Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas: „Kas kitas, jei ne mes“

lzinios.lt 2017 11 24

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Arvydas Pocius prieš porą dienų pristatė savo knygą „Nematomuose apkasuose“, kurioje rašo apie tarnybą armijoje ir nuotykius patirtus kuriant, stiprinant ir vadovaujant krašto apsaugai.

Ievos Budzeikaitės nuotraukos (KAM)

lzinios.lt  I. Budzeikaitės nuotr.

O jų – pasak generolo leitenanto, būta įvairių: teko tramdyti savanorius tada, kai Lietuva galimai balansavo ties pilietinio konflikto riba, gauti buvusio Krašto apsaugos ministro pasiūlymą nusišauti ir dabartinio JAV gynybos sekretoriaus Jameso Normano Mattiso pažadą už jį pakovoti.



A. Pociaus knyga „Nematomuose apkasuose“ yra pirmoji buvusio kariuomenės vado knyga, skirta tiems, kurie sunkiu Lietuvai metu savanoriškai atliko savo pareigą – gynė Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę. Tai autobiografija, kurioje gausu istorinių faktų, momentų, svarbių ne tik A. Pociui, bet ir Lietuvai. Generolas leitenantas antradienį pristatydamas savo knygą gausiai susirinkusiai auditorijai prisipažino, kad jo kelias iki generolo antpečių nebuvo lengvas ar trumpas.

Viskas prasidėjo, pasak A. Pociaus, dar tada, kai jaunystėje nusprendė, kad „šokiai ir triūba gerai, bet sportas – geriau“. Kovinio sporto šakos, kuriomis užsiiminėjo A. Pocius, jį tarsi natūraliai atvedė į karybą, o viena pirmųjų patirčių buvo Sąjūdžio mitingų apsauga.

 

 

„Kovinės sporto šakos, kurias aš propagavau, buvo artimos karybai, o atėjus į Sąjūdį – tie įgūdžiai buvo reikalingi, nes tuomet teko saugoti Sąjūdžio mitingus. Mūsų buvo apie 40 stiprių vyrų ir teko vykdyti visokias užduotis“, – pasakojo A. Pocius.

 

Anot jo, Sąjūdis jam, kilusiam iš partizanų giminės, buvo natūralus žingsnis, o klausimas „kas jei ne aš?“ skambėjo nuo pat jaunystės.

 

„Prisimenu pokalbius su mano mamos broliu dėde Antanu, kuris buvo partizanas, buvo nuteistas 20 metų lagerio. Jis dešimt metų praleido Karagandos lageryje, o 10 metų – su šeima tremtyje Krasnojarsko krašte. Jis buvo mano krikštatėvis, kuris ir įkalė į galvą, kad niekas kitas, bet mes patys privalome rūpintis Lietuvos laisve. Jis sakė, kad mes darėme tai, todėl ruoškis ir tu, nes kas kitas, jei ne mes“, – pasakojo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.

Jo knygoje yra ir daug ištraukų, skirtų šeimai, giminei, kurios paaiškina ir paties A. Pociaus vėlesnius pasirinkimus.

 

„Tai, ką mama pasakojo apie savo sielos draugę, artimiausią seserį Karoliną. Ji ištekėjo už Vlado Slušnio, kuris vėliau tapo partizanu ir būrio vadu. Mano mama savaitgaliais atvažiuodavo aplankyti savo mamos iš Klaipėdos ir retsykiais slapta susitikdavo su seserimi Karolina, kuri su vyru jau partizanavo. Mama Karolinai prie upės sutartoje vietoje atnešdavo švarių rūbų ir maisto. Per vieną tokį susitikimą Minijos upės pakrantėje karklų paunksmėje seserys kalbėjosi joms rūpimais klausimais. Mama pasakojo, kaip jai sekėsi gyventi Klaipėdoje, ką sužinojo iš brolio Antano, kuris įtartas dėl ryšių su partizanais buvo suimtas ir tardomas Klaipėdos kalėjime. Karolina kalbėjo apie jos ir kitų partizanų nelengvas dienas, sunkumus nuolat besislapstant. Karolina mamos paprašė nupirkti medžiagos ir nunešti sesei Severinai, kad pasiūtų laisvesnę suknelę su didelėmis kišenėmis priekyje. „Esi nėščia“, – paklausė mama? „Taip, jau keturi mėnesiai, todėl ir prašau naujos suknelės, nes į šią jau greitai netilpsiu“, – prasitarė Karolina. Mano mamai kilo klausimas, kodėl suknelės priekyje reikia prisiūti dideles kišenes. „Taigi vienoje laikysiu pistoletą, o kitoje – granatą. Mes su Vladu gyvi nepasiduosime“.

