Kas gali paneigti, kad atkurta Lietuvos valstybė turėjo stiprų vadovą

tsajunga.lt 2017 10 18

Sausio 13-osios nakties paryčiai. Visi pervargę, gaudom žinias Aukščiausiosios Tarybos salėje.

Kažkas pasakė, kad jeigu iki šeštos valandos ryto nepuls, tai dieną jie jau nepuola. Sulaukiau tų šešių ir galva pati atsilošė į kėdės atlošą, užsnūdau. O tuo metu Pirmininko kabinete buvo visas valstybės gyvenimo mazgas. Ryšys su pasauliu, visa informacija, smegenų centras. Reikėjo tiksliai ir greitai analizuoti, kad teisingai suprastum įvykius, priimtum teisingus ir reikalingus sprendimus…

 

Man dar snūduriuojant, į salę įeina  Vytautas Landsbergis. Snaudulys greitai išsilaksto, susiruošiame klausytis. Žodžiai ramūs, sakiniai logiški, mintis aiški. Ir tai po ištisų savaičių nemigos, didžiulės įtampos ir atsakomybės aplinkybėmis!

 

  Pagalvojau, kad man jau net išgirsti nėra lengva dėl nuovargio, o čia – išsamus pranešimas apie padėtį. Tikrai žinau, kad padėties analizė yra jo paties sudėliota. Niekas iš padėjėjų nei tuomet, nei vėliau nesugebėdavo jam parašyti kalbų. Viską darydavo pats, sakydavo ne svetimas, bet savas mintis.

 

Ir dabar taip pat. Kai prieš metus Vilniuje pakviečiau į NATO Parlamentinės asamblėjos komiteto vakarienę, jo kalba sąjungininkų parlamentarams padarė patį didžiausią įspūdį. Savita, verčianti mąstyti, kitaip pasižiūrėti.

 

Visi norėjo parsivežti nuotrauką su juo ir visiems buvo aišku, kad fotografuojasi su naujausių laikų pasaulio istorija, su pirmuoju atkurtos Lietuvos vadovu.

 

Nesakiau NATO kolegoms, kad beveik pusė lietuvių yra keleto teisininkų įtikinti, jog Lietuva išsivaduojamojo karo su SSRS metais neturėjo savo atkurtos valstybės vadovo. Man būtų gėda apie tai net užsiminti – nesuprastų.

 

Šitas absurdas yra tokios laikinos gyvenimo dulkės, kad jos nusės lyg nebuvę ir bus gėda prisiminti.

 

Kai į valdžią su dideliu triukšmu ir didžiule dauguma 1992 metais grįžo komunistai, buvo labai baisu. Atrodė, kad viskas baigta – nugrimsim atgal.

 

 Seimas atrodė lyg iš kolūkių susirinkimų sudaryta organizacija. Revanšo šūkiai – žemę atgal kolūkiečiams, iš tremtinių atimtus namus – atgal į neteisėtai užvaldžiusių rankas! Šiandien tai nebebūtų suprantama, o tada tai buvo kasdienybė. Ko verta vien Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku tapusio Vytauto Petkevičiaus veikla! Kariuomenės veteranai iki šiol su siaubu prisimena tą laikotarpį.

 

Vytautas Landsbergis tampa Opozicijos lyderiu. Pirmąkart demokratiją kuriančioje Lietuvoje tai – ir naujas žodis, ir naujas politikos turinys.

 

Tuo metu nebuvau išrinkta į Seimą. Sulaukiau profesoriaus skambučio, kviečiančio ateiti padėti dirbti svarbius darbus. Norėjo, kad tapčiau atstove spaudai. Nieko nežinojau, kas tai yra, ką daro tokie žmonės. Tačiau juk Landsbergis kviečia! Ir nors jau buvau susiruošusi grįžti į gydytojos darbą, negalėjau nepriimti pasiūlymo.

 

 Nuo tada prasidėjo tikroji politikos mokykla. Ką čia slėpti, V. Landsbergis savo ranka ne vieną pranešimą spaudai parašė, dauguma iniciatyvų buvo jo. Iš esmės nuo tada ir prasidėjo tikrasis mano kelias į politiką.

 

Dirbti buvo labai įdomu, tačiau ir nelengva. Tik stipraus  charakterio žmonės daro tikrus darbus istorijoje.

 

Pamenu, kaip jo tekstus ruošdavome spaudai. Nebuvo kompiuterių, tik rašomosios mašinėlės. Su V. Landsbergiu jo sekretoriate dirbo ir iki šiol tebedirba nuostabios kantrybės ir proto žmogus Genutė Kurilienė. Manau, kad ji taip pat yra Lietuvos istorija, kurios atsiminimai būtų neįkainojamos vertės, o profesoriaus darbas be jos gal dažnai būtų buvęs dar sudėtingesnis.

 

Per Genutės rankas perėjo daugybė dokumentų, kurie yra neįkainojama Lietuvos istorijos dalis.

 

O su manimi kartu dirbusi Salvinija Šimonienė galėtų gražiai papasakoti, kaip mes redaguodavome visokias pataisas ir kablelius. Būdavo, surenka ji mašinėle profesoriaus surašytą tekstą, nunešam pasirašyti. Jis atidžiai skaito, skaito kiekvieną žodį, suranda geresnį. Tada vėl atgal į kitą Seimo rūmų galą – Salvinija renka visa tekstą iš naujo. Dažnai taip būdavo po tris – keturis kartus vienam tekstui. Nes ir kablelio pritrūkus, reikėjo rinkti iš naujo.

