Japonijos ambasadorius: Lietuva turi patį vertingiausią išteklių, tik to dar nesuprato

delfi.lt 2017 09 18

Japonija yra viena labiausiai Šiaurės Korėjos branduolinės grėsmės veikiamų valstybių. Be to, šalis susiduria ir su ekspansyviais didžiųjų kaimynų užmojais. Pasak ambasadoriaus Toyoei Shigeeda, kaip Lietuva, taip ir Japonija savo regionuose yra mažos šalys, veikiamos kaimyninių didvalstybių ambicijų. Tačiau, pasak Japonijos ambasadoriaus, apie šalį derėtų spręsti ne pagal dydį, o pagal nuveiktus darbus.

lzinios.lt   A. Ožič nuotr.
Su du metus Lietuvoje dirbančiu ambasadoriumi Toyoei Shigeeda LŽ kalbėjosi apie tai, su kokiomis grėsmėmis šiandien Japonija susiduria savo regione, kuo panaši geopolitinė mūsų valstybių padėtis ir kodėl apie Lietuvą reikia spręsti „ne pagal ūgį, o pagal smūgį“.

 

– Šiaurės Korėjos krizė tęsiasi jau daugiau, nei mėnesį? Kaip Japonija vertina šią situaciją? Ar reikalai gali pakrypti dar blogesne linkme?

– Situacija lieka įtempta. Vos prieš kelias dienas Šiaurės Korėja paleido raketą, praskridusią virš Japonijos teritorijos ir nukritusią Ramiajame vandenyne. Tas pats įvyko maždaug dviem savaitėmis anksčiau, taip kad matome besitęsiančias provokacijas.

 

Žinoma, kad Japonijos visuomenė yra sunerimusi dėl šių provokacijų ir dėl to, kaip toliau klostysis situacija. Manau, kad provokacijų gali būti ir dagiau, bet deja, niekas negali numatyti, kaip viskas klostysis toliau. Japonija derina savo tolesnius žingsnius su tarptautine bendruomene, pirmiausiai – su JAV, Rusija ir Kinija, tuo metu vienišos Šiaurės Korėjos planus žino tik pati Šiaurės Korėja.

 

– Ar, jūsų nuomone, Šiaurės Korėja galėtų ryžtis atviram konfliktui?
– Vis dar mėginame surasti kažkokį kompromisą, bet tenka ruoštis ir blogesniems scenarijams, ruošiamės ginti savo teritoriją ir užtikrinti žmonių saugumą. Ruošiamės ne tik galimam Šiaurės Korėjos raketų numušimui, bet ir smūgiui – Japonija turi efektyvų civilinės gynybos mechanizmą. Žmonių saugumas – Japonijos vyriausybės prioritetas.

 

Iš Šiaurės Korėjos, kaip ir visos kitos tarptautinės bendruomenės narės, tikimės, kad ji pagaliau išgirs bendrą visų šalių kreipimąsį ir bent jau imsis paisyti visuotinai nustatytų tarptautinių taisyklių.

 

Galiu pabrėžti, kad iš Šiaurės Korėjos kyla ne tik branduolinio ginklo ir raketų grėsmė. Daugelį metų lieka neišspręsta pagrobtų Japonijos piliečių problema. Prieš 15 metų, tiesioginių derybų dėka, pavyko į tėvynę sugrąžinti kelioliką japonų, tačiau daugiau nei 50 vis dar lieka Šiaurės Korėjoje. Tokie grobimai vyko po Korėjos karo ir vėl kartojosi prieš maždaug 20 metų. Mūsų žiniomis, į Šiaurės Korėją išgabenti japonai buvo verčiami mokyti japonų kalbosPchenjano specialiasias tarnybas. Tačiau apie pagrobtų žmonių likimus nežinome praktiškai nieko.

Vykstant deryboms dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos, Pchenjanas galbūt tikisi įkaitų pagalba sušvelninti Japonijos poziciją, tačiau šiais principiniais klausimais mes savo pozicijos nekeičiame ir laikomės tos pačios krypties, kurią pasirinko tarptautinė bendruomenė ir kurią sekti mes įsipareigojome.

 

Tai – sudėtingas, dvigubas uždavinys: turime spręsti branduolinę krizę, bet neatsisakome siekio susigrąžinti savo tautiečius ir padaryti tai kuo greičiau, nes kai kurių iš jų artimieji gali jų ir nebesulaukti. Kai kurie pagrobti japonai, aišku, jau ir mirė Šiaurės Korėjoje.

 

– Japonija ir Pietų Korėja pabrėžia dialogo būtinybę, tuo metu JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne kartą išsakė daug griežtesnę poziciją ir mėgina kalbėti su Pchenjanu jo paties – jėgos kalba. Ar tai, jūsų nuomone, efektyvi pozicija?