 

Po kelių mėnesių Karolina kartu su vyru Vladu ir dar keliais partizanais žuvo kautynėse su NKVD‘istais, atvestais išdaviko. Kai žuvusius partizanus suguldė Kartenos miestelyje greta stribyno sesuo Severina tai sužinojusi nuėjo į miestelį atsisveikinti su sesute, bent akies krašteliu į ją pažiūrėti. Partizanų kūnai buvo atremti į tvorą, Karolina su savo vyru Vladu buvo vienas šalia kito, lyg prisiglaudę. Jos plaukai, kaip ir sesers pasiūta suknelė plaikstėsi vėjyje.

 

Vėliau mama pasakodama apie seserį visada susigraudindavo, sakydavo, kam jai nėščiai reikėjo likti su partizanais, galėjo atvažiuoti į Klaipėdą ir pasigimdyti vaikelį. Ji siūlė seseriai kartu išvažiuoti į Klaipėdą, bet Karolina atsisakė. Mama jautė kaltę, kad nesugebėjo įtikinti sesers bent laikinai pasitraukti iš partizanų tarpo. Kai 2011 metais rudenį Kartenos apylinkėse buvusiose partizanų rėmėjų sodybose ir bunkeryje, kuriame žuvo partizanai, buvo pastatytas paminklas, mama dėdama gėlės su palengvėjimu tarė, na seserie, dabar ir aš galiu ramiai numirti.“

Buvęs kariuomenės vadas pristatydamas knygą taip pat prisipažino, kad jis nevengia kalbėti apie tarnybą sovietinėje kariuomenėje, nes tai – dalis jo gyvenimo.

 

„Teko man susipažinti su sovietine kariuomene. Taip, kai kurie žmonės vengia apie tai kalbėti. Bet iš savo biografijos faktų negali ištrinti, todėl aš manau, kad jei ten buvai reikia apie tai kalbėti. Skirtumas yra tas, kaip ten pakliuvai – savo noru ar per prievartą. Didžioji dalis lietuvių vyrų į kariuomenę buvo pašaukti, kaip karo prievolininkai, dalis piliečių ėjo savo noru. Tai ir yra skirtumas, toks pats, koks buvo ir pokario metais. Tada irgi dalis žmonių išėjo į miškus kovoti, o dalis – prisitaikė“, – sakė A. Pocius. Anot jo, sovietinio kario priesaika galiojo tol, kol atsikūrė Lietuvos valstybė.

„Manau sovietinės armijos priesaika mums visiems baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, kai buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė.1990 vasario 16 diena prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) buvo organizuotas Sąjūdžio mitingas, kur keli šimtai vyrų parašė raportą Sovietų Sąjungos gynybos ministrui atsisakydami karių priesaikos ir karinių laipsnių. Aš irgi ten buvau, pasirašiau raportą. Visgi po to atėjo laiškelis iš karinio komisariato, jie rašė, kad neatleido manęs nuo kario priesaikos, bet iš karininko pavertė eiliniu“, – sakė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.

 

Jis pripažino, įsiklausantis į posakį, kad apkasuose netikinčių žmonių nebūna. Anot jo, gyvenime buvo tokių atvejų, kai liko tik melstis.