 

Begalinis kruopštumas dirbant su kiekvienu žodžiu, kad mintis būtų aiški ir gili. Šito bandžiau mokytis ir aš. Nors, prisipažinsiu, kasdienybėje, kai laikas spausdavo, laukti, ar vėl neiššoks koks kablelis tekste, nebuvo lengva.

 

Tuometinė Opozicijos lyderio atsakomybė už atkurtą šalį buvo didžiulė. Kai kompartijos nomenklatūra siekė tik revanšo, kai narystė ES ir NATO jiems nebuvo joks prioritetas, reikėjo griežtos, bet protingos laikysenos. Žinau gerai, kiek pastangų reikėjo V. Landsbergiui ir kitiems mūsiškiams padėti, kad Algirdas Brazauskas nenuvairuotų šalies, pavyzdžiui, Slovakijos panašaus lyderio Vladimiro Mečiaro keliu. Tik primenu, kad šis slovakų politikas po atsiskyrimo nuo Čekoslovakijos atsisakė narystės NATO ir ES idėjos, todėl Slovakija prarado ne vienerius metus.

 

Po 1992 metų rinkimų esminiai strateginiai Lietuvos reikalai buvo pakibę ant plauko. Pasaulis nesuprato tokio lietuvių sprendimo. Vakarų žiniasklaidos antraštės skelbė, jog Lietuva pasuko atgal. Kremlius provokavo, bandė stabdyti Rusijos armijos išvedimą.

 

Tačiau reikėjo žūtbūt išlaikyti Nepriklausomos Lietuvos kryptį į Vakarus, bėgti tolyn nuo sovietmečio.

 

1992 metų Seimo ir 1993 metų Prezidento rinkimai iki šiol duoda karčius vaisius. Tai yra esminė priežastis, kodėl Estija nubėgo pirmyn greičiau. Mano bičiulis Mart‘as Laar‘as, vienas iš estų Sąjūdžio lyderių, kaip tik  1992 metais tapęs Estijos premjeru ir ryžtingai reformavęs kraštą, atvėręs privatizuojamas įmones Vakarų investuotojams, man yra sakęs – džiaugiamės, kad estai neturėjo savo Brazausko, nebūtume galėję lemiamu laiku padaryti lemiamų reformų.

 

Tuo tarpu Lietuvoje opozicijai ir jos lyderiui reikėjo ypatingai daug jėgų ir laiko skirti ne tik tam, kad sovietinę nomenklatūrą įtikintų eiti NATO ir ES keliu, bet ir tam, kad stabdytų.

 

Pirma, kad stabdytų nežabotą prichvatizaciją. Buvo nepaprastai sunku. Dabar kai kurie A. Brazausko laikų dalykai būtų tiesiog neįmanomi. O tada A. Brazausko paskirtas premjeras Adolfas Šleževičius tiesiog atvirai leido kitiems ir pačiam sau griebti viską, kas įmanoma.

 

Tais metais atsirado ir garsioji V. Landsbergio frazė „Kas galėtų paneigti, kad…“ Jis ją pasakė spaudos konferencijoje, kurią teko man vesti. Profesorius kalbėjo apie skandalingą „Literatų svetainės“ privatizavimą.

 

Buvo bandyta atskleisti ir kitus didžiulius korupcijos skandalus pačiame Vilniaus centre. Už grašius privatizuota nomenklatūrinė valgykla „Šešupė“. Tada, 1993 metais dar niekas viešai nežinojo, kokios pinigų grobimo schemos valdė LDDP šulų protus, nežinojo, kuo vėliau taps „Šešupės“, „Draugystės“ privchvatizacijų herojė Kristina Butrimienė. Buvo sukurtos schemos, kai praktiškai už dyka buvo pasiimti pastatai centre, o vėliau į kišenes susidėti tūkstančiai.

 

Jaunimui paaiškinu , kad A. Brazausko – A. Šleževičiaus laikais buvo griebiama viskas, kas papuola. Todėl valstybės turto privatizacija  buvo pradėta vadinti prichvatizacija. Nuo rusiško žodžio хватать – griebti.

 

Sunku net suvokti, kad idealistinė, dainuojančios revoliucijos keliu Laisvę atgavusi Lietuva  į valdžią atves gobšius, praturtėti kitų sąskaita nusprendusius veikėjus. Visa tai jautėme, tačiau nebuvo nei tokios žiniasklaidos, kaip dabar, nei teisėsaugos, kuri buvo iš esmės tokia pat nomenklatūrinė, kaip ir valdžia. Tuo labiau kad Prezidento rankose buvo visų teisėjų skyrimas.

 

Tuomet V. Landsbergis ir iškėlė savo garsųjį klausimą. Už tai A. Šleževičiaus buvo tampomas po teismus.

 

Laisvės atgavimo laikotarpis buvo sunkus, ypatingas, tačiau Laisvės išsaugojimo metas, kai reikėjo sustabdyti sugrįžusių komunistų siautėjimą, jų cinišką vogimą, atlaikyti melo, šmeižto atakas, buvo gal net dar sunkesnis.

Apie jį mažai žinoma.

 

Reikia pasakoti.

 

 Nes ateina karta, kuriai kalbama apie gražią anų laikų vienybę, nors taip nebuvo. Buvo alinantis, sunkus, daug sveikatos kainavęs darbas, kurio prasmingumu pirmasis mūsų atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis visada tikėjo.

Ačiū.