Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje tradicinio dviračių žygio „Suk į dešinę“ pedalus mynėme Rytų Ukrainos keliais: nuo Mariupolio pro Berdianską ir Pokrovską pasiekėme Kramatorską – 5 dienos, 500 kilometrų.
Šis tekstas ne apie tai, ką patyrėme – ilgi pakilimai ir stiprus priešinis vėjas (patyrę dviratininkai žino, ką tai reiškia), ne apie tai, ką pamatėme, mindami 80–100 km atstumu nuo fronto linijos (skurdūs miesteliai, begaliniai saulėgrąžų laukai, šachtos ir iškastų atliekų kalnai, ištisomis duobėmis virtę asfalto keliai), bet apie tai, kaip sugriuvo mitai, kuriais prieš pradėdami žygį ir mes, ir greičiausiai dauguma ne ukrainiečių, nepažinę šios žemės, tikėjome.
Rytų Ukraina – mitai, kuriais tikėjome
Žygio maršrutą taip susidėliojome, kad mynėme per patį geografinį Rytų Ukrainos vidurį, per neužgrobtas Donecko, Zaporožės, Dnepropetrovsko ir vėl Donecko srities žemes; žemes, išsidėsčiusias kairiajame Dniepro krante, maždaug per vidurį tarp Dniepro upės ir Rusijos sienos. Tai žemės, kurias Kremliaus imperiniai ideologai mėgino vėl iš naujo pakrikštyti „Novorossija“, kur nuo 2014 metų Maidano revoliucijos bandė siautėti I. Girkino (Strelkovo) samdiniai, kuriems buvo pavykę keliems mėnesiams užimti ne tik Donecką ir Luhanską, bet ir tą patį Kramatorską. Kramatorską po kelių mėnesių atsiėmė Ukrainos kariuomenė, samdiniai liko tik Luhanske ir Donecke, iki kurio pakelės nuorodos rodė 90 km.
Visuotinai paplitusi Kremliaus propaganda, šio krašto ligšiolinė politinė orientacija po 90-ųjų (balsuodavo už prorusiškus kandidatus) – ir mūsų sąmonėje iki kelionės buvo suformavę aiškų supratimą, kad visos kelionės metu pakeliui girdėsime tik rusų, o ne ukrainiečių kalbą, kad bus pavojinga ką nors kritiško pasakyti apie Putiną ir Kremliaus politiką, o apie Ukrainos europinę ar NATO perspektyvą užsiminę galbūt sulauktume ir fizinių priešiškų veiksmų. Šiais mitais tikėjau nepaisant to, kad po daugelio vizitų Kijevą pažįstu jau beveik taip pat gerai kaip Vilnių. Tačiau Rytų Ukrainoje iki šiol teko lankytis tik keletą kartų ir dažniausiai tik didžiuosiuose miestuose ar pačioje pafrontėje. Akivaizdu buvo, kad Rytų Ukrainoje iš susitikimų su naujais miestų vadovais ar Ukrainos kariais negali susidaryti objektyvaus įspūdžio apie visą kraštą ir jo žmones, todėl prieš žygį šioks toks nerimas ėmė, kad minsime per ištisines prorusiškų „vatnikų“ žemes ir iš to nieko gero negali tikėtis.
Štai tie epizodai:
1. Su mumis niekas nekalbėjo rusiškai.
Kai nuo Azovo pakrantės pasukome Pokrovsko ir Kramatorsko link, panirome į mažų miestelių, didelių kaimų, prastų kelių ir begalinių saulėgrąžų laukų kraštą. Žemės ūkio kraštas, provincija, atsilikimas, daug išlikusių sovietmečio simbolių: sovietinių karių skulptūrų, ant postamentų užkeltų sovietinių tankų ar senų „Staliniec“ tipo vikšrinių traktorių. Visa tai lyg ir turėjo patvirtinti tuos mitus, kuriais iki čia atvažiuodami tikėjome. Buvome pasiruošę tam, kad ukrainiečių kalbos čia negirdėsime. Ir staiga, mums patiems labai netikėtai, paaiškėjo, kad kaimų ir nedidelių miestelių parduotuvėse, kavinėse ar viešbutėliuose bei bendrabučiuose žmonės tarpusavyje kalbasi ukrainietiškai ir su mumis jie taip pat kalba tik ukrainietiškai. Pokrovskoje miestelyje kavinės savininkė į mūsų rusiškai užduodamus klausimus atsakinėjo tik ukrainietiškai, nors ir gerai suprato, kad mes esame ne iš Rusijos, o iš Lietuvos. Net ir po to, kai mes, nesupratę jos ukrainietiškai įvardintų populiariausių patiekalų iš kavinės meniu pavadinimų, paprašėme ją dar kartą paaiškinti, iš ko tie patiekalai pagaminti, ji mums pakartojo tą patį ukrainietiškai, tik lėčiau. Atrodė, kad ji net nemoka rusiškai, nors greičiausiai tai būtų klaidinga išvada. Ir tokie epizodai kartojosi visos kelionės metu, kai lankėmės mažesniuose miesteliuose ar kaimuose. Tik didesniuose šachtininkų miestuose išgirsdavome rusų kalbą. Tuo tarpu mažesniuose Rytų Ukrainos miesteliuose ukrainiečių kalba dominavo ir tuo Rytų Ukrainos miesteliai mums niekuo nesiskyrė nuo to, su kuo 2015 metų vasarą susidūrėme mindami „Suk į dešinę“ pedalus Vakarų Ukrainoje, kur taip pat negirdėjome rusų kalbos. Tada, Vakarų Ukrainoje, tokią situaciją priskyrėme ryškiai antirusiškai Vakarų Ukrainos politinei orientacijai. Atmynęs į Vakarų Ukrainos kaimą, jame būtinai matai paminklą Stepanui Banderai, o didesniame – dar ir paminklą Tarasui Ševčenkai. Todėl 2015 metais, prabėgus metams nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, mums atrodė savaime aišku, kodėl Vakarų Ukrainoje niekas nekalba rusiškai, taip išreikšdami savo protestą prieš Kremliaus agresiją.