 

„Asmeniškai buvo keli atvejai per tarnybos laikotarpį, kai galvoji, kad niekas kitas nepadės tik Dievas. Vienas tokių atvejų – sausio 13 diena ir tai, kas vyko prie bokšto ir parlamento. Visi buvome įsitikinę, kad šturmuos ir AT pastatą, susimąsčiau, kad norisi gyventi, kilo klausimas, kas bus. Foje pamačiau moterį iš Carito, kuri turėjo šventų paveikslėlių. Prie jos ėjo vyrai ir ėmė tuos paveikslėlius. Ėmiau ir aš“, – pasakojo A. Pocius.

 

Jis prisiminė, kad po to dar buvo keletas atvejų, kai teko vykti į Iraką ir Afganistaną, kai būdavo vietose ir situacijose, kurios nuo tavęs nepriklausė ir tegalėdavai melstis.

 

„Toje nelemtoje Kauno savanorių išėjimo į mišką istorijoje man teko atlikti kitų rinktinių savanorių tramdytojo vaidmenų, supratau situacijos grėsmingumą ir galimas pasekmes. Žaidėjai šioje istorijoje buvo matomi ir nematomi. Nematomi tie, kurie gaudavo nurodymus, vykdytojai turėdavo apsišviesti, tada buvo galima stebėti, kokius jų veiksmus galima sukontroliuoti, nuspėti, užbėgti už akių.

Visai šiai istorijai einant į pabaigą mane skubiai iškvietė Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Kabinete pamačiau ir viceministrą Joną Gečą, kuris buvo atsistatydinęs iš SKAT vado pareigų. Ministras buvo aiškiai įsiutęs, jis išsitraukė revolverį Nagan, tėškė jį priešais mane ant stalo ir sušuko – nusišauk! Prisipažinsiu, kiek sutrikau dėl tokio ministro „pasisveikinimo“. „Tik po Jūsų“ – atkirtau staigiai, nes nesupratau, kas vyksta. Pažvelgiau į savo buvusį vadą, tikėdamasis, kad jis ką nors paaiškins, bet jis akis nuleidęs žiūrėjo į grindis ir tylėjo. Abu buvo politikai ir žaidė man nežinomus politinius žaidimus. Ministras susitvardė ir šiek tiek aprimęs manęs paklausė, ar sutinku būti SKAT vadu. Tai buvo netikėtas pasiūlymas, todėl pasakiau, kad man reikia pagalvoti. „Kiek tau reikia laiko, man reikia skubaus atsakymo“, – griežtai pasakė ministras. „Penkių minučių“, – atsakiau.

 

Tuo metu galvoje sukosi įvairios mintys, kodėl ministras ėmėsi tokios gąsdinimo taktikos, kur čia šuo pakastas. Nusprendžiau priimti šį iššūkį, bet svarsčiau, kas bus, jei atsisakysiu. Nusprendžiau, kad jie to ir siekė, nes pačioje pradžioje siekė mane išgąsdinti. Įdomu, ką pasirinktų vadu jei atsisakyčiau, galbūt kokį buvusį sovietinį pulkininką, kuris tiktų jų sumanumams ir dabartinei politinei valdžiai. Lietuvos savanoriai gali nesutikti, kad jiems vadovautų sovietinis polkovnikas ir situacija vėl taps sunkai valdoma. Per tuos trejus metus, kai buvo kuriama Lietuvos savanorių tarnyba, jaučiau, kad savanoriai ir štabo karininkija manimi pasitiki ir gerbia, todėl priėmiau sprendimą.“

 

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas prisipažino karo baisumus matęs ne kartą, bet giliausiai įstrigo pirmi kartai. Bosnija ir Herzegovina, vėliau – Afganistanas, Irakas.

