Liudvika Pociūnienė. Paminklai neturėtų meluoti

delfi.lt 2017 12 20

Trečią dešimtmetį jau skaičiuojančios nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos piliečiui gali kilti teisėtas klausimas: kodėl viešumoje vis sukyla toks šaršalas tai dėl sovietmečio paminklų šalinimo, tai dėl naujų statymo?

delfi.lt  Š. Mažeikos nuotr.
Pirmiausia, todėl, kad paminklai neturėtų meluoti – o sovietinės propagandos įrankiais buvę paminklai turėjo tą pačią funkciją, kaip ir plakatai su tekstais „Šlovė TSKP“ ir pan. Tik tiek, kad formų kalbą ne visi perskaito vienodai aiškiai.

 

 

Plastinės kalbos skaitymas, tiesą sakant, mūsų švietimo sistemoje kaip buvo, taip ir liko apleistas – štai dėl to tik nedaugelis mūsų šalies neabejingų istorijai piliečių supranta, kad vytis vyčiui nelygu, kad yra konkretūs meninės kalbos, profesinio meistriškumo reikalavimai viešiems monumentams, kad tų reikalavimų nepaisydami rizikuojame ne pagerbti, o suprofanuoti tai, ką norėtume pagerbti.

Ar galėtų būti kitaip?

Vargiai, kol neišmokome gyventi su istorija tokia, kokia ji yra, ir vadinti daiktus tikraisiais vardais. Vargiai, kol kultūra – bendrabūvio, politinė ir meninė pasilieka podukros vietoje. Per tą laiką daugybę kartų statėme vežimą prieš arklį. Sovietmečio plakatus, paminklus pašalinti ir gatvių lenteles pakeisti nesunku.

 

Nesunku ir logiškai apibrėžti, kad asmenims, kurie savo rankomis parnešė Stalino saulę, negali būti paminklų viešose vietose, nors iš literatūros istorijos niekas jų neišbrauks.

Gerokai sunkiau įveikti nelaisvės metų paveldą savyje – išvalyti sąmonę nuo dešimtmečius trukusios indoktrinacijos, kuri neaplenkė nė tų, kurie jai nepritarė.

 

Ar būta bent kiek koordinuotų valstybės pastangų šia linkme? Deja, šis darbas nepadaromas vienu mostu, reikia laiko, kantrybės, išmanymo ir geranoriškumo, ir tenka pripažinti, kad pasigirti čia neturime kuo. Kiekviena fragmentiška pastanga įvesti aiškumą sukelia beveik nevalingą pasipriešinimą, ir tai galima suprasti.

 

Mažiausiai trečdaliui sovietmetį išgyvenusiųjų akistata su istorija yra akistata su traumine patirtimi. Tiems, kurie norėtų užmiršti kolaboravusių savo protėvių vaidmenį okupacijų metais, patogiausia visiškai išplauti ribas tarp aukų ir budelių, rezistentų ir kolaborantų.

 

Tiems, kurių šeimas itin skaudžiai palietė sovietinės represijos, nesinori prisiminti, nei vaikams pasakoti apie senelių patirtį – prievartavimų aukos dažniausiai tyli, ir tuo naudojasi prievartautojai. Tai kaip papasakoti tą komplikuotą istoriją, kad pasakojimas būtų adekvatus, nepagražintas ir suprantamas tiems, kurie užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje?

 

Natūralu, kad jaunimo netraukia tos trauminės patirties analizavimas. Bet ir tamsiausiais laikais būta šviesių asmenybių, aplink jas augo didesnis ar mažesnis šviesos laukas, o priespaudai traukiantis tas šviesos laukas plėtėsi...

 

Tie žmonės kažkaip nebuvo linkę patikėti savo bejėgiškumu ir plėtė savo galimybių ribas, nuosekliai išnaudodami kiekvieną progą. Deja, naujausioje Lietuvos istorijoje apie tai kalbama nepakankamai.

Visiškai nieko nuostabaus, kad daugeliui piliečių todėl įtartinai atrodo ir iniciatyva įstatymu įtvirtinti sovietinės ideologijos reliktų pašalinimą iš viešųjų erdvių.

Greičiau linkstama manyti, kad tai – parodomasis veiksmas, siekiantis pridengti realų neveiklumą ar nenuoseklumą. Simbolių pašalinimu tikrai sunku pridengti faktą, kad Lietuvoje taip ir nebuvo įvykdyta konkreti desovietizacija.

