R. Wallenbergo likimas

lzinios.lt 2018 01 31

Minėdamas Holokausto dieną, Tolerancijos centras Vilniuje parodė švedų dokumentinį filmą apie ypatingą žmonių gelbėtoją, kadaise jauną diplomatą Raoulį Wallenbergą. Daugelis girdėjome, bet priminsiu.

lzinios.lt

Dirbdamas Švedijos atstovybėje Vengrijos nacionalistų antisemitų, o 1944-ųjų pabaigoje – jau tiesiogiai Vokietijos nacių valdomame Budapešte (Vengrija kariavo prieš SSRS Vokietijos pusėje), R. Wallenbergas išgelbėjo tūkstančius žydų. Tai vienas didžiųjų pasaulio teisuolių.

Sulaukė iš Rytų ateinančių Europos išvaduotojų, ir tuo jo didvyriškas humaniškas gyvenimas baigėsi. Nors švedų valdžia ir šeima dėjo daug pastangų, žinios nutrūksta Maskvos juodosiose skylėse – Lubiankos ir Lefortovo kalėjimuose. Net Stalino pažadai atrasti ir suteikti žinių apie R. Wallenbergą likdavo tik patyčiomis. Niekas nė nesužinojo, kuo apskritai kaltinamas neutralios šalies diplomatas. Nežinomybė būdavo sovietų naudojama politiniam šantažui prieš Švediją, ir tiek.

Galų gale, vos prieš porą metų, Švedijos Karalystė suformulavo oficialią juridinę išvadą, kad R. Wallenbergas... yra miręs. Kur, kaip, kodėl?

Apie faktą yra šioks toks netiesioginis paliudijimas. Turiu vieno žymiųjų Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ politikų, Lietuvos nepriklausomybės draugo Aleksandro Jakovlevo knygą „Pagal relikvijas – ir aliejai“ (1995). Tai studija apie bolševizmo tironiją ir jos atsigavimo grėsmes.

A. Jakovlevas, priminsiu, buvo sovietų mokslininkas ir diplomatas, ilgametis pasiuntinys Kanadoje, vėliau – nuoširdus M. Gorbačiovo talkininkas, kurį laiką tikėjęs būsima Rusijos demokratija. Nutraukęs ryšius su išsigimusia SSRS KP (buvo net jos Politbiuro narys) dirbo prezidento Boriso Jelcino paskyrimu kaip SSRS režimo aukų reabilitavimo komisijos pirmininkas. Išsamiai pažino archyvus.

Tad štai paminėtoje nedidelėje, o itin turiningoje knygoje A. Jakovlevas rašo ir apie R. Wallenbergą: „Lubiankoje žuvo ir Wallenbergas. Aš įsitikinęs, kad tikrosios jo mirties aplinkybės vis dar slepiamos, nors nesuprantu – kodėl tai daroma. Kartą atvirumo valandėlę V. Kriučkovas pasakė man, kad Wallenbergas sušaudytas Lubiankoje. Tačiau tai patvirtinančių dokumentų man nepavyko rasti. Gali būti, jie tiesiog sunaikinti.“

Tebelieka didžioji mįslė – priežastis.

Dėl S. Magnitskio nukankinimo – budelių keršto motyvacija aiški. Už ką R. Wallenbergui būtų keršijęs – kaip ketino – fanatiškasis žydų naikintojas Adolfas Eichmannas, nekiltų abejonių. Tačiau ką mąstė sovietų budeliai ligi pačių viršūnių?

Vladimiras Leninas vartodavo posakį „zoologinė neapykanta“. Be abejo, žinojo, apie ką kalba. Kol kas tai vienintelė motyvacija, kodėl toks turėjo būti R. Wallenbergo likimas čekistų rankose.

Tyrimas vis dėlto tęsiamas. Oficialioji Rusija toliau meluoja. Kaip visuomet. Net kartodama seną, daugsyk paneigtą, popiergalį, neva kalinys Wallenbergas tada ir tada mirė nuo širdies smūgio.

Tačiau netiesa jūsų neišgelbės – sako Knyga.