Birutė Burauskaitė: rusų propaganda dar ilgai naudosis mūsų istorija

lzinios.lt 2017 07 31

Partizanų istorija mūsų visuomenės sąmonėje vis dar gyva, todėl į kalbas apie partizanus reaguojame itin jautriai. Rusų propagandistai tai žino, todėl tai išnaudoja, mano Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė.

lzinios.lt

Partizanai ir jų istorija – mėgstama rusų propagandos tema. Apie juos pasakojama netiesa, skelbiami nepatvirtinti arba savaip interpretuoti archyviniai duomenys, šmeižiama. B. Burauskaitė sako, kad pusės tiesos sakymas – itin dažnai propagandoje pasitaikantis triukas, todėl mes privalome kalbėti atvirai, reaguoti greitai ir būti objektyvūs. Mūsų istorija nėra tik balta ir patogi – būta visko, todėl tiesa yra mūsų ginklas prieš rusiškąją propagandos mašiną, kuri istoriją išnaudoja savoms reikmėms.

 

 

– Rusija archyvinę medžiagą apie partizanus naudoja propagandiniais tikslais. Kokius archyvus turi rusai, o kas yra likę Lietuvoje. Kaip yra renkama ir saugoma medžiaga apie partizanus?

– Rusija turi kai kurias kalėjimų bylas ir procesinius dokumentus, kurių neatidavė Lietuvai, kuomet vyko archyvų grąžinimas. Žinoma jie turi ir operatyvinės medžiagos. Jie rinko ir vis dar renka medžiagą apie asmenis, įvykius, nes partizanų tema jiems labai įdomi. Rusams patinka daryti tam tikrus vertinimus, skleisti propagandą, dalytis informacija tada, kai jiems patogu.

 

Tarkime, yra OSI (Office of Special Investigations), kuris Simono Vyzentalio centrui teikė medžiagą apie Holokausto dalyvius. Daug informacijos apie nacių laikotarpį ir veikėjus Lietuvoje buvo KGB bylose. Negalima sakyti, kad tai buvo falsifikuota medžiaga, bet interpretacijos ir vaizdai buvo iškreipti.

 

Lietuvoje yra išlikusi trijų rūšių archyvinė medžiaga: KGB suformuota medžiaga; operatyvinės bylos ir dokumentai iki 1953 metų. Planai, ataskaitos, baudžiamosios bylos. Kitas šaltinis – partizanų dokumentai, kurie buvo rasti ir vis dar randami, tarkime, neseniai rasta karo lauko teismų medžiaga. Tai – labai svarbūs dokumentai, istoriniai šaltiniai, padedantys susidaryti platesnį įvykių vaizdą. Dar vienas šaltinis – prisiminimai ir asmeniniai liudijimai.

Sunkiausia gauti tą medžiagą, kuri yra už Lietuvos ribų. Yra nemažai informacijos Lenkijoje, bendradarbiaujame su jų istorikais, leidžiame knygas. Ukrainoje dabar galima peržvelgti archyvus, bet ten yra mažai mums naudingos informacijos. Baltarusijoje turėtų būti archyvinės medžiagos, bet mes negalime gauti priėjimo prie jų archyvų. Šiek tiek medžiagos randame Latvijoje, daugiausia apie būrius, veikusius pasienyje.

 

– Kaip sovietai rinko informaciją apie partizanus? Ar ji buvo patikima, ar archyvuose turimos bylos, skaičiai – verti pasitikėjimo?

– Gausiausia medžiaga yra KGB buvusiame archyve, o patikimumas yra sudėtingas dalykas. Tarkime, negalime abejoti faktu, kad buvo nužudytas asmuo, bet kas jis buvo ir kas jį nužudė – nebūtinai bus parašyta taip, kaip išties buvo.

 

Įvairiais laikotarpiais NKVD ir stribai kiekvieną nužudytą žmogų į savo ataskaitas įrašydavo kaip partizaną, nes jiems tai buvo naudinga. Tai buvo daroma dėl finansinių ar karjeros paskatų. O galbūt siekta gauti maisto korteles. Taigi, pirmieji dokumentai nėra itin patikimi.

 

Po kurio laiko Maskva suuodė, kad ataskaitos yra netikslios, todėl buvo liepta rašyti ne tik aukų skaičių, bet ir jas identifikuoti. Tiesa, tai padaryti jiems buvo sudėtinga, nes partizanai neturėjo dokumentų, neretai naudodavo granatas tam, kad nusižudytų, kūnai būdavo sudarkyti. NKVD siekdami nustatyti partizanų tapatybes negyvus žmones numesdavo miestelių aikštėse ir žiūrėdavo ar giminaičiai atpažins.