 

Laiku neįvykdėme desovietizacijos ir stebimės, kad Lietuva išsivaikšto? Gal „bebrai“ (vartojant sparnuotą ir uodeguotą A. Tapino terminą) savo laiku ir atrodė nepakeičiami ūkiškumo autoritetai, na, ir leidome jiems įsitvirtinti kone visuose valstybės valdymo lygmenyse (o apsukriausi iš jų per neįtikėtinai trumpą laiką tapo tikrais kapitalistais).

 

Estai kažkaip sugebėjo apsieiti be senosios nomenklatūros paslaugų, ir šiandien emigracijos mastai ten – jokia problema. Dauguma darbingo amžiaus estų savo ateitį sieja su savo šalimi. Beje, ir su lentelėmis ir paminklais ten kažkaip paprasčiau, nors iš Rusijos pusės būta išskirtinių pastangų situaciją sukomplikuoti.

 

Gal racionalieji estai mažiau turi naudingų idiotų? O gal jie tiesiog nelinkę sukeisti arklį ir vežimą vietomis? Kai viskas normaliai susideda žmonių galvose, dėl sovietmečio lentelių, monumentų, memorialų nesunku susitarti, nes kalbama argumentų kalba, o ne riksmais apie patriotizmą ar dejonėmis dėl kultūros paveldo naikinimo...

Visiškai neabejoju, kad ir tos skandalingos Lukiškių aikštės epopėjos nebūtų buvę, jei ne ydingas mąstymas (iš dalies – taip pat sovietmečio reliktas), kai užkulisinėmis intrigomis bandoma pakeisti demokratines procedūras ir konkrečius profesionalius kriterijus. Šiose užkulisinėse žiurkių grumtynėse vos apskritai nebuvo užmiršta, kad tas memorialas statomas laisvės kovų atminimui, ir turėtų būti artimas kiekvienam save gerbiančiam Lietuvos piliečiui.

 

Nesusipratimai prasidėjo dar tada, kai reikėjo apsispręsti dėl pačios aikštės sutvarkymo. Specialiai neminėsiu pavardžių, tik kitaip, kaip kova be taisyklių, to etapo nepavadinsi. Tai atskira istorija, ir ją reikėtų papasakoti detaliai, bet rizikuotume įklimpti į detales, kurių narpliojimas kažin ar prisidėtų prie pastangų pagerbti žuvusių už laisvę atminimą.

 

Trumpai tariant, viskas buvo taip suvelta, kad galiausiai imtasi įgyvendinti hibridinį projektą, kuriam profesionalūs vertintojai turėtų nemaža priekaištų, bet... darbai prasidėjo. Laikas spaudė ir diskutuoti apie projektą nebebuvo kada. Tuo tarpu memorialo klausimas taip ir liko pakibęs.

A. Sakalausko raitelis lyg ir pripažintas nugalėtoju, bet tą konkretų vytį stūmęs politinės konjunktūros buldozeris įklimpo. Kita vertus, niekas iš profesionalų nesiryžo atvirai pasakyti, kad šio autoriaus darbas tiesiog labai silpnas.

Paskubomis sukurpta „kūrybinių dirbtuvių“ idėja, sudaryta komisija su aiškia leftistinio modernizmo atstovų persvara.

Nekaltinčiau baisiai dėl to ministrės – sudaryti komisiją, kurioje būtų bent kiek tolygiau atstovaujamos įvairios estetinės pažiūros, ne taip jau paprasta, ypač kad Lietuvoje vis dar geru tonu laikoma išsisukinėti nuo bent kiek aiškesnio pažiūrų ar kriterijų išpažinimo. Ir nedemonizuočiau jau taip labai tų modernistų: bet kuriuo atveju tai profesionalai, kurie yra pajėgūs atskirti patenkinamą darbą nuo prasto.

 

Kai nori, žinoma, nes vis tiek nesuprantu, kaip galėjo tarp penkių finalistų atsidurti tas vienintelis vytis, tarsi neužtektų Gedimino prospekte „pabaisos, vardu Kudirka“ (cituoju nugirstą pokalbį) ir Patamsio statulos priešais Nacionalinę biblioteką, pavadintos „Žinia“, už kurią padorios mokymo įstaigos studentas gal nė trejeto negautų.

