Lukas Grinius. Istorijos politika ir NATO filmukas apie partizanus

2017 10 12

NATO išleidus filmuką apie pasiaukojantį Baltijos šalių partizanų pasipriešinimą, prasidėjo didžiulė propagandos kampanija, tačiau Rusijos Užsienio reikalų ministerijos nuostabai lietuviai mobilizavosi bei įrodė, kad klaidingos interpretacijos šiais klausimais nepriimtinos. Dažnai diskusijų objektu buvę Lietuvos partizanai, net ir pačių Lietuvos istorikų neretai kritikuoti, per kelias dienas tapo Lietuvos ir NATO pasididžiavimu bei istorijos perrašinėtojų siaubu.

Partizanų pasipriešinimas Lietuvoje net ir šiandien buvo suprantamas dviprasmiškai, atsirasdavo istorikų, įvykius vertinančių be aiškaus atskaitos taško. Dažnai požiūriai paskęsdavo nuomonių įvairovėje ar tiesiog istorinių faktų iškraipymuose, tarsi skatinant visuomenę į partizaninį pasipriešinimą žiūrėti neutraliai ar net visiškai užmirštant. Partizanų pasipriešinimas tapo faktų kratiniu, kuriais neretai lengva manipuliuoti ar iškraipyti. Nesusaistytų įvykių mišiniu arba Maxo Weberio žodžiais tariant, „begaliniu grynai individualių tikrovės suvokimų chaosu“. Lietuvai neturint savo istorinės politikos, šiame chaose nedraugiškoms jėgoms kuo puikiausiai sekėsi savo žinias transliuoti ar iškraipyti, neretai net pačių lietuvių lūpomis.

 

Nuo okupacijos pradžios istorinė atmintis turėjo būti ištrinta arba panaudota, formuojant naują „pažangų sovietinį kraštą“. Istoriją mėginta neutralizuoti arba pritaikyti naujajam režimui – diegta neutrali arba marksistinė istorijos samprata. Esminis siekis buvo sunaikinti Nepriklausomą valstybę, už kurią ką tik baigę mokyklas jaunuoliai buvo pasiruošę aukoti savo gyvybes.

 

Toks pasipriešinimas režimui buvo ypatingai pavojingas ne tik dėl fizinio priešinimosi, tačiau ir dėl propagandinio turinio – Baltijos kraštų išvadavimo ir savanoriško prisijungimo mitas galėjo greitai išsisklaidyti. Ilgus dešimtmečius apie partizanus diegtus istorinius iškraipymus sovietmečiu, šiuolaikinėje Lietuvoje, neturint istorijos politikos, gana nesunkiai sekėsi vykdyti prisidengiant istorijos neutralumu – juk būtina žinoti ir alternatyvius faktus. Nesvarbu, jog galimai iškraipytus ar net sukurptus to meto sovietų propagandistų.

 

Šiandien nutylima, jog sovietams beveik pasisekė neutralizuoti istoriją ir sumaniai manipuliuojant faktais ją pritaikyti savo reikmėms. Dalis piliečių ar istorikų į partizaninį pasipriešinimą net ir atgavus nepriklausomybę žvelgdavo skeptiškai ar net sugebėdavo įžvelgti „terorizmo atmainų“. Šitoks istorinis pliuralizmas išplauna esmę – nelieka apibrėžto istorinio subjekto. Lietuva tampa neapibrėžta ir kuo mažiau apibrėžtumą bylojančių ženklų – raudonų linijų, tuo lengviau jais manipuliuoti. Piliečiai neretai paskęsta požiūrių chaose, visiškai neutralizuodami istorinį pasididžiavimo laikotarpį bei netgi suteikdami Maskvai platų interpretacijų lauką.

 

Lygiai taip pat už tokią neutralią istorijos versiją šiandien kovoja ir kosmopolitinės idėjos šalininkai. Dar visiškai nesusiformavus politinei tautai Lietuvoje, sovietinę propagandą pakeitė neutralios-faktų istorijos šalininkai, artimi atviros kosmopolitiškos Lietuvos idėjai. Tačiau tokia idėja pakankamai artima ir Maskvai – neturint aiškaus istorinio pasakojimo, politinę tautą suformuoti kur kas sudėtingiau, o kartu ir manipuliuoti savąja istorijos versija.