– Situacija labai trapi, todėl visos valstybės turėtų siekti bendros pozicijos ir pirmiausiai, žinoma, taikaus dialogo. Nesakyčiau, kad Donaldas Trumpas kursto karą. Jis teigė, kad tarptautinė teisė leidžia rinktis įvairias poveikio priemones, įskaitant ir karines. Tačiau nepamirškime, kad tarp tų pačių priemonių yra ir taikaus dialogo variantas.

 

Per pastaruosius 25 metus Šiaurės Korėjos elgesys tapo kiek pragmatiškesnis, o JAV ir Japonija ne kartą siūlė Šiaurės Korėjai pagalbą plėtojant šalį, jei Pchenjanas atsisakytų branduolinės programos. Ne kartą ir skyrėme Šiaurės Korėjai finansinę pagalbą, tačiau Pchenjanas, deja, visada sulaužydavo duotus pažadus.

 

Donaldas Trumpas vadovauja galingiausiai pasaulio valstybei ir Šiaurės Korėjos atžvilgiu yra nusteikęs labai ryžtingai, tačiau kiti du svarbiausi žaidėjai – Kinija ir Rusija – laikosi labai atsargios pozicijos. Šios trys didvalstybės lemia tarptautinius veiksmus Pchenjano atžvilgiu ir kol dvi iš jų atsisako radikalių priemonių, jų greičiausiai nebus imtasi. Svarbiausia tai, kad JAV, Kinija ir Rusija, kartu Japonija ir Pietų Korėja, galiausiai sugebėtų įtikinti Šiaurės Korėją pergalvoti tą situacijoje, kurioje jos dėka atsidūrė visas regionas.

 

Kinijai, jos įtakos Šiaurės Korėjai dėka, tenka ypatingai didelė atsakomybė, bet ne ką mažesnė tenka ir JAV, Rusijai, Japonijai ir kitoms šalims, įskaitant ir Šiaurės Korėją. Kiekviena valstybė privalo laikytis tarptautinių taisyklių visose srityse, įskaitant ir branduolinę.

 

– Jei visgi manysime, kad blogiausias scenarijus įmanomas, prevencinis smūgis gali pasirodyti veiksminga priemone, siekiant apsiginti nuo Pchenjano branduolinių grasinimų. Japonijoje ne kartą keltas klausimas keisti Konstitucijos nuostatą, neleidžiančią jūsų šalies pajėgoms veikti užsienyje. Ar dabartinė krizė neskatina vėl imtis šių pataisų?

– Šis klausimas Japonijoje keltas ne sykį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ypatingai dažnai jį kelia viena politinė partija, šiuo metu kaip tik esanti valdžioje (Liberalų demokratų partija, – aut. past.). Dėl savo statuso, negaliu aptarinėti, ar reikalingos konstitucinės pataisos – pats tik stebiu diskusijas (juokiasi).

Bet kuriuo atveju, Japonija jau seniai skiria vis daugiau pastangų tam, kad galėtų kuo aktyviau prisidėti, užtikrinant tarptautinę taiką ir saugumą. Pavyzdžiui, kai į mus kreipiasi pagalbos Jungtinės Tautos arba mūsų sąjungininkės JAV, mes negalime suteikti karinės paramos, tačiau teikiame misijoms logistinę paramą. Tam tikri pokyčiai leisiantys aktyviau dalyvauti tarptautinėse misijose ne tiek svarbūs pačios Japonijos gynybinių pajėgumų stiprinimui, kiek mūsų galimybėms aktyviau prisidėti prie tarptautinio saugumo užtikrinimo.

 

Aktyviau dalyvaudami tarptautiniame taikos palaikyme, geriau užtikriname Japonijos suverenitetą ir tolesnį gerbūvį.

 

– Įtampa kartais temdo ir Japonijos santykius su kita kaimyne – Kinija, kuri nevengia pademonstruoti raumenis, kai iškyla teritoriniai nesutarimai su kaimynais. Prieš mėnesį kilo incidentai pasienyje su Indija, nesiliauja ginčai dėl Senkoku salų su Japonija ir dėl laivybos teisių Pietų Kinijos jūroje su visomis ją supančiomis šalimis. Ar tai ateityje gali virsti nauju iššūkiu saugumui regione?

– Kaiminystėje turime dvi didvalstybes – Kiniją ir Rusiją, kurias labai gerbiame. Tačiau visos valstybės, kokios galingos ir gerbiamos jos bebūtų, privalo laikytis tarptautinės teisės ir gerbti valstybių sienas. Tiesą sakant, kuo didesnė valstybė, tuo atsakingiau ji turėtų žiūrėti į tokius dalykus.

