ ir pasiruošti, nes mus tuoj puls. Kai tai neįvyksta, žmonės praranda dėmesį.

Realiausios ir rimčiausios grėsmės yra netiesioginio pobūdžio. Grėsmės yra tada, kai manipuliuojama žiniasklaida, bandoma dirbtinai užaštrinti įvairius visuomenės vidinio skilimo židinius. Mes nesame apkalbėję, kaip siejasi mūsų socioekonominė politika su šalies saugumu ilguoju laikotarpiu. Taigi, buvo padaryta klaida kalbant su žmonėmis, kad saugumas tėra „šauktiniai, šauliai ir šautuvai“. O juk saugumas yra ir pilietiškumas, žmonių išsilavinimas, karjeros galimybės, sveikatos apsauga. Kol mes to nesiesime, tol būsime menkai pasiruošę grėsmėms, su kuriomis dabar susiduria ne tik Lietuva, Europa, bet ir visas pasaulis.

 

Žmonių radikalizavimas mums dar nėra aktualus, bet gal pas mus yra entuziastų, kurie nori važiuoti į Ukrainą. Tai gali būti veiksmas, kuris yra paskatintas gerų norų, bet ten gali nutikti visko. Kai kurie gali važiuoti į Ukrainą kovoti ir Rusijos pusėje. Jie vėliau grįžta, turi įvairių patirčių, gali kurti pogrindinius „būrelius“, telkti bendraminčius. Tikėtina, kad įkūrus panašų būrelį jis gautų ir paramos. Taigi, radikalizaciją nebūtinai reikia sieti su religija. Tai, žinoma, hipotetinė dėlionė, bet, tarkime, prancūzai ar amerikiečiai labai realiai susiduria su buvusių kovotojų problema, nes žmonės pabuvę karo zonose grįžta namo. Rusai taip pat yra susidūrę su šia problema, jos neišvengė ir kiti regionai.

 

Po 2014 metų Lietuvoje pamažu imta suvokti, kad saugumo klausimai neturėtų apsiriboti Rusija. Tiesa, tai dar tik daigeliai, bet jau atsiranda platesnis pasaulio matymas. Kol kas yra supratimas, kad mes privalome domėtis kitais konfliktais, regionais, nes pas mus neatvažiuos sąjungininkai, jei mūsų nebus ten, kur jiems mūsų reikia. Taigi, pradedame plėsti akiratį, bet reiktų, jog tai pajustų ir platesnė visuomenė.

 

Europoje taip pat būta pasikeitimų: pasikeitė požiūris į Rusiją, anksčiau Vakarai į Rusiją žiūrėjo, kaip į potencialią sąjungininkę, siekė neaštrinti ir nekurstyti konfliktų. Dabar daug atsakingiau žiūrima į Rusijos „elektroninę veiklą“, tai ypatingai pastebima po Rusijos mėginimų manipuliuoti rinkimais Prancūzijoje, JAV ar Didžiojoje Britanijoje.

 

Pradėta visai kitaip žiūrėti į rusišką žiniasklaidą, padidėjo atsparumas propagandai. Taip pat pastebima, kad kalbėtis su Rusija dvišaliu pagrindu norima vis mažiau. Atsirado supratimas, kad NATO ir ES turi laikyti vieningą „frontą“. Suvokta, kad kalbėtis už sąjungininkų nugaros yra pragaištinga, nes atsiranda „skaldyk ir valdyk“ tendencijos.

 

– Karinis pasirengimas atremti grėsmes – svarbu, bet ne mažiau svarbu ir visuomenės nusiteikimas, pasirengimas galimoms grėsmės. Kokių „silpnų vietų“ mes turime, kaip tai gali būti panaudota prieš mus?

– Jei kalbėtume apie visuomenės kiršinimą, „silpnas vietas“, manau, jog identifikavus vieną visuomenės grupę ant kurios yra linkstama „sukarti visus šunis“ ir užbrėžus „mes ir jie“ takoskyrą, būtų galima sukelti nemažai ažiotažo. Jei vieną marginalizuotą grupę pavyktų įtikinti ne tik protestuoti, bet ir imtis rimtesnių veiksmų – scenarijų gali būti įvairių.

