Antanas Terleckas – neprisitaikęs, nepasidavęs, nepraradęs vilties

lzinios.lt 2018 02 09

Šiandien 90-metį švenčiantis Antanas Terleckas Lietuvos nepriklausomybės idėjas drąsiai viešai žarstė dar gerokai prieš vėliau įsisiūbavusią ir visą Lietuvą apėmusią Sąjūdžio bangą. Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas ir lyderis, pogrindinės spaudos leidėjas, politinis kalinys pelnytai laikomas žinomiausiu ir aktyviausiu neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai atstovu, 1979 metais paskelbto Laisvės memorandumo, atvedusio ir prie Kovo 11-osios, tėvu.

lzinios.lt
A. Terlecko, visą savo gyvenimą skyrusio kovai su okupantu, 1978 metais įkurta Laisvės lyga įskėlė molines Sovietų Sąjungos milžino kojas.

Lūžio taškas Kaip „Lietuvos žinioms“ pasakojo jo bendražygis, dar būdamas 17 metų įsisukęs į pogrindžio veikėjų būrį, pranciškonas Julius Sasnauskas, įžvalgus, ekonomiką, o vėliau istoriją neakivaizdžiai studijavęs A. Terleckas puikiai suprato, kad slaptieji Molotovo-Ribentropo pakto protokolai yra didysis mūsų laisvės koziris, svariausias argumentas reikalauti Baltijos šalių nepriklausomybės.

 

1979 metų rugpjūčio pradžioje, artėjant 40-osioms Molotovo-Ribentropo pakto metinėms, A. Terleckas parengė kreipimąsi į Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Dokumente buvo smerkiamas Molotovo-Ribentropo paktas ir raginama pripažinti okupuotų Baltijos šalių teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Kaip prisiminė J. Sasnauskas, tą vasarą jie dviese nuvyko į Tartu pasitarti su estų disidentais. „Nenoriu visur kaišioti angelų ar kažkokių jėgų, bet tikrai tada viskas susidėliojo stebuklingai, – pasakojo J. Sasnauskas. – Tartu knygyne atsitiktinai radom tai, ko ir reikėjo – kelias knygas apie tarptautinę teisę. Jos padėjo parengti galutinį memorandumo variantą. Buvusį retorinį tekstą pavertėme aiškiu, tiksliu, konkrečius reikalavimus keliančiu dokumentu.“

 

„45 pabaltijiečių memorandumu“ vadinamą dokumentą pasirašė 45 asmenys: 35 lietuviai, 6 latviai, 4 estai, savo parašais parėmė keletas žymiausių Rusijos disidentų, tarp jų – ir akademikas Andrejus Sacharovas, pas kurį į Maskvą sėkmingai pavyko nuvažiuoti pačiam A. Terleckui. Memorandumas pasiekė Vakarus. Kai rugpjūčio 23 dieną jis buvo paskelbtas per Vakarų radijo stotis, pasirodė pogrindinėje Lietuvos spaudoje, tai buvo lūžio taškas ir daugelio apie tai išgirdusiųjų galvose.

Pasak J. Sasnausko, vien šis įvykis A. Terlecką daro didžiu pasipriešinimo politiku. „Žinoma, prieš tai pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, suradusi būdą kelti paprastų žmonių reikalavimus, buvo genialus Teofilio Matulionio sprendimas, – pasakojo J. Sasnauskas. – Tačiau Antanas sakydavo, kad „Kronika“ per daug viską aplink vynioja. A. Terleckas vadovavosi posakiu „komunistų partijai reikia rėžti tiesiai į tarpuragį“. Ir jam pavykdavo.“

 

Kaip pasakojo J. Sasnauskas, vienas didžiausių komplimentų Laisvės lygai buvo vieno KGB pulkininko pasakyti žodžiai, kad veikdami keliese jie sugebėjo sudaryti stipraus pogrindžio Lietuvoje įspūdį.

 

Prilygo Nepriklausomybės Aktui

„Antaną laikau didžiausiu pasipriešinimo sąjūdžio strategu, – sakė J. Sasnauskas. – Jis daugeliu atvejų tikrai turėjo didžiulę nuojautą. Pavyzdžiui, jis pirmasis iškėlė versiją, kad galbūt Kaune 1926 metais keturi komunarai buvo sušaudyti Maskvos užsakymu ir kad 1926 metų perversmas buvo naudingas ir Maskvai. Po kelių dešimtmečių istorikai, radę archyvinės medžiagos, šią versiją lyg ir patvirtino.“

 

Kaip A. Terlecko rengtą memorandumą įvertino „Lietuvos žinių“ kalbintas istorikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas, tai buvo to meto Nepriklausomybės aktas, pareikalavęs panaikinti sovietų ir nacių pakto pasekmes. „Antisovietinio pogrindžio ir okupacijos sąlygomis Laisvės lygos ir jos lyderio A. Terlecko suformuluoti programiniai tikslai, uždaviniai ir idėjos ilgainiui tapo atsikuriančios Lietuvos valstybės oficialiosios politikos neatskiriama dalimi ir buvo sėkmingai įgyvendintos“, – sakė G. Šidlauskas.

