Kokį scenarijų Kremlius rengia Baltarusijai?

lzinios.lt 2017 09 04

Rugsėjį dėmesio centre mūsų regione bus bendri Rusijos ir Baltarusijos karo pratybos „Zapad-2017“. Apie jas jau parašyta daug, o bus parašyta – dar daugiau. Čia tik norisi priminti, kad su minėtomis pratybomis yra susijusios tam tikros baimės. Viena tokių baimių – nuogąstavimas, kad Kremlius gali pasinaudoti manevrais Baltarusijos užgrobimui.

lzinios.lt

Viena vertus, toks scenarijus stokoja logikos ir gali atrodyti beprasmiu net Kremliaus akimis. Baltarusija oficialiai yra Rusijos sąjungininkė, o Minskas demonstruoja pakankamą lojalumą Kremliui. Kitaip sakant, kam kėsintis į teritoriją, kuri ir taip faktiškai guli Maskvos kišenėje?

Problema yra ta, kad po 2008 metų įvykių Pietų Osetijoje ir 2014 metų Kryme ir Donbase kalbėti apie Kremliaus veiksmų logiką tapo itin sudėtinga, ypač bandant taikyti jiems „sveiko proto“ kriterijų. Maskva sąmoningai ar nesąmoningai formuoja asmeninę realybę, kurioje, kaip savo knygoje rašė Peteris Pomerancevas, „viskas yra įmanoma“.

 

 

Be to, ir Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka yra ne toks atsidavęs Maskvai, kaip gali atrodyti. „Nepakeičiamas“ kaimyninės šalies prezidentas jau ne pirmą dešimtmetį demonstruoja laviravimo meną. Baltarusija visapusiškai yra priklausoma nuo Rusijos, tačiau A. Lukašenka kartas nuo karto šantažuoja Kremlių grasinimais „persiorientuoti į Vakarus“.

 

Įdomu ir tai, kad jeigu anksčiau autoritarinio Baltarusijos vadovo niekas Vakaruose nelaukė, tai šiandien Vladimiro Putino fone ir A. Lukašenka jau atrodo ne taip atgrasančiai. Minskas dar 2014 metais sugebėjo tinkamai pasinaudoti situacija, pasiūlęs savo tarpininkavimą Ukrainos įvykių kontekste. Jeigu kam nors Minsko susitarimai ir atnešė naudos – tai tik Minskui.

 

Galima numanyti, kad pernelyg didelis Baltarusijos savarankiškumas erzina Maskvą. Čia galima prisiminti nervingą Kremliaus reakciją į Baltarusijos sprendimą penkioms dienoms įleisti be vizų į savo teritoriją užsieniečius, kai jie atvyksta į šalį per Minsko tarptautinį oro uostą. Oficialiai Rusija reiškė susirūpinimą dėl to, kad siena tarp jos ir Baltarusijos faktiškai yra kiaura, joje nevykdoma pakankama kontrolė. Tiesa, Kremlius savaip naudojasi šiuo faktu.

Rugpjūčio pabaigoje nuskambėjo istorija, kai Rusijos Federalinio saugumo tarnyba (FST) Gomelio mieste, esančiame Baltarusijoje, pagrobė jauną ukrainietį Pavlą Gribą ir išvežė jį į Krasnodarą. Pranešama, kad jaunuolis vyko į Baltarusiją susitikti su mergina. Jų pažintis įvyko internete. Vėliau minėta mergina pati patvirtino, jog ji buvo išnaudota FST. Tiesa, šiame interviu yra viena keistenybė – mergina tvirtina, jog įspėjo ukrainietį apie pavojų, tačiau jis vis vien nuvažiavo į Gomelį.

 

P. Gribas yra Ukrainos pasienio pajėgų karininko sūnus. Numanoma, kad Rusijos jėgos struktūrų dėmesį jis galėjo patraukti savo patriotiniais įrašais socialiniuose tinkluose. Teigiama, kad Rusija buvo paskelbusi P. Gribo paiešką dėl „teroristinės veiklos“, tam kad galėtų pridengti ukrainiečio pagrobimą.

