R. Sadauskas–Kvietkevičius. Politikų susitaikymo metas: jei į partiją grįžta Malinauskas, tai ir Paleckis sugrįš?

delfi.lt 2017 11 27

Lietuvos miestai jau pradėjo rungtynes, kieno Kalėdų egle vadinama metalo rėmų ir eglišakių konstrukcija bus įspūdingesnė, Andrius Užkalnis parašė laišką Kalėdų seneliui, tai ir man nebus per anksti pastebėti, kad Adventas – ne tik Kalėdų laukimo, bet ir susitaikymo metas.

delfi.lt Š. Mažeikos nuotr.
Tą susitaikymą su buvusiais politikos bendražygiais, nesulaukusi nė Advento pradžios, pradėjo besikurianti Lietuvos socialdemokratų darbo partija. Socialdemokratų atskilėliai pagaliau galės grįžti prie tikrųjų vertybių – jau kviečia į savo gretas Druskininkų merą Ričardą Malinauską, 2016 m. pavasarį palikusį LSDP drauge su didžiąja dalimi Druskininkų skyriaus narių.

Daugiau taikos ženklų jų stovykloje nesimato – buvę LSDP nariai kimba vieni kitiems į atlapus, kad net dulkės nuo rožių kyla, o mes visi, šitos kovos be taisyklių stebėtojai, pagaliau turime progą sužinoti, ką jie seniai vieni apie kitus galvojo, bet dėl partine drausme vadinamų prietarų viešai nesakė.

„Už tos komunistinės nomenklatūros spekuliacijas socialdemokratinėmis idėjomis Lietuvos visuomenė sumokėjo katastrofine pajamų nelygybe, masine emigracija, šimtų tūkstančių žmonių vegetavimu ant skurdo ribos. Kitaip tariant, buvę komunistai apmovė Lietuvą“, – kerta buvusiems bičiuliams socialdemokratas Arkadijus Vinokuras.

„Taigi Palucko partija pasirinko pražūtingą kelią į kairįjį radikalizmą", – tvoja socialdemokratas-darbietis Juozas Bernatonis. Ar tik nebus abu teisūs?

Kai Seimo narių reputacijos reikalavimų kartelė atsiduria po Artūro Skardžiaus, Mindaugo Basčio ir Kęstučio Pūko kojomis, tai adventiniam susitaikymui trukdyti gali tik asmeninės ambicijos. Tikiuosi, kad R. Malinausko kvietimu į partiją tai nesibaigs ir neapdairiai išbarstytus saviškius susirinks visi. „Jei sugrįžo žemėn vasara, tai ir mylimas sugrįš...“ – dainuoja Rytis Cicinas, todėl tęskim toliau.

Toldamas į kairę G. Paluckas neišvengiamai sutiks ten už kairumą iš LSDP pašalintą Algirdą Paleckį. Ir nors pastarojo perspektyvas grįžti socialdemokratas A. Vinokuras nusakė žodžiais „tik per mano lavoną“, priminsiu, kad 2016 m. sausį, kai A. Paleckis pranešė apie savo pasitraukimą iš Socialistinio liaudies fronto, socialdemokratė, buvusi ūkio ministrė Birutė Vėsaitė labai norėjo kviesti jį „stiprinti kairiojo sparno“.

Jei jau pradėjau tokius neatsakingus svarstymus, tai nepadoru užmiršti ir kitas partijas – adventinė susitaikymo dvasia galėtų paliesti ir jas. Tėvynės sąjungai – krikščionims demokratams iki savivaldos rinkimų dar yra laiko susigrąžinti Lazdijų rajono merą Artūrą Margelį, kurio skyriaus žmonės atvirai sako, jog jų lyderis tapo partijos vidaus kovų tarp krikdemų ir nuosaikiųjų Gabrieliaus Landsbergio konservatorių auka. O kadangi apklausose pirmaujanti TS-LKD vis dar neturi liaudies mylimo kandidato 2019 m. prezidento rinkimuose, galima prisiminti, kad Naglis Puteikis irgi kažkada buvo konservatorium. Praeitame amžiuje konservatorių premjerais yra buvę ir Gediminas Vagnorius su Rolandu Paksu, bet kokia iš jų iškamšų nauda dabar galėtų būti partijai, net aš nesusapnuočiau.

Peržvelgęs mūsų partinės sistemos istoriją, nesuklysčiau pasakęs, kad bene daugiausiai kartų skaidėsi ir jungėsi liberalai. Jeigu susitaikymo žinią nešantis Kalėdų Senelis užsuktų į jų būstinę, maiše atneštų gausų būrį dailiai supakuotų buvusių bendražygių. Iki 2016 m. gegužės, kol nebuvo atsitikęs Eligijus Masiulis, Liberalų sąjūdis į to maišo turinį žvelgė su panieka – anie visi susitepę, o mes, štai kokie skaidrūs ir nekorumpuoti. Dabar šitos problemos lyg ir nebeliko – rinkėjų akyse Artūro Zuoko reputacija dabar tokia pati, kaip tų, kurie jį smerkė.

Vilniečiams gal netgi patiktų, jei susivieniję liberalai sostinės savivaldybės taryboje galėtų apseiti be Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos „Valdemaro Tomaševskio blokas“ koloradinių atributų. Remigijus Šimašius galėtų toliau šypsotis ir mažinti skolą, o A. Zuokas – kurti vizijas tiems, kam mieste be didingų svajonių tapo nuobodu.

Žinau, net ir Kūčių naktį prabilę prakartėlės gyvuliai neišdrįstų pasakoti, kaip prie vieno stalo su Rolandu Paksu susėda tėvas ir sūnus Mazuroniai, bet jei merdėjančios Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas vėl apsisprendė siekti jos pirmininko pareigų, tai Lietuvos politikoje stebuklinių pasakų metas dar nesibaigė.