 

Galime pažvelgti į situaciją ir iš kitos pusės. Turime Šaulių sąjungą, kurioje yra daug šaunių žmonių, kurie yra pasiryžę treniruotis, aukotis. Visgi tenka girdėti, kad tarp šios organizacijos narių yra gana įvairių žmonių. Tai gali būti žmonės, kurie tiesiog nori išlieti energiją, o gali pasitaikyti ir tokių, kurie savyje turi „nerealizuotą pulkininką“, kuriam svarbu vadovauti ir vaikyti.

Todėl aš galiu įsivaizduoti situaciją, kurią būtų galima išprovokuoti. Įsivaizduokime, kad provincijoje išprovokuojamos riaušės, į jas įsivelia keli aršesni Šaulių sąjungos nariai ir visa tai ištrimituojama tarptautinei žiniasklaidai. Sėdint, tarkime, Berlyne ir nežinant visų detalių ar to, kas yra šauliai – istorija galėtų nuskambėti įvairiai. Taigi, mygtukus paspaudyti nėra sunku, ypatingai, jei tai yra nukreipta į auditoriją, kuri nejaučia ir nežino konteksto. Mes turime drąsiau kalbėti apie savo silpnas vietas ir lopyti spragas.

 

Svarbu treniruotis, ruoštis mažesnės grėsmės scenarijams. Rusijos veikimo principai visada balansuoja ties tarptautinių susitarimų ir tradicinių karinių doktrinų riba. Kaskart būna kas nors nematyto, naujo, kažkas, kas galėtų įnešti dvejonės, kad kiltų klausimai apie pavojų, teisėtumą. Taip yra stumiama riba ir tai yra pavojinga.

 

Nežinau, ar kariuomenė yra tie žmonės, kurie turėtų tam ruoštis. Gal tai daugiau strateginio/politinio lygmens sprendimai. Žinoma, visuomenė taip pat gali pasiruošti deramai reaguoti į propagandą, būti sąmoninga, budria. Visuomenė yra pajėgi reaguoti į tam tikrus dalykus, juos atskirti, todėl nereikėtų elgtis su žmonėmis, kaip su vaikais. Ji (visuomenė) neturi laukti, kol bus pasakyta, ką daryti. Reikia nebijoti kalbėti apie galimus scenarijus ir įvairias problemas.

 

– Lietuvai saugumo kontekste labai svarbus JAV ir NATO vaidmuo, bet gal jis keičiasi? Kokį vaidmenį Europos ir Lietuvos gynyboje vaidina JAV?

– Lietuva nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo linkusi dėti viltis į JAV. Mums visada darė įspūdį tai, kad JAV nepripažino mūsų okupacijos ir tą šalį laikėme ir tebelaikome svarbiausia sąjungininke. Visgi, mano nuomone, jau daug metų nepelnytai nuvertinami europiečiai NATO sąjungininkai ir pervertinami amerikiečiai. Tarkime, po 2014 metų matėme Baracko Obamos administracijos bandymą sankcionuoti pagalbą ginklais Ukrainai, bet tai buvo nesėkmingas bandymas. Amerikiečiai tą kartą labiau sureagavo į Rusijos žvanginimą branduoliniais ginklais.

 

NATO po Ukrainos įvykių stipriai „susiėmė“, matome tarptautinius batalionus, kurie yra dislokuoti keliose šalyse, ne tik Lietuvoje. Tuo pačiu mes matome, kad amerikiečių pajėgos pamažu traukiasi. Jų čia visada buvo nedaug, bet buvo tam, kad galėtų garantuoti simbolinį įsitraukimą. Lietuvoje dislokuotų JAV karių skaičius stipriai mažėja ir neužilgo jų čia neliks. Žinoma, yra techninė parama, pagalba ginklais, bendros pratybos, bet karių skaičius – sumažintas, nes nebenorima galimo priverstinio įtraukimo į konfliktą.