Šiais metais mums paaiškėjo, kad kalbos požiūriu Rytų Ukrainos miesteliai niekuo nesiskiria nuo tokių pat Vakarų Ukrainos miestelių – rusų kalbos čia neišgirsi. Ir ne tik vietiniai žmonės tarpusavyje nesikalba rusiškai, bet net ir tada, kai primygtinai bandai žmogų prašnekinti rusiškai, vis tiek atsakymą išgirsti ukrainietiškai. Priartėjus prie Donecko, gryną ukrainiečių kalbą keitė vietinis „suržyko“ dialektas, kurio santykis su ukrainiečių kalba, matyt, yra panašus į mūsų „tuteišų“ vartojamos „lenkų“ kalbos santykį su Varšuvoje girdima lenkų kalba. Tačiau ir „suržykas“, kurį girdėjome, skambėjo visai ne rusiškai. Taip Rytų Ukrainoje žlugo pirmasis mūsų atsivežtas mitas, kad visa Rytų Ukraina kalba tik rusiškai.
2. Neradome Putino gerbėjų
Nors Rytų Ukrainos miesteliuose, skirtingai nuo Vakarų Ukrainos, matydavome ne paminklus Stepanui Banderai, bet užsilikusius paauksuotus paminklus sovietiniams kariams (ne Leninui, ar Stalinui), tačiau taip pat matydavome ir nemažai Ukrainos nacionalinės simbolikos: tautinėmis mėlynai/geltonomis spalvomis išdažyti geležiniai tiltų turėklai, elektros stulpai, dideli reklaminiai stendai, iš kurių žvelgia vietinės įmonės (dažniausiai valstybinės) vadovas ir sveikina su Rugpjūčio 24-ąją minėta Ukrainos Nepriklausomybės diena. Keliuose bendrabučiuose, kuriuose nakvodami jautėmės sugrįžę į gilų sovietmetį, vestibiuliuose matėme stendus, skirtus iš to miestelio kilusiems karo su Rusija didvyriams.
Tačiau labiausiai įsiminė visiškai nežymus pakelės epizodas, kai, likus iki Kramatorsko keliolikai kilometrų, pakelėje pamatėme nedidelį, kuklų akmens paminklą trims kovose žuvusiems jauniems Ukrainos savanoriams, galbūt kilusiems iš tų apylinkių, o galbūt žuvusiems toje vietoje. Šalia paminklo plevėsavo Ukrainos vėliava, paminklą puošė šviežios gėlės. Paminklas nebuvo apsaugotas nei kokia nors tvora, nei kokiomis nors video kameromis, tačiau nesimatė jokių ženklų, kad kokie nors vandalai, ar vietiniai „vatnikai“ bei „tituškos“ būtų bandę šį paminklą kaip nors išniekinti, išdaužyti ar bent dažais išteplioti. Nors artėdami prie Kramatorsko mynėme pro šachtas ir šachtininkų miestus, įkurtus sovietmečiu, suvežant žmones iš visos Sovietų Sąjungos, tame tarpe ir iš Rusijos, tačiau žvelgdami į Ukrainos simbolius ir pagarbą jiems to nematėme ir nejautėme net Kramatorsko apylinkėse, kur vis tik šalia šachtų jautėme ir rusų kalbos populiarumą.
Taigi, per visa kelionę mes nematėme Putino populiarumo ženklų ir tai buvo dar viena priežastis pajausti, kad išankstiniai mitai griūna. Galbūt mūsų išvados nėra objektyvios, nes neturėjome galimybių atlikti išsamių tyrimų, tačiau mitai gimsta ir miršta nepriklausomai nuo to, kokia yra realybė. Putino realybe Rytų Ukrainoje mes turėjome galimybę stipriai suabejoti.
