Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Verygos ir kepeniai Lietuvai reikalingi kaip lietus Gedimino kalnui

delfi.lt 2017 11 20

„Veryga atsitraukia..." – žodžiai, kurių šią savaitę laukė Lietuva, kaip reikiant suerzinta politikų bandymo pritempti tikrovę iki savo įsivaizduojamos tvarkos. Kaip smarkiai jos skiriasi, paliudijo to paties sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos trečiadienio LRT „Dėmesio centre“ ištarti žodžiai: „Net neįtarėme, kad vaistinėse reikalavimų nesilaikoma tokia apimtimi“.

Turėjome valdžioje cinikų ir bailių, bet baisiausia, kas gali nutikti šaliai, yra visiškai atitrūkęs nuo realybės idealistas atsakingose pareigose. Nes bet kokia teorija niekada neapims viso mūsų gyvenimo sudėtingumo.



Prieš šimtą metų Vladimiro Uljanovo-Lenino vadovaujamas teroristų organizacija, užgrobusi valdžią Pirmojo pasaulinio karo išvargintoje Rusijoje, bandė kurti tobulą visuomenę pagal vokiečių ekonomistų Karlo Markso ir Fridricho Engelso teoriją. Pradėjo nuo teroro, kadangi nėra kito būdo priversti žmones elgtis pagal jiems primestą primityvią schemą. O užbaigė... Na, mes patys tai matėme ir su džiaugsmu dalyvavome tos apgailėtinos sistemos, vadinusios save brandžiu socializmu, pakasynose.

LVŽS fanatikai, ačiū Dievui, neturi galimybės šaudyti, marinti badu ir ištremti visų, nesutinkančių dalyvauti jų eksperimente, išdidžiai pavadintame reformomis. Todėl, sulaukę visuomenės pasipiktinimo po kiekvieno neapgalvoto sprendimo, atsitraukia pusę žingsnio atgal, bet krypties nekeičia, tarsi girtas žvejas ant eižėjančio Kuršių Marių ledo. Paskui A. Verygą atitapšnoja stribų šeimos draugas, sveikuolis Dainius Kepenis, pasiruošęs paaiškinti, kad mums nereikia jokių vaistų ar skiepų, geriau gydytis maudynėmis eketėje.

Pusei metų atidėta vaistų krizė nuo to atidėjimo netaps mažiau erzinančia. Tik įtariu, kad A. Veryga to pusmečio savo pareigose gali neištempti, nes nuo 2018 m. sausio įsigalios jo iniciuotos ir vasarą Seimo pavirtintos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos.

„Laisvę rokenrolui!“ pavadintame renginyje protestavo tik žmonės, sugebantys perskaityti ir suprasti, kas mūsų laukia. Tačiau tikroji liaudies rūstybė prabus tada, kai iki vidurnakčio Naujametę naktį bare užsibuvusiam devyniolikmečiui reikės pasakyti, kad kito bokalo jam teks laukti metus.

Maždaug tuo pat metu išsinuomotuose butuose gyvenančios šeimos sužinos, kad prarado kone visas piliečių teises, nes neturi tikslios gyvenamosios vietos registracijos. Kokį jovalą Seimo idealistai mums užmaišys mokesčių sistemoje, taip pat dar galime tik spėlioti, nes paskui valstybės biudžetą opozicijos pateikiami progresinių Gyventojų pajamų mokesčio tarifai gali pasikeisti priklausomai nuo to, per kokią mėnulio fazę už juos bus balsuojama. Net jeigu jų nebus, mokestinės permainos vėl užgrius vykdančius individualią veiklą ir perkančius verslo liudijimus asmenis, kuriems visos valdžios jau ne pirmą dešimtmetį daužo per nagus, bandydamos atmušti bet kokį verslumą ir paversti korporacijų samdiniais.

Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, kartą neatsargiai prasitaręs apie Lietuvos laukiančią krizę, ko gero buvo teisus. Tik šį kartą, skirtingai nuo 2008-2009 m., kai Lietuvos ekonomiką klupdė globalūs veiksniai, sunkmetį sugebėsime pasidaryti patys vieni. Ir dar tokiu metu, kai visi kaimynai džiaugsis pakilimu. O tai jau tikrai pateks į visus vadovėlius, kaip Lenino teorija apie galimybę sukurti socializmą „atskirai paimtoje šalyje“ papildžiusi marksizmą.

Vyriausybė, kuriai vadovauja iš statutinės struktūros ištrauktas premjeras, niekada nedirbęs ką nors kuriančiame privačiame versle, bet įpratęs, kad jo įsakymai būtų vykdomi nekvestionuojant jų teisingumo, sudaryta iš profesionalais išdidžiai pavadintų ministrų – politikos naujokų ir Seimo dauguma, kuri skaičiuojant galvas atrodo panašesnė į mažumą, Lietuvai yra tarsi nesibaigiantis lietus Gedimino kalnui. Viršūnė dar negriūva, bet, žiūrėdami į slenkančius šlaitus, visi spėliojam, kada tai nutiks.

Linksmiausia dalis – vis dar ateityje, kai baigs kadenciją dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, stabilizuojanti politinę sistemą savo racionalumu ir neleidžianti vidaus politikos klounados perkelti į užsienio reikalų ir krašto gynybos sritis. Visų, kas galėtų jos darbą deramai pratęsti, šita centais savo gyvenimo vertę matuojanti ir svajoti nesugebanti minia niekada neišrinks, o apklausų lyderiai iki Lietuvos Respublikos Prezidento pareigų dar neužaugo ir galbūt niekada nepasieks joms būtinos politinės brandos.

Šalies politinė sistema kartą jau sugebėjo ištaisyti rinkėjų klaidą ir išvaryti iš Daukanto aikštės rūmų priesaiką sulaužiusį prezidentą. Tačiau tam reikėjo susitelkusios Seimo daugumos, o dabartinė nepajėgi net ir pati apsivalyti nuo Artūro Skardžiaus su Kęstučiu Pūku. Kaip bebūtų sakralizuojama rinkėjų daugumos valia, ji kartais gali suklysti, gali būti įtakojama iš šalies. JAV ir keliose Europos šalyse atliekami tyrimai patvirtina įtarimus, kad Rusija tai jau ne kartą darė.

Iki 2019 m. dar yra laiko sutelkti pilietinės visuomenės, valstybės saugumu besirūpinančių institucijų ir atsinaujinusios Vyriausiosios rinkimų komisijos jėgas, kad toks poveikis būtų užkardytas. Nes galim skirti krašto gynybos stiprinimui nors ir pusę savo BVP, bet nepavyks išvengti 1940-ųjų katastrofos pasikartojimo, jeigu sprendimą priešintis privalantys priimti valstybės vadovai bus į tas pareigas pasodinti pagal agresyvaus kaimyno planą.