Bernardas Gailius: Kada keisime premjerą?

15min.lt 2018 03 22

Per pastaruosius kelis mėnesius viešojoje erdvėje išpopuliarėjo retoriniai ir provokaciniai klausimai premjerui Sauliui Skverneliui. Ar ilgai jis dar nematys Ramūno Karbauskio oligarchinių kėslų? Ar jam tinka į politines nesąmones vis labiau klimpstanti partija? Taip ir panašiai klausinėjame jau kuris laikas.
Bernardas Gailius

15min.lt
Manau, kad galime pereiti nuo klausimų prie atsakymų. Premjeras nėra Lietuvos draugas. Jis puikiai jaučiasi valdžioje išlaikomas partijos, kuri piktavališkai manipuliuoja rinkėjų emocijomis iš tikrųjų siekdama patenkinti vieno konkretaus verslo koncerno interesus.

 

 

Dar daugiau. Premjeras puikiausiai jaučiasi palaikomas partijos, kuri atvirai stoja prieš svarbiausius Lietuvos valstybės interesus. Partijos, kuri sąmoningai ar dėl kompetencijos stokos, tarnauja Lietuvos priešams.

Jei kam dar trūko kokių nors „įrodymų“, kad R.Karbauskio partija dirba Rusijai ar bent jau pasiduoda jos įtakai, tai akivaizdžiausią patvirtinimą šią savaitę išdėstė jis pats. Komentuodamas Valstybės gynimo tarybos sprendimą palaipsniui kelti išlaidas gynybai, kad 2030 m. jos siektų 2,5 proc. BVP.

 

R.Karbauskis pareiškė, kad „reikia svarstyti, kiek didinimas paveiktų tas socialines programas, kurias turime vykdyti, kiek tai paveiktų valstybės galimybes didinti atlyginimus ir viešajame sektoriuje, mokytojams, kultūros darbuotojams, valdininkams, pensijas kiek galėsime didinti”. Kas nors šiek tiek seka Lietuvos politiką ir turi nors šiokią tokią atmintį, tas nesunkiai atpažins čia seną nuvalkiotą rusišką liniją Lietuvoje.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo mums bandoma įteigti, kad išlaidos gynybai – kliūtis socialinei ir švietimo politikai. Šią priešpriešą toliau galima visaip sukioti. Gali būti pabrėžiama, kad Lietuvos gynyba neperspektyvi ir todėl tai pinigų, kurie galėtų būti geriau panaudoti, švaistymas. Galima atsispirti nuo tariamai apverktinos socialinės padėties ir sakyti, kad gynybai nėra pinigų.

 

Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos galutinė formulė neturi reikšmės. Svarbiausia – kuo labiau apsunkinti Lietuvos gynybos finansavimą. Rusijos požiūriu tai ilgalaikis strateginis interesas.

 

Šis interesas formuojasi dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl atvirai deklaruoto Rusijos siekio anksčiau ar vėliau susigrąžinti „prarastas teritorijas“, įskaitant Baltijos valstybes. Antra, dėl taip pat atvirai deklaruoto Rusijos priešiškumo NATO ir iš to plaukiančios „būtinybės“ apsunkinti šios organizacijos veiklą.

 

Būtent todėl vagą „kariuomenė prieš švietimą ir visuomenės gerovę“ Lietuvoje varė ir tebevaro socialistai, pacifistai, anarchistai, paksistai, įvairiausios rusiškos ir prorusiškos visuomeninės organizacijos. Ir, žinoma, specialiai Lietuvai skirta rusiška spauda. Pavyzdžiui, svarstant šių metų Lietuvos biudžetą, propagandiniame portale „Sputnik“ gynybos išlaidas švietimui ir socialinei politikai priešpastatė pats Rolandas Paksas.

Manote, kad premjeras viso to nežino? Patikėkite, žino geriau už mus visus. Tik jam vienodai. Pats jis gynybos išlaidų didinimui pritarė, tai jam nieko nekainuoja. O biudžeto svarstymas dar toli, koks skirtumas, ką dabar ta premjero partija pakalbės. Gal net ir gerai, kad prorusiškai pasisako. Dar viena puiki proga pasinaudoti jau patikrinta technika: valstiečiai – sau, S.Skvernelis – sau.

 

Todėl ir sakau, kad premjeras nėra Lietuvos draugas. Kaip visi valstiečiai, jis Lietuvos piliečius laiko mulkintinais kvaileliais. Bet manau, kad jis neteisus. Lietuvoje pakanka žmonių, kurie gali sudėti du su dviem. Tiksliau, vieną su vienu.

Nėra tokio dalyko kaip pats sau premjeras. Nėra tokio dalyko kaip profesionalus premjeras. Premjeras yra politikas, kuriam valdžią, galią ir net patį vardą suteikia valdančioji partija. Be partijos premjeras nieko nereiškia, o partija ir be premjero išlieka valdančiąja. Todėl jei partija – prieš Lietuvą, tai ir premjeras – prieš Lietuvą, kad ir ką jis asmeniškai galvotų ar kalbėtų.

 

Sąmoningam Lietuvos piliečiui šiandien jau turėtų rūpėti tik vienas, visai ne retorinis ir ne provokacinis, o fundamentaliai politinis klausimas: kada mes pakeisime premjerą? Kada ir kaip pajėgsime atimti valdžią iš Lietuvai priešiškos jo partijos?