A. Anušauskas. Krikštatėvis (Pirmoji dalis)

delfi.lt 2017 10 02

Pradėsiu nuo įžangos. Žinote, kuo skiriasi gyvenimas nuo filmo? Gyvenime viskas vyksta iš tikrųjų.

delfi.lt   K. Pansevič nuotr.
Skaitau Povilo Urbšio straipsnelį „Nieko asmeniško“ ir matau, kad jis taip įsijautė į frakcijų koalicijos krikštatėvio vaidmenį, kad supainiojo tikrovę su fikcija. Net panaudodamas lakiąją frazę („Kaip mėgo sakyti italų mafijos tėvas Vitas Korleonė: „Nieko asmeniško“), jis susipainiojo tarp rašytojo Mario Puzo sukurto ir aktoriaus Francis Fordo Coppolo suvaidinto Don Vito Corleone „Krikštatėvio“ bei realybėje buvusio Niujorko mafijos realaus vadeivos Franko Costello. Skirtingai nuo literatūrinio personažo, pastarasis ne kalbėjo, o veikė, korumpuodamas teisėjus, politikus, verslininkus.

Taigi ir minėta frazė: „nothing personal – just business“ („nieko asmeniško, tik biznis“) yra ne jo.

Kodėl apskritai apie tai kalbu? Juk visiškai nesvarbu, kad ši frazė priskiriama trečiajame dešimtmetyje Niujorko gangsterio Dutcho Schultzo buhalteriui ir padėjėjui Otto Biedermanui. Holivude išpopuliarinta frazė įgijo savo gyvenimą. Ir taip lengva supainioti realybę su fikcija, kai sieki tapti visos Lietuvos politiniu „krikštatėviu“ (gerąja ar kitokia prasme – pasirinks patys skaitytojai).

Mane sudomino vienas labai pasikartojantis fenomenas – net jei konservatoriai nieko nedarytų, nekalbėtų ir nemoralizuotų, Gražulis (pastarasis ir Kremliaus propagandiniuose kanaluose nesibodi reklamuoti tokių savo pažiūrų) ir Urbšys po kiekvieno politinio tektoninio smūgio valdantiesiems atsisuka į dešiniąją pusę bei pradeda moralizuoti. Panašiai kaip į stulpą atsitrenkęs pijokėlis sako: „ei, ko čia stovi!“.

Ir tikrai, pasitraukite į šalį ir netrukdykite daryti politikos. Kokios politikos? „Rinkėjų pasitikėjimo neaukoti asmeninei naudai; netoleruoti politinių suokalbių nukreiptų prieš žmonių interesus; neišduoti sąrašo Kartu komandos, iškeičiant ją į kitą politinę jėgą...“. Tai citata iš P. Urbšio visuomeninio komiteto „Kartu“ rinkiminės agitacijos prieš savivaldos rinkimus. Gražūs žodžiai. O kokie veiksmai? Vos ne kitą dieną po rinkimų jo vardu pavadintas sąrašas be jokių skrupulų sukirto rankomis su Darbo partija – vienintele iš patekusių į savivaldybę. Nesiderėjo. Čia ne vieta deryboms – girdžiu sakant Ostapą Benderį iš „12-os kėdžių“. Juk tiesiog gali būti geri žmonės. Gal taip ir yra. Todėl Darbo partijos atstovai Panevėžyje užima Ūkio komiteto pirmininko ir administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Paskelbus apie įtarimus Darbo partijai – vienam iš jų pakeliamas atlyginimas. Viskas gerai – geram žmogui negaila. Pagaliau juk ir P. Urbšio iškeltą Panevėžio merą Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pripažino supainiojus interesus. Nieko tokio. Visiems pasitaiko laiku nenusišalinti nuo sprendimų priėmimo vaikų naudai.

„Galvokite apie vaikus“, – girdžiu šnabždantį O. Benderį savo bičiuliui Kisai Vorobjanikovui. Ir tikrai, galvokime! Interesų painiojimas – tai pati pirma pakopa. Laiku sužinojus bei užkardžius, žiūrėk – ir koks nors geras žmogus save bei savo artimuosius apsaugoja nuo rimtesnio susidūrimo su teisėsauga. O ir partijos nereikia palikti, nes visuomeninis komitetas – ne partija, niekas, matyt, nesvarstys etikos klausimų ir neskalbs savo partiečio. Na, nebent P. Urbšys pagrūmos mažuoju piršteliu. Tyliai prarytas ir Ignalinos rajono mero „valstiečio“ Henriko Šiaudinio įstatymų pažeidimas, kurį užfiksavo VTEK, kai nenusišalino nuo sprendimo skirti finansavimą žmonos darbovietei. Jau girdžiu – „aš nepartinis“, „aš tik priklausau valdančiai koalicijai“. Viskas gerai. Įdėmūs stebėtojai, matyt, tai supranta kaip nesavanaudiškumo ženklą.

Jau būnant glaudžioje politinėje partnerystėje su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga atsirado ir rimtesnių problemų. Štai daugiau kaip prieš pusmetį Ramygaloje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis susitikinėjo su Panevėžio rajono meru Povilu Žaguniu, o pastarajam Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) tuo pat metu pareiškė įtarimus dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Buvo įtariama, jog meras Žagunis, pasinaudodamas savo, kaip mero, užimama padėtimi bei viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, darė neteisėtą įtaką Panevėžio rajono savivaldybės administracijos darbuotojams, atsakingiems už viešųjų pirkimų organizavimą. Politikas sustabdė narystę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje (LVŽS). Labai gerai.

Pirmasis istorijoje už politinę korupciją (dėl prekybos poveikiu) dar 2014 m. nuteistas yra buvęs Šakių meras Bertašius, kuris atsistatydino 2016 gruodį prieš gresiantį nušalinimą iš posto. Jis taip pat paliko valstiečių–žaliųjų partiją. Tai partijai tik į naudą. Bet ką mes matome? Kol P. Urbšys išvedinėja sąmokslo teorijas ir gyvus laidoja konservatorių rėmėjus („kaip kitaip atnaujinti į amžinybę tiesiogine prasme iškeliaujantį savo elektoratą“, – dūsauja politinės skaistybės pranašo aureolę užsidėjęs politikas), rimtų problemų ar bent jau trumpalaikių politinės galvos skausmų sukėlė keturi su dabartine valdžios dauguma (ir pačiu P. Urbšiu) siejami merai. Ar tai priekaištas P. Urbšiui? Gal taip, o gal ir ne. Interesų painiojimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi bei korupcija yra rimta problema. Su ja susiduria visos politinės jėgos, bet ne visos randa jėgų ar nori valytis šias dėmes.

Aš džiaugiuosi, kai P. Urbšys pasisako apie korupciją. Ir net sutinku su jo žodžiais, kad „atrodome tarsi įbridę į tą pačią politinio išskaičiavimo ir savanaudiškumo pelkę, besidrabstantys tuo pačiu purvu“. Jei mano uoslė neapgauna, tai nosį riesti nuo korupcijos kvapelio turi ir nuo Darbo partijos, ir nuo Tvarkos ir teisingumo, ne tik nuo jau ex-liberalų išvirtos košės. Korupcija rimta problema, ir čia vienadieniais sprendimais, spjaudymu ant politinių oponentų nieko nepasieksi. Tik bendru darbu.

Kažkada būdamas studentu mėžiau, matyt, metus nevalytą gyvulių fermą, kuri man atrodė kaip tikros Augijo arklidės. Na tos, kurias Heraklis išmėžė per dieną paleisdamas per jas upės srovę. Tik mes ne herakliai. Jei norime rezultato, kuris reikalingas ne politiniam apsižodžiavimui, o visiems mūsų valstybės piliečiams, tai nesimaivydami ir nedemonstruodami savo išskirtinio nekaltumo turime dirbti bendrą (ir antikorupcinį, ir politikos skaidrinimo, ir nacionalinio susitarimo paieškos...) darbą. Tai kur kas sunkiau, negu vaizduoti politinį valdančiųjų „krikštatėvį“. Nieko asmeniško, bet tai ne biznis.