 

Iškyla natūralus klausimas, kam FST reikėjo rengti kompleksišką operaciją tam, kad išvilioti P. Gribą į Baltarusiją ir iš ten jį pagrobti? Tokie dalykai nedaromi šiaip. Panašu, kad ši operacija leido Rusijai pasiekti net kelis tikslus.

 

Viena vertus, Rusijos slaptosios tarnybos pademonstravo, kad veikia kaimyninėje Baltarusijos kaip namie. Tuo pat metu panašu, kad oficialus Minskas arba iš tikrųjų nieko nežinojo apie FST operaciją, arba slėpė ką nors apie tai žinantis. Bet kurio atveju tai stipriai gadina Baltarusijos įvaizdį – ypač Kijevo akyse. Tad nesunku įtarti, jog esminiu šios operacijos tikslu buvo siekis įvaryti geopolitinį pleištą tarp Baltarusijos ir Ukrainos.

 

Minskas stengėsi negadinti santykių su Kijevu. Priminkime, kad Baltarusija laikosi labai atsargios pozicijos Krymo užgrobimo ir konflikto Donbase klausimais. Maskva čia taip ir nesulaukė aiškaus palaikymo.

 

Kaip ir minėta, A. Lukašenka neblogai išmano laviravimo meną. Akivaizdu, kad Ukraina taptų vieninteliu realiu Baltarusijos sąjungininku situacijoje, jeigu Kremlius nuspręstu, jog Minsko gubernija geriau atitinka jo interesus nei Baltarusijos respublika. Stimulas Kijevui palaikyti Minską tokioje situacijoje būtų ne tik moralinis – Baltarusija kol kas dalinai pridengia Ukrainos teritoriją iš Šiaurės.

Tačiau P. Gribo istorija gali rimtai komplikuoti Kijevo ir Minsko santykius. Nėra abejonių, kad pirmiausiai ši istorija turės įtakos viešajai ukrainiečių nuomonei bei jų ryžtui palaikyti kaimynę tuo atveju, jei ji patektų į keblią padėtį. Kremlius apskritai mėgsta taikyti „skaldyk ir valdyk“ taktiką.

 

P. Gribo istorija yra ne vienintelis veiksnys, kuris verčia nerimauti dėl to, kad Kremlius gali rengti nemalonų scenarijų Baltarusijai. Būtina paminėti, jog tam tikras Rusijos propagandos segmentas jau kelis metus gvildeną „baltarusiško nacionalizmo“ temą. Šioje temoje konstruojami naratyvai turi daug panašumu su tais naratyvais, kuriuos Rusija aktyviai naudojo bei tebenaudoja puldama Ukrainą.

 

Nors, kaip ir minėta teksto pradžioje, atrodytų, kad Baltarusijos užgrobimas neturi prasmės ir tik dar labiau komplikuotų Maskvos padėtį tarptautinėje arenoje, Kremliaus logika gali būti kiek kitokia. Kitais metais V. Putinas sieks perrinkimo į prezidento postą. Teigiama, jog jis svajoja apie švarią pergalę, kurioje atsispindėtų nuoširdžią visuomenės meilę „Rusijos gelbėtojui“. Tačiau blogėjant ekonominiai padėčiai ir stiprėjant faktinei tarptautinei izoliacijai pasiekti tai bus labai sunku. Euforija dėl Krymo jau išblėso, Maskva taip pat negali pasigirti pasiekimais Donbase ar Sirijoje. Tokioje situacijoje būtent Baltarusija gali tapti natūraliu ir, kas svarbiausia, lengvu taikiniu. Kaip parodė Krymo precedentas, „imperinių valdų išplitimas“ palankiai veikia Rusijos visuomenės nuotaikas.

 

Šie nerimastingi pasvarstymai yra tas atvejis, kai nuoširdžiai norėčiau klysti. Nėra abejonių, kad Baltarusijos užgrobimas taptų ne vien šios šalies tragedija, bet dar labiau komplikuotų situaciją mūsų bendrame regione ir sąlygotų jame dar didesnę įtampą.

 

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.