 

Mūsų regione Japonija yra maža valstybė, turinti didelius kaimynus. Čia ne tiek jau daug skirtumų nuo Lietuvos, besiribojančios su Rusija. Tačiau net ir mažos valstybės gali visiškai teisėtai priminti didžiosioms, kad šios taip pat privalo gerbti tarptautinę tvarką.

 

Manau, kad Kinija šiandien iš tiesų siekia keisti nusistovėjusią tvarką ir nesibodi parodyti savo karinę galybę. Tai prieštarauja tiek tarptautinei teisei, tiek ir visiems bendroms vertybėms.

 

Tuo pat metu priminsiu, kad Ramiojo vandenyno regiono saugumo neįmanoma užtikrinti be geros Kinijos ir Rusijos valios. Tačiau abi šios šalys yra linkusios naudoti savo galias, įskaitant ir karines, kad primetinėtų savo valią kitoms valstybėms. Kinijos atveju tai labai neramina, nes teritorinės pretenzijos perkeliamos į natūraliausias tarptautinei teisei žinomas ribas – jūras.

 

Tiek didelės, tiek mažos valstybės gali išspręsti visus nesutarimus taikios diskusijos pagalba. Dėl nesutarimų su Kinija, Japonija kreipėsi į Tarptautinį Teismą, tačiau, kiek aš žinau, Kinija ignoruoja šią procedūrą. Kaip ir minėjau, tarptautinės taisyklės ir vertybės turi būti bendros visiems, deja, kai kurios didžiosios valstybės – neminėsiu konkrečiai – yra linkusios imtis „iššūkių“ ir keisti šią tvarką. Šiandien tai ypatingai priskirtina vienai didžiajai valstybei, kuri galėtų laikytis tarptautinių įsipareigojimų, nesikėsinti į kaimynus ir taip pelnyti tarptautinės bendruomenės pagarbą ir draugiškumą. Tačiau ji elgiasi atvirkščiai ir tampa vis labiau izoliuota.

 

– Didžiosioms valstybėms dažnai kyla pagunda nepaisyti taisyklių ir vadovautis „stipresniojo teise“...

– Viso valstybės turėtų turėti vienodas teise, nepriklausomai nuo jų dydžio ir galybės. Valstybę reikia vertinti ne pagal jos teritorijos dydį, o pagal veiksmus. Puikus to pavyzdys – Lietuva – nuveikianti labai daug tarptautinei gerovei.

Praėjus 25 metams po nepriklausomybės atgavimo, jūsų šalis tapo viena iš regiono lyderių, tiekia didžiulę paramą kitoms valstybėms ir tai jums tik padės klestėti ateityje. Stebėdamas tai, darau išvadą, kad Lietuva taps viena iš XXI amžiaus lyderių, todėl rekomenduoju savo tautiečiams į ją investuoti – ne tik ekonomine, o visomis prasmėmis. Apie Lietuvos potencialą tikrai nereikia spręsti pagal šalies dydį.

 

Be to, turiu pabrėžti, kad dar viena išskirtinė lietuvių savybė – svetingumas ir draugiškumas užsieniečiams. Apie tai man pasakojo kiekvienas Lietuvoje pabuvojęs japonas. Neturite gamtinių išteklių, bet vertingiausias jūsų išteklius – žmonės.

– Įvertinus emigracijos iš Lietuvos mastus, sparčiai prarandame ir šiuo išteklius.

– Japonija taip pat jau seniai nebeturi jokių gamtinių išteklių. Buvome labai neturtinga šalis ir japonai taip pat gausiai emigravo, bėgdami nuo skurdo. Daugybė japonų išvyko į JAV, Pietų Ameriką ir kitus kraštus.

 

Tačiau, laikui bėgant, mes pasiekėme klestėjimo ir gerbūvio žmonėms. Tai taip pat pasiekėme, nes rėmėmės galingiausiu ištekliumi – žmonėmis.

 

Pastaruosius porą metų keliavau po visą Lietuvą, bendravau su žmonėmis provincijoje ir matau jų potencialą. Lietuvoje, kaip ir Japonijoje, reikėtų skirti daugiau dėmesio regionų plėtrai, nes Vilnius ir Tokijas, kokie bebūtų svarbūs, dar ne viskas. Manau, kad per artimiausią dešimtmetį Lietuva galėtų taip išauginti savo BVP, kad žmonėms nebebus reikalo išvažiuoti svetur.

 

Lietuva taip pat pasieks gerbūvį ir sustabdys emigraciją, nes turi tą patį išteklių, tik (juokiasi) dar nesuvokė koks jis vertingas.