 

NATO filmukas visa tai pakeitė. Šį išskirtinį laikotarpį, kuriuo galime didžiuotis, išskyrė pats aljansas ir plačiai paskleidė žinią pasauliui. Organizacijai nekilo jokių abejonių partizanų drąsa bei didvyriškumu – vienu trumpu filmuku buvo nubrėžtos aiškios istorinės linijos – sukurtas atskaitos taškas, kuris pasikėsino į Kremliaus istorinių įvykių interpretacijas. Parodyta ne tik, kad lietuviai nepripažino okupacijos, aršiai priešinosi, tačiau ir šių dienų Lietuvai nubrėžtas aiškus istorinis vertininimas.

 

Pagrindinis skaudulys, kuris kaip niekad suerzino Maskvą, jog būtent patys tautiečiai gana aršiai įtvirtino NATO pradėtą darbą. Pliuralistinis partizaninio laikotarpio vertinimas bei Rusijos URM bandymas piktintis ar glaistyti situaciją buvo pasitiktas tūkstančių lietuvių atsaku Rusijos URM „Facebook“ paskyroje. Ilgą laiką savų piliečių neutralizuota partizanų tematika tapo didele problema, ginklu ir pasididžiavimo objektu Lietuvai. Ne tik plačiai paneigiamas mitas, jog lietuviai laukė išvaduotojų, užtvirtinama, kad tai negali pasikartoti bei nubrėžiamos aiškios istorinės interpretacinės linijos, svarbiausia, paprastų žmonių rankomis.

 

Piliečiai padarė tai, ko nesugebėjo istorikai, nors ir mažu žingsneliu, tačiau patvirtino savo istorinį atskaitos tašką, kuriame nėra vietos interpretacijoms, būtent šis faktas turėtų labiausiai ir erzinti Maskvos institucijas. Jei iki šiol gana drąsiai buvo abejojama partizanų pasiaukojimu, šiandien tokių drąsių istorinių įžvalgų turėtų sumažėti.

 

Tačiau, minėto filmuko teko laukti labai ilgai, o ir jam atsiradus, tenka pripažinti, kad Lietuvos istoriją kur kas sėkmingiau interpretuoja kiti, šiuo atveju NATO. Lietuva jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus būdama laisva nesugeba suformuoti savo istorinio pasakojimo – savo istorijos politikos.

 

Dar XIX a. lietuviai nebuvo laikomi istorine tauta. Rusai ir lenkai siekė įrodyti, kad lietuviškai kalbantys asmenys niekada nebuvo savarankiškas politino gyvenimo subjektas. Panašiai į Lietuvą bent jau Rusijos atstovai žvelgia šiandien. Nekaltas filmukas juos suerzino ne tik, kad kėsinasi į jų istorijos versiją, tačiau ir dėl to, jog piliečiams susivienijus buvo pademonstruoti politinės tautos bruožai.

 

Šiandieninė Lietuva atsidūrė dviejų skirtingų geopolitinių vizijų kovos epicentre. Nespėjus suvokti valstybingumo ir istorijos politikos, dabartinis jos formavimas nepaprastai sunkus. Iš vienos pusės kosmopolitinė vizija skatina visiškai atverti Lietuvą, atsisakyti valstybingumo atributų, laikytis neutralios istorijos politikos, iš kitos pusės – rytų propogandistai neutralius faktus iškraipo, formuoja aiškų ir nuoseklų tik jiems tinkantį istorinį pasakojimą.

 

Požiūris į istoriją vis labiau mokslinis – šiame kontekste piliečiai mokomi į sau artimus dalykus žiūrėti susvetimėjusiomis akimis. Perėjus nuo romantizmo laikų, kai kūrėsi tautinės valstybės, prie išskirtinai mokslinio žiūros kampo nelieka istorijos subjekto – keičiasi istorijos ir politikos samprata. Faktų chaose paskendę istoriniai įvykiai netenka savo esmės – įsivyrauja istorijos nupolitinimas.Priešingas veikmas, istorijos aktualizavimas kaip niekad gąsdina mūsų rytų kaimynę. Dabartinis neutralus ir nupolitintas istorijos vertinimas jai kur kas naudingesnis.