Pastatyti vyčio karikatūrą partizanų atminimui tikrai jau būtų per daug. Kas kita, kad dauguma komisijos narių buvo gana aiškiai nusistatę prieš vyčio idėją apskritai, ir ne dėl to, kad patriotizmas būtų jiems svetimas, o dėl įsitikinimo, kad tradicinių monumentų laikai negrįžtamai praėjo.

Niekas nekvestionuoja minėtų narių teisės į tokią nuomonę, tačiau ji nėra vienintelė teisinga, o sprendžiant viešo memorialo klausimą turėtų būti atstovaujamos ir labiau gerbiančių tradiciją profesionalų pozicijos. Komisijos sprendimą nugalėtoju pripažinti kalnelį su bunkerio imitacija laikyčiau negrabiai suręsta barikada priešingos intrigų stovyklos buldozeriui.

 

Kažin, ar jaunosios kartos skulptorius A. Labašauskas, kurdamas tą bunkerio vaizdinį, bent akimirkai pamėgino įsivaizduoti, ką reiškė slapstytis drėgname, supelijusiame bunkeryje.

 

Jei būtų paklausęs dar gyvų likusių partizanų, tikriausiai būtų išgirdęs, kaip labai norėdavosi išeiti į tyrą orą. Ir jau tikrai ne bunkerio sienos palaikė tą vidinę laisvę, maitinusią miško brolių pasipriešinimą pavergėjams.

 

Abejoju, ar priimdami tokį sprendimą komisijos nariai nesuprato, kad įgyvendinti minėtą projektą būtų gal ir šiuolaikiška, tik akivaizdžiai neūkiška – juk aikštės grindimo darbai jau beveik baigti. Eilinį kartą kažkas pastatė vežimą prieš arklį?

Pirštais nerodysim, bet jau organizuojant tas skambiai pavadintas dirbtuves buvo aišku, kad aikštės projektą dar kartą keisti neracionalu, kad liko pasirinkti geriausią memorialo pasiūlymą, o visuomenės apklausos rodė ir teberodo, kad tai turėtų būti vytis... Logiška, kad konkursas ir turėjo būti skelbiamas tik siekiant atrinkti geriausią Vyčio variantą.

 

Todėl visas tas komisijos šokis aplink kūrybines dirbtuves labiau primena audringą veiklos imitaciją: brangus laikas buvo prarastas paliekant visiškai neapibrėžtas konkurso sąlygas. Profesionalų balsai, mėginę perspėti visus atsakingus už šią situaciją valdininkus ir politikus, liko neišgirsti.

 

Todėl nerimtai atrodo tas dabartinis sujudimas Seime, kur rungtyniaudami savo patriotizmą demonstruoja kai kurie konservatoriai kartu su valstiečiais ir darbiečiais.

 

Tas imperatyvus reikalavimas pastatyti vytį Lukiškių aikštėje iki 2018 metų pabaigos, per porą mėnesių įvykdyti konkursą ir įgyvendinti monumentalią skulptūrą iš solidžios medžiagos rodo pasibaisėtiną nepagarbą skulptoriaus darbui ir visišką neišmanymą.

Atrodo, kad šio įstatymo iniciatoriai yra tokios pat apleisto estetinio lavinimo aukos, kaip ir Kauno meras, užsimojęs monumentalių savybių stokojantį darbą triskart padidinti ir pastatyti prie Kauno pilies...

Tikrai nepatikėčiau, kad Lietuvoje neatsirastų bent penkių skulptorių, galinčių profesionaliai nulipdyti vytį erdviniu variantu. Bet tokia užduotis yra rimtas iššūkis net ir talentingiausiam kūrėjui – vytis istoriškai yra plokštumoje naudojamas heraldikos ženklas, o skulptūra tiesiogine to žodžio prasme turi laikytis ant kojų; be to, viešas monumentas turi laikytis ir ant trijų privalomų principų – tauri idėja, tauri forma ir tauri medžiaga.

 

Šie principai, žinoma, mažai ką turi bendra su beatodairiško modernistinio eksperimento dvasia, bet viešo monumento atveju ta dvasia ir nėra prioritetinė.