 

Nagrinėjant KGB dokumentus reikia būti pasiruošus, žinoti kontekstą, žargoną ir kitas subtilybes. Nepasiruošęs žmogus daugelio dalykų tiesiog nesuprastų.

KGB baudžiamųjų bylų faktografinė medžiaga patikima, bet tardymo medžiaga jau negalima visiškai tikėti, nes nežinome, kokiomis aplinkybėmis informacija buvo išgauta. Gal žmogus buvo kankinamas, galbūt – žinojo, kad bunkeris jau tuščias, todėl jį nurodė, o gal buvo kitos aplinkybės. Todėl tyrinėti KGB medžiagą itin sunku, mat anuomet buvo naudojami įvairiausi triukai, mėtomos pėdos, klastojami dokumentai, prisipažinimai.

 

– Ką mums pasakoja partizanų archyvai? Kokią informaciją jie saugojo ir norėjo, kad mes sužinotume? Kaip jie rašė istoriją? Ar buvo minimi ir nepatogūs istoriniai faktai?
– Partizanai rašė tai, ką matė ir suprato. Jie manė, kad tai – tiesa. Ar tai buvo tiesa tuo metu jie negalėjo žinoti, tai žinome tik mes. 1949 metais, kuomet vyko partizanų vadų suvažiavimas, buvo patobulintas partizanų karo lauko teismas, statutas, atsirado žinių ir patirties, buvo galima išvengti klaidų, padarytų iki 1949 metų. Istorikams aiškinu, kad rašant apie partizanus privalu atsiriboti nuo dabarties, suvokti, kas tuomet vyko.

 

Partizanams būdavo pametama daug melagingos informacijos, ja buvo manipuliuojama. Jėgos buvo nelygios, ypač informaciniame lauke. Tarkime, buvo papasakojama apie kokią nors šeimą, esą šie yra išdavikai ir pasitaikydavo, kad tą šeimą partizanai likviduodavo. Buvo tokių atvejų, skaudžių klaidų. Bet svarbu suvokti, kad pokariu informacija sklido kitaip, ji nebuvo operatyvi, jėgos buvo nelygios. Mes negalime sakyti, kad visi partizaninio judėjimo dalyviai buvo angelai ir herojai. Nė vienoje šalyje taip nebuvo.

Tarkime, kiek partizanų būrio vadas galėjo žinoti, kas vyksta kaime? Kas užverbuoti, kaip „ateina“ informacija per infiltruotą informatorių, kas yra aukos, o kas – išdavikai? Kaltinti partizanus, kad jie kažko nežinojo arba kažką žinojo blogai galima tik tada, jei nesuvoki, kas vyko pokario Lietuvoje.

 

Tiesa, nuo 1950 metų partizanus ištiko kita bėda – padaugėjo išdavysčių. Smogikų būriai perverbuodavo partizanus ir įtraukdavo į stribų būrius arba tiesiog juos apgaudavo. Buvo naudojami įvairūs triukai tam, kad išgauti informaciją.

 

Tarkime, sugauna partizaną, veža į NKVD būstinę, o pakeliui konvojų užpuola tariami partizanai, išlaisvina belaisvį ir iš jo išgauna visą naudingą informaciją. Žmonės viską išklodavo, nes manydavo, jog pasakoja saviems. Buvo žiaurių atvejų, partizanai žudydavosi supratę, kad netyčia išdavė savo būrį.

 

– Partizanai Lietuvoje kovojo ilgai ir atkakliai. Kaip į partizanus reagavo kaimų, miestelių gyventojai? Rusų propaganda skleidžia gandus, esą partizanai kovojo ne tik su NKVD, bet žudė ir taikius gyventojus? Kokia buvo tikroji situacija pokario Lietuvoje?

– Partizanai žinojo, kad jie yra pasmerkti. Nuo 1948 metų puikiai matė kas vyksta, žinojo, kad niekas iš Vakarų jiems nepadės, o ir ta informacija, kuri patenka į Vakarus nebuvo viešinama. Vakarų specialiosios tarnybos žinojo, kas vyksta Lietuvoje, bet informaciją naudojo saviems tikslams.

 

Partizanams nebuvo lengva, tarkime, ten, kur NKVD galvojo, jog slapstosi partizanų vadai, didžioji dalis žmonių buvo paverčiami informatoriais. Kai kurie žmonės nė nežinojo, kad yra informatoriai, nes paslaptys buvo išgaunamos aplinkiniais keliais, naudojantis giminystės ryšiais, žmogiškosiomis silpnybėmis. Buvo daug žmogiškųjų tragedijų, išdavysčių, savižudybių.