 

Šiandieninė Lietuva sąlyginai yra kur kas sudėtingesnėje situacijoje nei dabartinė. Tarpukario žmonės susidūrė su didžiuliais iššūkiais – niekas negalėjo apginti jų valstybės taip, kaip jie patys, todėl ant politikų ir mąstytojų gulė visa atsakomybė už Lietuvos valstybę. Daugeliui šiandien aktualiausias klausimas, ar vakarai mus apgins, neretai pamirštant, kad savo šalį turime ginti ir patys.

 

NATO filmukas padarė didžiulį darbą, atskleidė kokia pažeidžiama Maskvos propaganda, bet kartu verčia kelti klausimą, o kada tokius filmukus pradės kurti Lietuva, kada turėsime aiškų ir tikslų istorinį atskaitos tašką. Piliečių reakcija daugiau negu suprantama, to ypač reikia dabartinių geopolitinių iššūkių akivaizdoje. Neturėdama istorijos politikos Lietuva tampa neapibrėžta mase ir kuo mažiau apibrėžtumą bylojančių ženklų tuo lengviau šia mase manipuliuoti. Ir priešingai, kuo jų daugiau, tuo sudėtingiau ir tuo papraščiau valstybei.

 

Istorijos politika turėtų užtikrinti tautos ir valstybės tęstinumą, ko šiandien trūksta Lietuvoje. Tai, kad filmuką už mus sukūrė NATO, verčia suabejoti, ar mes supratome, kas yra valstybingumas, ar vis dėl to sovietinė istorijos naikinimo politika vis dar gaji. Aktyvus piliečių pasipriešinimas nuteikia pozityviai, bet kaip pastebėjo daugelis, tai tik nedidelis žingsnis, ilgo ir sunkaus darbo pradžia brėžiant aiškias raudonas linijas ir kuriant Lietuvos istorijos politiką.

 

Ir pabaigai partizano laiškas būsimai partizanų ryšininkei mokytojai Marijai Kinertaitei rašytas jos mylimojo partizano Benedikto Narkevičiaus. Dvejus metus tęsęsis jaunuolių susirašinėjimas baigėsi tragiškai: Marijos mylimasis, D.Vaitelio apygardos būrio vadas, 1947 m. liepos 23-iąją žūsta nuo okupantų kulkos. (Šaltinis: XXI amžius, Nr. 91)

 

Mieloji mano!

 

Slenka ilgos karčiu pesimizmu persunktos dienos. Politiniai įvykiai nesivysto mums palankia linkme. Kalbama daug, bet daroma mažai. Viskas eina vėžlio greitumu. O mūsų jėgos senka. Krinta geriausi žmonės. Kyla nusivylimas. Dvasioje neramu…

Nedžiugina tėviškės laukuose dygstančios rugių gubos. Negi jau artinasi ruduo su paslaptingomis naktimis, gelstančiais medžių lapais, gervių klyksmu pilkoje padangėje? O po to vėl žiema. Baisi žiema! Nuo kurios vardo paminėjimo sudreba tūkstančiai jaunųjų Lietuvos gynėjų širdžių. Negi vėl šaltyje ir pūgoje tęsime žūtbūtinę kovą? Matysime išdraskytus bunkerius, šalia kritusius kovos draugus. Baisu! Bet neišvengiama, jei dar mūsų krašte siaus raudonasis teroras.

 

Tačiau negi visas Vakarų demokratinis pasaulis veltui liejo kraują, kad po to vėl vergija viešpatautų? Ne! Teisingumas nugalės! Rytų demagogija su savo vadais žlugs amžiams. O mes tada sugrįšime į sunaikintus sodžius, išdraskytus tėvų namus, apleistus dirvonus. Sugrįšime nešdami laisvę be rankų, be kojų, be savo artimųjų kovos draugų. Bet tikslas bus pasiektas. Laisvės Varpas vėl skambins: „Kelkite! Kelkite!“ Ir vėl kelsis Lietuva. Iš degėsių kelsis nauji pastatai, per lygumas tęsis vieškeliai ir plentai, siūbuos kviečių laukai. Tačiau rymantieji mediniai kryželiai bylos: tai ne sapnas, tai tikrovė… Čia ilsisi tėvynės sūnūs, kurie iki galo atliko pareigą. Jie nebijojo tiesiai į veidą pažiūrėti tokio masto pabaisai, kokia yra bolševizmas.

Benas

1945. VIII. 14