Todėl aš manau, kad JAV šiuo metu yra linkusi kliautis NATO mechanizmais. Jei prieš 10 ar 15 metų pasakymas, „jei NATO neateis, ateis JAV“ skambėjo solidžiai, tai dabar NATO ir Europa yra pagrindinis gynybinis adresatas. Mes turime kalbėtis su jais.

 

JAV politika yra nukreipta vidaus problemoms spręsti, jie nėra pasirengę į užsienį siųsti daug karių ar plėsti savo tarptautinį vaidmenį. Su Rusija aštrinti santykių JAV taip pat nenori. JAV „savo lėkštėje“ turi daugiau interesų: Kiniją, Šiaurės Korėją, Lotynų Ameriką, įsitraukimą Sirijoje ir Irake. Taigi, aš manau, kad NATO ir NATO-ES bendradarbiavimo ašis mums šiuo metu turėtų būti svarbesnė.

 

– Kurios valstybės yra geriausiai pasirengusios įvairaus tipo grėsmėms? Kaip kitose valstybėse visuomenės reaguoja į tai, jog kiekvieną dieną gali nutikti kažkas netikėto ir nemalonaus?

– Visuomenės pasirengimas grėsmėms ir kasdienis gyvenimas – subtilus balansas. Mes turime ir ekstremalių pavyzdžių, tarkime Izraelį. Ten daug gyventojų yra apmokyti dalyvauti kariniuose veiksmuose, aktyviai priešintis. Bet tuo pačiu matome ir daug žmogaus teisių pažeidimų. Galėtume kalbėti apie Prancūziją arba Belgiją, kur žmonės atvirai diskutuoja, kokių saugumo priemonių reikia, kur turėtų eiti valstybė, kur dalyvauti. Visgi ten matome ir teroristines atakas. Tai yra kompleksiniai procesai, todėl tobulų pavyzdžių nėra.

 

Yra skirtingos grėsmės su kuriomis susiduria visuomenės, kaip ir skirtingos reakcijos. Mane žavi Prancūzija ir jos visuomenė, jų gebėjimas kritiškai ir atvirai kalbėti. Ten yra visko: pritariančių kariams, saugantiems metro stoteles ir jiems nepritariančių, vieni prancūzai pasisako prieš misijas Afrikoje, kiti įsitikinę, kad ten būti – privalu. Nuomonių gausa rodo, kad politikų sprendimai turi didesniosios visuomenės dalies pritarimą ir tai, jog visuomenė plačiai apsvarsto vieną ar kitą klausimą. Mūsų visuomenėje labiausiai pasigendu būtent to.

Nacionalinės pratybos „Perkūno griausmas“ Lietuvoje vyks Birželio 1–15 dienomis. Jų metu Lietuvos ginkluotosios pajėgos tiek savarankiškai tiek ir su NATO sąjungininkais treniruosis vykdyti plataus spektro valstybės ginkluotosios gynybos operacijas. Pratybų scenarijus imituos įvykių eskalaciją nuo lokalaus incidento su hibridinio karo apraiškomis iki plataus masto karinio konflikto. Pratybų mastas, kompleksiškumas, dalyvių ir technikos skaičius leis įvertinti šalies ir sąjungininkų gebėjimus vykdyti gynybos operacijas, o Lietuvai – patikrinti priimančiosios šalies paramos suteikimo galimybes. Pasiruošimas šalies gynybai yra esminė kariuomenės užduotis, kuriai kariai nuolat ruošiasi. Nacionalinėse pratybose „Perkūno griausmas“ dalyvaus apie 8000 karių, pareigūnų ir civilių.

 

Tarptautinėse pratybose Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje ir Latvijoje „Kardo kirtis“ birželio 3–15 dienomis iš viso dalyvaus 18 tūkst. karių iš 19 NATO ir partnerių šalių. Pratybos „Kardo kirtis“ vyksta jau aštuntą kartą, pirmosios vyko 2010 metais. Šiemet panašiu metu Lietuvoje vyks ir nacionalinės pratybos „Perkūno griausmas“, taip pat – mokymai „Tvirtas kobaltas“ Kauno apylinkėse, o birželį prasidės „Baltops“ pratybos Baltijos jūroje.