„Iš Kroatijos pervažiavus sieną pamačiau sunaikintus namus, kelius, tiltus, sudegusias mašinas. Vaizdas toks, kaip filmuose apie karą. Tai buvo vykę nesenai, mačiau vietinius žmones, kurie buvo niūrūs, pavargę, bandantys atkurti savo namus. Man išsprūdo frazė, ačiū Dievui, kad to neįvyko Lietuvoje, nes buvo momentų, kai atrodė, kad žiežirba gali virsti didžiule ugnimi. Manau Lietuvoje taip pat buvo gana rizikinga situacija, nes sovietinė kariuomenė Lietuvoje išbuvo iki pat 1993 vasaros pabaigos. Pirmas vaizdas Bosnijoje buvo toks, o po to teko pamatyti panašių vaizdų Irake ir Afganistane. Lietuvoje nėra blogai, nuvažiuokite į Afganistaną, Iraką ar Siriją, va ten tikrai yra blogai“, – kalbėjo generolas leitenantas.

 

„NATO Sąjungininkų pajėgų transformacijos vadavietėje, kur mokiausi, jūrų pėstininkų generolo James Norman Mattis pavaduotojas kartą per pusmetį pasikviesdavo štabo generolus ir admirolus asmeninio pokalbio, tai vienas iš pavyzdžių, kaip dirbama su personalu. Per pokalbį manęs klausinėjo kaip sekasi, ar yra su tarnyba susijusių arba asmeninių sunkimų. Tada ir papasakojau jam savo istoriją. Pasakiau, kad dar prieš man išvykstant iš Lietuvos kai kurie prorusiškai nusiteikę politikai ir jų įsakymų vykdytojai prieš mane pradėjo rimtą susidorojimo kompaniją. Informavau, kad esu paduotas į teismą, yra pareikštas reiškinys 100 tūkst. litų – ir privalau informuoti vadovybę, nes gali būti, kad teks vykti į teismą Lietuvoje ar prisistatyti teisėsaugos organams.

Admirolas padėkojo už atvirumą ir aš išėjau iš jo kabineto. Kitos dienos rytą sėdėjau prie kompiuterio ir kažką rašiau, staiga už nugaros išgirdau generolo James Mattiso pasisveikinimą. Mano padėjėjas net nespėjo manęs perspėti, kad generolas be jokių ceremonijų atėjo teisiai į mano kabinetą. Atvirai pasakysiu, jo apsilankymas nustebino. Paprašiau padėjėjo, kad atneštų puodelį kavos. Generolas nesisėdo prie darbo stalo, o neformaliai įsitaisė kabinete esančiame fotelyje ir pasiūlė man atsisėsti į kitą fotelį, pasakė, kad nori pasikalbėti, nes vakar jo pavaduotojas papasakojo apie mano situaciją. Tada generolas ramiu balsu tarė: „Generole – mes esame patenkinti Jūsų tarnyba, žinome apie ankstesnius Jūsų nuopelnus savo šaliai, žinokite, kad Amerika suteikdama Jums galimybę baigti strategines karo studijas JAV karo koledže į Jus daug investavo. Ir mes Jumis pasirūpinsime, neišgyvenkite dėl esamos situacijos Lietuvoje, mes savų nepaliekame likimo valiai, aš Jums pažadu, kad už Jus pakovosime“.

 

Tuomet man labai reikėjo vyriško, tvirto palaikymo, nes išvykdamas iš Lietuvos to nejaučiau, buvo net tokių, kurie nusigręžė, nes manė, kad mano karjera jau baigta. << Kiti džiūgavo , kad esi išsiunčiamas ir jiems netrukdysiu siekti savo tikslų“. (2007 metais Seimo komisija tyrė buvusio savanorio ir saugumo darbuotojo Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes, iš A. Pociaus J. Abromavičiaus našlė siekė prisiteisti 100 tūkst. litų).“

 

Užbaigdamas knygos pristatymą buvęs šalies kariuomenės vadas prisipažino, kad visais savo kariniais laipsniais didžiuojasi, bet kiekvienas jų turėjo savo kainą. Jis dėkojo savo bendražygiams ir pripažino, kad laisvė – kainuoja, todėl turime daryti viską, kad ją išsaugotume.