 

Praėjus vos dviem mėnesiams po memorandumo paskelbimo A. Terleckas buvo suimtas. Už nelegalių leidinių dauginimą ir platinimą, pareiškimų ir atvirų laiškų rašymą nuteistas 3 metų laisvės atėmimu griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir nutrėmimu 5 metams. Kalėjo lageryje Permės srityje, paskui ištremtas į Magadano sritį. Iš tremties grįžo 1987 metų pradžioje.

 

Jo bendražygis J. Sasnauskas, kartu rašęs ir pasirašęs minėtą memorandumą, taip pat buvo įkalintas, o paskui atsidūrė tremtyje (Tomsko srityje). „Kad ir kaip būtų keista, Sibire „Vatikano radiją“, „Amerikos balsą“, „Laisvės radiją“ („Svoboda“) girdėjau daug geriau nei Lietuvoje, beveik be trukdžių, – pasakojo J. Sasnauskas. – 1983 metais per šias radijo stotis išgirdau, kad Strasbūre, Europos Parlamento posėdyje, balsų dauguma buvo priimta „siūloma rezoliucija dėl padėties Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje“.“

 

Pasidžiaugdamas, kad jų veikla duoda vaisių, tuomet J. Sasnauskas laiške A. Terleckui rašė: „Rezoliucija prasideda pastaba, kad Europos Parlamentas atsižvelgė į „45 pabaltijiečių memorandumą“. Atseit, prieš 3 metus Vakarai nenorėjo „erzinti Tarybų Sąjungos“, o dabar siūlo Europos valstybėms kelti Pabaltijo klausimą SNO (JTO – aut.) dekolonizacijos komisijoje; šiai komisijai svarstyti ir buvo pasiųsta minėta rezoliucija. Matai, kiek žalos mes padarėm savo šaliai! Esam verti dar ne tokių bausmių! Ar dar neįsigijai radijo imtuvo? Tai irgi gera priemonė nuotaikai taisyti.“

 

Tiesiai pasakė, kas yra kas

„Džiaugiuosi, kad turėjau tokį mokytoją. Mes tada galėjom eiti kad ir per ugnį. Jis mus tokius padarė, nukreipė teisinga linkme, padėjo atrasti savo pašaukimą. Tuo metu mus visus veikė vienas kito drąsa“, – pasakojo J. Sasnauskas. Pasak jo, A. Terleckas nuostabiai mokėjo dirbti su jaunimu, duodavo paskaityti pogrindinės literatūros. Pats buvo išstudijavęs, persirašęs beveik visą užsienio lietuvių išleistą Bostono enciklopedijos penkioliktą tomą, skirtą Lietuvai, buvo perskaitęs ir pasibraukęs visus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko (Lietuvos komunistų partijos įkūrėjo) gal dešimties raštų tomus, Komunistų partijos atsišaukimų keturis tomus. „Kas galėjo skaityti tą šlamštą? O Antanas skaitė ir rasdavo ten išdavikiškos komunistų veiklos įrodymų, cituodavo mums tas vietas. Tai, žinoma, sustiprindavo ir mūsų nusiteikimą, – sakė bendražygis. – Kai dabar pagalvoju, jeigu man reikėtų taip dirbti su jaunimu, vargu ar aš turėčiau tiek kantrybės.“

 

Kaip pasakojo J. Sasnauskas, tuo metu, kai daugeliui atrodė, jog galva sienos nepramuši arba prieš vėją nepapūsi, A. Terleckas nuolat bandė tai daryti. „Pavyzdžiui, kartą važiuojant traukiniu į Maskvą nepažįstamam bendrakeleiviui, kuris buvo ką tik nuo pradžios iki paskutinės eilutės perskaitęs „Tiesą“, ėmė pasakoti apie pokarį, partizanus, Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Jo kalbos greitai tapdavo antitarybine agitacija, – teigė J. Sasnauskas. – Dar vienas puikus būdas skleisti tik pogrindyje tuo metu keliamas idėjas, šviesti žmones buvo atvirų laiškų rašymas. Unikalus Antano žanras – „nepasakyta kalba“. Parašydavo ir išsiuntinėdavo visoms redakcijoms. Žinojo, kad ten perskaitys ne vienas žmogus, gal susimąstys, diskutuos, kitiems papasakos.“ Įdomiausia, pasak jo, kad tik viena redakcija tokį A. Terlecko pasirašytą laišką persiuntė tiesiai KGB.

 

Paklaustas, kaip dabar vertina A. Terlecko parengtą Laisvės memorandumą, J. Sasnauskas sakė: „Jis tiesiai pasakė, kas yra kas. Žmogaus elgsena okupacijos sąlygomis buvo labai svarbi: ar tu prisitaikai, prarandi viltį, ar vis dėlto nepasiduodi. Kalbant apie Laisvės memorandumą (visada rizikinga kalbėti tautos vardu), vėliau pamatėme, kad tautos valia tikrai buvo tokia.“