3. Rytų Ukraina – lojali Ukrainos dalis?
Guliai Pole yra miestelis, pasimetęs kažkur Zaporožės apskrityje. Mūsų maršruto planuose jis buvo pažymėtas tik tuo, kad jame mes turėjome valgyti iš anksto suderintus pietus vietinėje kavinėje. Pats miestelio pavadinimas man kažkodėl atrodė visiškai atspindintis rusišką stepių laisvės ir praplėštų marškinių dvasią.
Labai greitai paaiškėjo, kad miestelio pavadinimas nieko bendro neturi su rusais, nes ilgą laiką tai buvo plataus regiono kazokų sostinė, o XX amžiaus pradžioje jis pasižymėjo kaip garsaus anarchisto ir pilietinių karų 1917–1920 metais lyderio Nestoro Machno gimtinė ir karinės veiklos centras. Miestelio muziejuje mums buvo nuosekliai ir su pasididžiavimu paaiškinta, kaip Machno su savo 50 tūkstančių valstiečių kariuomene ir 15 tūkstančių „tačiankų“ (to paties Machno išradimas) sugebėjo ginti didelę teritoriją nuo bolševikų, baltagvardiečių, Ukrainos nacionalistų, vokiečių ar lenkų invazijos. Kai muziejuje, išklausę pasididžiavimo Machno asmenybe kupiną lekciją, paklausėme, kaip šiais laikais Guliai Pole miestelis jaučiasi: ar jie už Ukrainą, ar yra ir Putino rėmėjai, – išgirdome nedviprasmišką atsakymą – miestelis yra 100 proc. už Ukrainą. Ir tai išgirdome pačiame Rytų Ukrainos geografiniame centre, pačiame Putino propaguotos „Novorosijos“ centre.
Kai Berdianske numynėme į nuostabią Azovo jūros neriją „Berdianskaja Kosa“ ir pliaže įsitaisėme pakankamai modernioje tuščioje kavinėje, mus ėmė kalbinti vietinis veteranas, kažkaip susijęs su ta kavine. Po kelių mandagių frazių iškilo praktinis klausimas, kaip kavinėje ir šalia jos esančiame viešbutyje jautėsi atostogų sezonas, veteranas paaiškino labai paprastai – dabar atostogauja tik ukrainiečiai ir jų yra daug, poilsio biznis yra geras, anksčiau gausiai atostogaudavo maskviečiai – bet jie pasirinko karą, dabar negali atvažiuoti, tai jiems taip ir reikia.
Netoli Kramatorsko, pramynę pro anglies šachtas ir jų purvą, stabtelėjome atsipūsti Sergiivkoje, pakelės miestelyje. 14 kilometrų nuo Kramatorsko, Rugsėjo 1-oji. Ilsimės, atsipučiame, skanaujame vietinėje parduotuvėje nusipirktus ledus. Staiga pasirodo vietinių merginų, pasipuošusių mokslo metų pradžiai, abiturienčių būrelis. Pašnekiname jas. Tarpusavyje ir su mumis kalbasi rusiškai. Važiuoja į Kramatorską, kur toliau vyks mokslo metų pradžios šventė. Todėl jos ir pasipuošę. Ir kiekviena mergina ant savo mokyklinės uniformos yra įsisegusi geltonai/mėlyną gėlės žiedą. Jos tokio ukrainietiško žiedo nesibaido, ir tai mums yra dar vienas smulkus įrodymas, kad mitai griūna.
Kramatorske mus priėmęs Donecko apskrities (tos dalies, kuri liko pavaldi Ukrainai) viršininko pavaduotojas sako, kad nesenai, Rugpjūčio 24-ąją, įvykęs Ukrainos Nepriklausomybės minėjimas į centrinę miesto aikštę pritraukė tūkstančius žmonių, aikštė buvo perpildyta, ir tai, anot jo, akivaizdžiai demonstruoja, kad situacija net ir Kramatorske, šachtininkų mieste, keičiasi į gerą pusę.
Išvados: Rytų Ukraina nėra tiek prorusiška, kiek to norisi Putinui Mes neatlikome nei sociologinių tyrimų, nei kokių nors kitokių Rytų Ukrainos tyrimų.
Mes tiesiog mynėme per šį kraštą, apie kurį supratimas tiek Lietuvoje, tiek visuose Vakaruose yra apaugęs daugeliu mitų. Mindami per miestelius ir saulėgrąžų laukus mes jautėme kaip daugelis tų mitų dūžta. Ir vieną išvadą patys sau pasidarėme labai aiškią: šis regionas nėra tiek prorusiškas, kaip mes apie jį klaidingai galvojome iki žygio. Jis nėra tiek prorusiškas, kiek jį bando savo „Novorosijos“ propagandoje pavaizduoti Kremlius. Jis yra žymiai labiau proukrainietiškas, nei mes įsivaizdavome prieš čia atmindami. Ir šio regiono proukrainietiškumas yra didžioji Putino tragedija – jis niekada nesugebės pajungti šių žemių savo politinei valiai.