Šių principų paisymas yra savotiškas saugiklis, kad tas ar kitas monumentas netaptų pajuokos objektu po dešimtmečio ar dviejų. Juo labiau monumentas neturėtų tapti rinkimų karštligės kurstymo įrankiu.

 

Ne vienai dienai jis statomas, todėl ir reikalavimai jam didesni nei plakatui. Tai nereiškia, kad bet koks viešas monumentas gali būti kuriamas vien akademistinio realizmo stiliumi.

 

Tačiau neabejotinai jis turi būti įsišaknijęs šimtmečių tradicijoje, o jo išliekamoji vertė priklauso nuo jautraus šiuolaikinio obertono, kuris ir skiria menininko darbą nuo vien amato išmanymo.

 

Visiškas absurdas įsivaizduoti, kad įmanoma per tuos kelis mėnesius padaryti bent padorų eskizą. Nepadoru mesti tokį iššūkį meistrams (o norėtume, turbūt, kad konkurse dalyvautų būtent jie, nes tikėtis profesionalaus rezultato iš pastaraisiais metais dailės akademijos išleisto jaunimo kažin, ar esama pagrindo).

 

Ar ne geriau todėl būtų kol kas grąžinti aikštės pakraštyje per tuos nepriklausomybės metus kukliai stovėjusį paprastą medinį kryžių ir verčiau pasirūpinti, kad bet kuris mokinukas žinotų, ką atsakyti, kai partizanai painiojami su žydšaudžiais ar paprasčiausiais KGB užverbuotais plėšikais?

Taip, raitelio figūra visada susijusi su nacionaline saviverte. Labai norėtųsi, kad pilietine savimone rūpintumės ne vajais, ne priešokiais, o kasdieniu kultūriniu darbu. Būtent kultūriniu – nes šios srities apleistumas, plačiąja prasme – mąstymo kultūros stoka – ir lemia galiausiai tokius didelius ir brangiai kainuojančius nesusipratimus...

 

Nenoriu baigti taip pesimistiškai. Štai neišrankus (o gal stokojantis rimtesnių patarėjų estetiniais klausimais) Kauno meras metė pirštinę Vilniui, pažadėjęs pastatyti net du vyčius.

 

O ką, jeigu Vilniaus meras leistų sau bent kiek fantazijos polėkio ir pakeltų tą pirštinę, pasiūlydamas skirtingiems skulptoriams sukurti keturias raitelių figūras ant ištuštėjusio dabar Žaliojo tilto? Gal tokiai idėjai vilniečiai nepagailėtų ir privačių lėšų? Gal laikui bėgant tokiose kūrybinėse dirbtuvėse subręstų ir vizija, tinkama laisvės kovų įamžinimui Lukiškių aikštėje?

 

O gal laikas gręžtis į demokratiškesnį istorinės atminties įamžinimą ir sukurti, pavyzdžiui, sėdinčias natūros dydžio J. Basanavičiaus ir P. Vilešio figūras terasoje prie Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto?.. Gal ir Kaunui labiau reikėtų kažkur prie Vytautinės bažnyčios prisėdusio Vaižganto?

Tai sakydama, turiu omenyje jau vilniečių ir svečių pamėgtus Romo Kvinto paminklus – berniuką su kaliošu, kuriame telpa visas „Aušros pažadas“ (Romain Gary), arba daktaro ir mergaitės figūros, primenančios, kad gete gyveno žmonės, kurie mylėjo ir rūpinosi vieni kitais. Intymus santykis su istorija daro šiuos paminklus tokiais patraukliais ir iškalbingais, žmonės noriai su jais fotogtrafuojasi (būtent su jais, o ne prie jų).

 

Žinoma, laisvės kovų įamžinimui gal toks intymus santykis nėra pats tinkamiausias, bet nesinorėtų, kad į jį mechaniškai persikeltų ir totalitaristinė estetika, kuri , deja, ilgus dešimtmečius formavo mūsų supratimą apie monumentus apskritai.

 

Raitelio figūra lietuvio sąmonėje vis dėlto susijusi su nacionaline savigarba ir savikliova – ir visai ne tuščias reikalas rimčiau paieškoti plastinės koncepcijos ir kalbos, kuri būtų tinkamiausia istorinės atminties įamžinimui, o tuo pačiu sava ir suprantama žmonėms, šiandien kuriantiems Lietuvos istoriją.