Vytautas Plečkaitis: Ukraina negrįžtamai tolsta nuo Rusijos

15min.lt 2018 01 08

Pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas ir paskutinis Ukrainos kompartijos vadovas Leonidas Kravčiukas savo prisiminimuose labai kritiškai vertino Kremliaus požiūrį į Ukrainos nepriklausomybę.

Būdamas prezidentu 1991–1994 m., jis per susitikimą su Rusijos prezidentu B.Jelcinu išgirdo apytikriai tokius žodžius iš jo lūpų: „Išeikit į Maskvos gatves ir paklauskit bet kurio maskviečio, ką jis galvoja apie Ukrainos nepriklausomybę; kiekvienas iš jų atsakys, jog neįsivaizduoja nepriklausomos Ukrainos be Rusijos.“

Gal ir buvo teisus Borisas Jelcinas prieš ketvirtį amžiaus dėl rusų nuotaikų Ukrainos atžvilgiu. Tačiau dabar tiek pačių rusų, o ypač pačių ukrainiečių požiūris į savo šalies ateitį yra iš esmės pasikeitęs. Daugiau kaip pusė Ukrainos gyventojų norėtų matyti savo šalį Europos Sąjungos sudėtyje ir beveik pusė iš jų norėtų priklausyti gynybiniam NATO aljansui. Nors apie 40 proc. Ukrainos piliečių vis dar palankiai vertina Rusiją. Beje, panašiai kaip Lietuvoje.

Esminiai pokyčiai daugumos ukrainiečių sąmonėje įtvirtinant nepriklausomos valstybės idėją vyko Oranžinės revoliucijos metu, kuri iškėlė į prezidentus opozicijos lyderį Viktorą Juščenko. Prie Oranžinės revoliucijos pozityviai prisidėjo ir mūsų prezidentas Valdas Adamkus, ir Lenkijos vadovas Lechas Kaczynskis, asmeniškai palaikę revoliucinius Ukrainos pertvarkymus.

Valdant V.Juščenko, viešajame Ukrainos gyvenime įsitvirtino ukrainiečių kalba, pasikeitė požiūris į savo šalies praeitį, kuri buvo gerokai mitologizuota, bet teigiamai paveikė platesnius visuomenės sluoksnius.

Man dirbant ambasadoriumi Kijeve beveik prieš dvi dešimtis metų, Kijevo gatvėse ir viešajame transporte dominavo rusų kalba, nors ja kalbantys žmonės laikė save ukrainiečiais. Tačiau dabar apsilankius Kijeve beveik visur išgirsi ukrainiečių kalbą, o į klausimą rusų kalba dažniausiai tau atsakys ukrainietiškai, ypač jaunesnės kartos žmonės. Ukrainiečiai ėmė didžiuotis savo kalba. Anksčiau dideliuose miestuose, išskyrus Vakarų Ukrainą, ukrainiečių kalba laikyta kaimo kalba, kurią mieste puoselėjo tik susipratę inteligentai.

Dar didesnį poveikį ukrainiečių savimonei padarė karas dėl Rytų Ukrainos ir Krymo atplėšimas. Didžioji ukrainiečių dalis nusisuko nuo Rusijos, nors jų asmeniniai ir valstybiniai ekonominiai ryšiai iki tol buvo gana tamprūs. Nemažai ukrainiečių uždarbiavo Rusijoje. Tiesą sakant, kai kurie verslo ryšiai, įskaitant paties prezidento P.Porošenko ir kai kurių kitų oligarchų verslą, iki šiol yra susiję su Rusija.

Ukrainos parlamentas nuosekliai įstatymais bei nutarimais įtvirtina nacionalinės Ukrainos valstybės stiprinimo kursą. Aukščiausioji Rada paskelbė Rusiją „šalimi agresore“. Ji taip pat priėmė įstatymą, apribojantį rusų kalbos mokymą vidurinėse mokyklose.

Neseniai buvo priimtas nutarimas, apsunkinantis Rusijos piliečiams bevizinį režimą. Jie, pereidami Rusijos-Ukrainos valstybinę sieną, turi pateikti biometrinius pasus. Tuo pačiu taip yra apribojamas Rusijos piliečių srautas į Ukrainą ir ukrainiečių santykiai su rusais. Planuojama apskritai įvesti Rusijos piliečiams, norintiems atvykti į Ukrainą, vizų režimą, kurio iki šiol dėl intensyvių ryšių nesiryžtama daryti.

Kita vertus, Ukrainai praėjusiais metais buvo atvertas bevizinis režimas į Europos Sąjungos šalis. Tarp jų – į Lietuvą. Nemaža dalis ukrainiečių, anksčiau darbo ieškojusių Maskvoje ir Rusijos platybėse, dabar ieško darbo Lenkijoje, Čekijoje, Baltijos šalyse ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

Anot liberaliausio Rusijos dienraščio „Kommersant“, Ukrainos valdžia nuosekliai, sąmoningai, žingsnis po žingsnio atsiriboja nuo Rusijos ir „rusų pasaulio“ įtakos. Tai daro ne prezidentas P.Porošenko, laviruojantis tarp įvairių Ukrainos politinių jėgų, bet labiau radikalios ukrainiečių politinės jėgos, matyt, suvokiančios, jog būtina išnaudoti savo istorinę galimybę, kurios ukrainiečiams nepavyko įgyvendinti po bolševikų revoliucijos Rusijoje. Tą pavyko padaryti Lietuvai ir kitoms dviem Baltijos šalims.

Tačiau Ukrainos prezidentas P.Porošenko nesipriešina ir net palaiko tokius Aukščiausios Rados radikalius žingsnius, pats su savo komanda neformuodamas „patriotinės“ darbotvarkės. Ją formuoja charizmatinės arba egzaltuotos visuomenės asmenybės, buvę Maidano šimtininkai, savanoriai, iš fronto sugrįžę „kombatantai“, kuriuose dar neužgesusi revoliucinė kovotojų dvasia. Jų neišgąsdinsi nei baudomis, nei kalėjimu, nes jie fronte matė mirtį kiekvieną dieną. P.Porošenko nėra jų vadovas, bet jis suvokia, kad eiti prieš juos jis negali, nes bus nušluotas. Jei ne jų pačių, tai tokių kaip buvęs Gruzijos prezidentasM. Saakašvilis, tapęs vienu iš tų asmenų Ukrainoje, kurie destabilizuoja ukrainiečių valstybę ir pila vandenį ant Maskvos malūno bei silpnina pasitikėjimą Ukraina tarptautinėje bendruomenėje.

Įdomu, kad nuo Rusijos nusigręžia ir buvusios prorusiškos jėgos, kažkada susibūrusios po pabėgusio prezidento V.Janukovyčiaus vėliava. Dabar jie neretai yra prieš Rusijos invaziją į Krymą ir prieš jos palaikomus separatistus Rytų Ukrainoje. Jie taip pat nori labiau priklausyti Europos Sąjungai, o ne „rusų pasauliui“.

Panašu, kad pati Rusija savo agresyviais veiksmais – Krymo atplėšimu 2014 m. bei karu Rytų Ukrainoje – išprovokavo Ukrainos valstybės spartesnį nusigręžimą nuo Rusijos. Nors imperialistinės Rusijos jėgos nenori to pripažinti, bet Ukrainos traukinys vis greičiau juda į Vakarus, toldamas nuo Rusijos, ir jo sustabdyti niekas negali. Nebent patys ukrainiečiai, niekaip neišbrisdami iš didžiulio korupcijos liūno. Vis dėlto yra vilties, kad jiems šį kartą pavyks. Gal ne taip greitai, bet pavyks.