Mantas Bileišis. Kiek kainuoja piliečių politinė parama valdžiai?

lzinios.lt 2017 12 08

Atsakymas į šios antraštės klausimą gali būti dvejopas: arba nieko, arba labai daug, galbūt neįperkamai daug.

lzinios.lt

Tai, kad beveik visi norime turėti daugiau pinigų, ir tai, jog niekam neturime aiškintis, kodėl to norime, ko gero, reiškia, kad pinigai – geras dalykas. Pagrindinė pinigų vertybė yra ta, kad juos galime iškeisti beveik į bet ką. Jie – vienas asmeninei laisvei būtinų atributų. Turėdami pinigų patys galime spręsti, kas mūsų gyvenime vyks, nebeturime atsiduoti likimo valiai.

 

 

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl pinigai atlieka savo funkciją, yra ta, kad jų kiekis yra ribotas. Daugumai. Tačiau už pinigų kiekio nustatymą yra atsakingos valstybės institucijos, euro zonos atveju – Europos Centrinis Bankas. Tad pinigų deficitas yra žmonių sukurtas reiškinys. Žmonės sugalvoja, kiek pinigų turi būti, žmonės gali ir persigalvoti. Bet yra ir kita valiuta, apie kurią kalbama nesuskaičiuojamose dramose ir tragedijose, kasdien rodomose tūkstančiuose pasaulio teatrų. Tai – laikas.

 

Kuo skiriasi laikas ir pinigai, gana aišku. Laiko kiekio atsakingos valdžios institucijos negali nustatyti. Mes patys galime šiek tiek daugiau laiko tikėtis sveikiau maitindamiesi, nerūkydami, saugiau vairuodami, negerdami alkoholio.

 

Tačiau toks elgesys nesuteikia garantijų, kad laiko turėsime daugiau. Vis dėlto laikas yra ir panašus į pinigus. Jis – universali valiuta. Laiką irgi galime mainyti beveik į bet ką: darbe mainome laiką į pinigus, sportininkai savo laiką maino į medalius, studentai – į žinias arba diplomus, savaitgalį namuose siurbdami kilimus ar šluodami grindis laiką mainome į švarą.

Pinigai gali beveik viską, bet kai kurių dalykų galime pasiekti tik skirdami jiems laiko, daug laiko. Jo reikia meilei ir pasitikėjimui puoselėti. Skirdami laiko simpatijai, rodydami jam arba jai dėmesį galime sulaukti daugiau sėkmės meilės fronte, nei pirkdami brangias dovanas. Visi puikiai supranta, kad skirtas laikas – nuoširdumo požymis, nes jis yra brangesnis už pinigus ir toks pat svarbus tiek skurdžiui, tiek milijonieriui. Ši taisyklė galioja ne tik romantiškiems santykiams, bet ir valdžios bei piliečių santykiams.

 

Pasitikėjimas valdžia nelabai susijęs su visuomenės turtingumu, jis labiau susijęs su tuo, kiek valdžios dėmesio žmonės jaučiasi gaunantys. Žinoma, bet kuris politikos veikėjas iškart pareikš, kad visas jo laikas skirtas piliečiams. Bet taip sakyti – didelė klaida, kelianti piliečiams daug abejonių dėl politiko nuoširdumo. Jeigu visas laikas skirtas man, kodėl jo nė kiek negaunu?

 

Žinoma, problema ta, kad politikų – nedaug, o piliečių – daug. Tad net skyrus po akimirką asmeninio dėmesio kiekvienam, visas politiko karjeros laikas tektų „pasilabinimams“ su piliečiais. Kelios akimirkos nedaug piliečių padarys laimingus, o politikui neleis nuveikti nieko prasminga.

 

Šis vadinamasis geležinis oligarchijos dėsnis yra daug tyrinėtas – lyderiui kylant karjeros laiptais, jo pavaldinių gretos gausėja, ir dėmesio kiekvienam jis gali skirti vis mažiau. Galiausiai dėmesio apimtis, tenkanti konkretiems asmenims, tampa tokia maža, kad lyderiui dėmesio rodymas pradeda panašėti į laiko švaistymą. Tam išreikšti turime ne vieną posakį, pavyzdžiui, „valdžia sugadino“, „sužvaigždėjo“.

 

Ar galima apeiti oligarchijos dėsnį? Ko gero, ne, juk geležiniu jis vadinamas ne šiaip sau. Bet tai nereiškia, kad negalima nieko padaryti. Vienas prasmingiausių darbų – perduoti dalį įgaliojimų kitiems valdžios atstovams. Ši idėja yra visiškai nerevoliucinė – ją yra patvirtinęs net mūsų Seimas, beje, labai iškilmingai. Europos Sąjungos sutartyje yra įtvirtintas subsidiarumo principas. Jis numato, kad viešojo sektoriaus funkcijos turi būti vykdomos įmanomu žemiausiu lygmeniu.

O toks lygmuo daugybės viešojo sektoriaus funkcijų – švietimo, socialinių paslaugų, pirminės sveikatos priežiūros – atveju yra bendruomenės. Skandinavai tai žino, todėl jie leidžia mokykloms tvarkytis pačioms, socialines paslaugas parinkti, planuoti ir net finansuoti savo nuožiūra mažose bendruomenėse. Jei kuo daugiau laisvės priimti sprendimus suteiksime mažesnėms piliečių grupėms, tuo mažiau atsakomybės naštos liks aukščiausiems lyderiams. Tuomet įvyks daug mažų pasitikėjimo valdžia augimo stebuklų: gyventojai, spręsdami bendras problemas mažame rate, dėmesį rodys vieni kitiems. Dėmesys bus asmeniškas ir artimas, laiko bus skiriama tiek, kiek jo reikės norimam rezultatui pasiekti.

 

Biudžeto pinigais gyventojų pasitikėjimo nenusipirksi. Einant aštuntajai nepriklausomos Lietuvos Seimo kadencijai pats laikas tai suvokti. Lygiai taip pat reikėtų suvokti, kad premjerui ar ministrams skirti tiek laiko asmeniniam dėmesiui rodyti, kiek jo tikisi piliečiai, yra neįmanoma. Nuo skandinavų skiriamės pirmiausia ne mentalitetu, o tuo, kad Lietuvos centrinės valdžios struktūra pasižymi savotišku gobšumu, valdžia vengia įgyvendinti subsidiarumą. Ji renkasi pati nešti visą atsakomybės naštą už politikos įgyvendinimą. Taip elgdamasi valdžia piliečiams demonstruoja didelę aroganciją, nepasitikėjimą jais ir nemokšiškumą. Dėl to valdžia nusipelno, kad ja nebūtų pasitikima.

 

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjas