R. Sadauskas-Kvietkevičius. „Zapad 2017“ baigėsi, Veišnorija pasiliko

delfi.lt 2017 10 02

Rusijos ir Baltarusijos pratybos „Zapad 2017“ baigėsi taip ir nevirtusios Trečiuoju pasauliniu karu, bet pasakyti, jog teisūs buvo niūniuojantieji pašaipią Stanislavo Stavickio ir Deivydo Zvonkaus dainelę „Rusai puola“, o jokios grėsmės mums nėra ir nebuvo, galėtų tik visiški naivuoliai arba atviri Kremliaus talkininkai.

delfi.lt  Š. Mažeikos nuotr.
Šią savaitę Baltarusijos kariškiai pranešė, kad paskutinis geležinkelio sąstatas, vežantis Rusijos karius, dalyvavusius pratybose „Zapad 2017“, išvyko iš Baltarusijos. Ne taip svarbu, kiek jų ten išvažiavo, o kiek, kaip teigia Ukrainos kariuomenės vadas generolas Viktoras Muženko, pasiliko. Skubiai prireikus, pagal Sąjunginės valstybės sutartį permes tiek, kiek įsivaizduos esant reikalą. Būtent tai daryti ir treniravosi per pratybas.

 

 

Svarbiausia, kas liko baltarusiams nuo „Zapad 2017“, yra Veišnorija – pratybų planuotojų sugalvota šalis, maždaug atitinkanti teritoriją pagal Ribentropo-Molotovo paktą 1939 m. užimtą sovietinės armijos ir prijungtą prie Baltarusijos SSR. Veišnorijos gyventojai gerokai dažniau už rytinių Baltarusijos sričių žmones keliauja į Lietuvą ir Lenkiją, todėl savo akimis mato, kaip toli nuo tikrovės yra Kremliaus propaganda apie lietuvių ir lenkų vargus Europos Sąjungoje, kartojama Baltarusijoje retransliuojamų televizijos kanalų.

Entuziastų sumanyta Veišnorija tęsia savo virtualų gyvenimą ir po „Zapad 2017“ – šiuo metu užsisakiusiems iš anksto jau išsiuntinėti naujosios valstybės pasai, prasidėjo rinkimų į Veišnorijos Seimą kampanija, sukurtas netgi Veišnorijos alus. Įdomu, kad Veišnorijos dokumentuose, heraldikoje ir ant pinigų, beje, vadinamų taleriais, maketų baltarusiški žodžiai rašomi lotyniškomis raidėmis o Veišnorijai skirtose feisbuko paskyrose ir interneto svetainėse, pabrėžiant šalies vakarietiškumą, demonstruojamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų architektūrinio paveldo nuotraukos.

Paklausite, kodėl tai svarbu? Juk internete galima rasti ne vieną realiai neegzistuojančią valstybę, žemyną ir net planetą, o A. Lukašenkos režimas nė neketina leisti šaliai suskilti.

 

Pirmiausiai todėl, kad Veišnoriją sugalvojo ne pokštaujantys gimnazistai, o „Zapad 2017“ planuotojai, tokiu būdu pademonstravę, kad vakarietiškiausią savo šalies dalį suvokia kaip svetimkūnį. O svarbiausia, kad Veišnorija tapo svajone apie šalį, kuria Baltarusija galėjo tapti, pasirinkusi vakarietišką orientaciją drauge su Baltijos šalimis bei Lenkija tuo metu, kai griuvo Sovietų sąjunga. Ir kelia baltarusiams A. Lukašenkos režimui pavojingų minčių apie tai, kad dar ne vėlu pasekti ukrainiečių pavyzdžiu.

 

Geopolitiniai pokyčiai visuomet prasideda nuo svajonės. XIX a. antrosios pusės lietuvybės propaguotojai lenkiškai ir rusiškai kalbančioje aplinkoje atrodė kaip beviltiški svajokliai. Škotijos ir Katalonijos nepriklausomybės siekiai taip pat prasidėjo nuo simbolių ir susidomėjimo savo regionų istorija.

 

Pats prezidentas A. Lukašenka taip pat visai netrokšta tapti Vladimiro Putino skiriamu ir atleidžiamu Rusijos gubernijos valdytoju. „Nasha Niva“ šią savaitę pranešė, kad Baltarusijoje pilietis Aleksejus Jeršovas buvo nuteistas dvejiems metams laisvės apribojimo už dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje, Rusijos teroristų sukurtos „Donecko liaudies respublikos“ pusėje. Turint omenyje, kad nepriklausomi nuo politinės valdžios teismai Baltarusijoje neegzistuoja, toks sprendimas siunčia aiškią žinią, kad A. Lukašenkos visai nedžiugina imperinės „rusų pasaulio“ vizijos.

 

Anksčiau Baltarusijos piliečiai galėjo būti persekiojami tik už dalyvavimą svetimuose karuose samdiniais, reikėjo įrodinėti pinigų mokėjimo faktą. KGB iniciatyva Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas straipsniu, numatančiu laisvės atėmimą dalyvaujantiems kariniuose konfliktuose ne tik už pinigus, bet ir iš idėjos. A. Jeršovo atveju – rusų pasaulio idėjos. Palikęs žmoną ir dukrą Baltarusijoje, A. Jeršovas nevengė dalintis interneto socialiniuose tinkluose nuotraukomis, kuriose jis pozavo su šaunamuoju ginklu rankose tankų fone, prie įvažiavimo į Donecką. Jo byla buvo nagrinėta uždaruose Vitebsko miesto teismo posėdžiuose.

 

Pasibaigus „Zapad 2017“ tapome saugesni ne todėl, kad rusai, parepetavę su baltarusiais Baltijos šalių užpuolimą, kažkur atsitraukė. Didesnį saugumą sukūrė mūsų pačių pastangos atkreipti NATO sąjungininkų dėmesį bei tas supratimas, kurį pademonstravo Jungtinių Amerikos Valstijų administracija ir Vakarų Europos šalių vadovai, skubiai atsiųsdami papildomų karinių pajėgų mūsų apginamumui sustiprinti.

Skirtingai nuo poligonų, kur surengtos tik pratybos, informacinėje erdvėje tebevyksta tikras karas, kurio apimtis tik dabar pradeda apčiuopti ne tik tokių projektų kaip DELFI.lt „Demskuok“ skaitytojai, bet ir „Facebook“ vadovai.

 

„Propaganda – tai strateginis komunikacinis veiksmas, kuris priverčia patikėti tuo, kas paprastai nėra tiesa ar turi tik dalį tiesos. Iš istorijos gerai žinome, kad netikros naujienos ir melas puikiai tinka propagandai. Dabar, viešojoje erdvėje skleidžiant netikras naujienas, propaganda įgijo naują, galingą priemonę, leidžiančią patikėti kažkuo, kas neegzistuoja arba niekada neįvyko“, – sakė politinės komunikacijos ekspertas dr. Jurijus Misnikovas, 15 metų praleidęs Jungtinių Tautų organizacijoje ir daugiau kaip 5 metus dirbęs patarėju informacinių ir ryšių technologijų klausimais, vykdant JTO plėtros programą.

 

Didžiausiu iššūkiu tampa ne tik efektyvi mūsų elfų kova su atvirais Kremliaus troliais (neabejokite, jie tai puikiai moka), bet ir Lietuvos žiniasklaidos gebėjimai jautriai pranešti nuo karo Rytų Ukrainoje pradžios tvyrančios įtampos išvargintai auditorijai objektyvias žinias apie Rusijos grėsmę. Taip, kad tas nuovargis nepaskatintų užsikimšti ausis ir dainuoti „Rusai puola“ arba uždaryti vaikus į išsikastą po namu bunkerį.