 

Jei kalbėsime apie tuos žmones, kuriuos rusų propaganda laiko civilių aukomis, tai būtina suprasti, kad partizanų karo lauko teismo reglamente jie yra apibrėžti, kaip sovietinės administracijos atstovai.

 

Manoma, kad žuvo apie 12 tūkst. stribų, administracijos, apylinkės sekretorių, įgaliotinių ir agitatorių, čia taip pat įskaičiuota ir dalis kareivių. Partizanai šiuos žmones laikė ginkluotais kolaborantais. Tiesa, sovietmečiu šie skaičiai didėjo, kalbėta apie 15 ir net 18 tūkst. žuvusiųjų. Įdomu tai, kad naujų šaltinių neatsirado, bet skaičiai – didėjo. Tai buvo ir konjunktūriniai dalykai, nes tam tikru laiku stribai buvo prilyginti karo veteranams ir gavo privilegijas, kurios priklausė veteranams. Buvo papildomai didinamas aukų skaičius.

Pasitaikė ir visai nekaltų aukų ir tie atvejai yra žinomi. Tokių aukų nebuvo daug, bet to nepavyko išvengti, nes į partizanus ateidavo ne tik patriotiškai nusiteikę žmonės. Pasitaikydavo ir plėšikų. Buvo tokių, kurie suvedinėjo savo asmenines sąskaitas – daugiausiai dėl moterų. Partizanai patys nemažai tokių iš savo tarpo likvidavo, nubaudė mirties bausmėmis.

 

Buvo ir kitų skaudžių atsitikimų, kuomet KGB pakišta klaidinga informacija baigėsi tragiška klaida, žuvo žmonės. Svarbu priminti, kad tokių faktų niekas neslepia, apie tai yra rašoma, tai skaudus istorijos etapas, kurį privalome žinoti. Žmonėms, kurie yra nukentėję nuo partizanų, suteikiamas nukentėjusių našlaičių statusas.

 

– Rusų propaganda aktyviai bruka mintį, esą daugelis partizanų dalyvavo Holokauste, buvo žudikai. Ar dalis partizanų išties buvo Holokausto dalyviai? Ką apie tai žinome? Kaip Lietuvos visuomenė reaguoja į skausmingus istorinius faktus?

– Rusų propagandistai sako tik dalį tiesos, manipuliuoja informacija, kuri jiems yra patogi. Tarkime, niekada neužsimenama, kad Lietuvoje nacių laikotarpiu veikė 26 policijos batalionai, 4 iš jų dalyvavo Holokauste, o 2 buvo tik žudikų batalionai.

 

Visgi, visus partizanus, kurie yra buvę policininkai, rusų propaganda automatiškai vadina žydšaudžiais. Propaganda yra kuriama pasakant tik pusę tiesos. Skelbiant apie partizanus-žydšaudžius niekada neužsimenama, kuriame batalione jie dirbo, o juk tai nėra paslaptis, yra sąrašai, apie tai rašytos knygos. Žinoma, buvo tikrai baisių dalykų, pavydo, godumo. Bet tai mes viešiname, neslepiame. Nebeliko baimės, kad mūsų nacionalinis autoritetas bus sugriautas, jei papasakosime kažką blogo apie savo praeitį.

 

Mūsų centras laikosi griežtos politikos, mūsų tikslas – tiesa, mums svarbu priartėti prie to, kas vyko ir kas vykdė. Ši istorijos dalis yra gyva, skausminga, todėl vyresnioji karta reaguoja jautriai. Dirbdami savo darbą susiduriame su įvairiais vertinimais, gauname pastabų ir nuo radikalų ir nuo liberalų.

Tarkime, buvo atvejis su prezidento Antano Smetonos sūnėnu Juozu Krištaponiu, kuris buvo ne tik partizanas, bet ir Holokausto dalyvis. Jam buvo suteiktas kario-savanorio statusas, bet vėliau paaiškėjo, kad jis dalyvavo žudant žydus. Atidžiai ištirti dokumentai tai patvirtino, asmeniškai domėjausi šia byla, bet vos ėmus viešinti šį atvejį prasidėjo puldinėjimas. Vieni skundėsi, kad aš juodinu partizanų atminimą, o žydai buvo nepatenkinti, jog Holokausto dalyviui neatimamas savanorio statusas. Atsidūrėme tarp kūjo ir priekalo. Tiesa, tai išimtinis atvejis, tokių nutikimų nėra daug.

 

– Kaip galime priešintis rusų propagandai, melui, kurį skleidžia apie mūsų istoriją, jos dalyvius?

– Mes privalome daug dirbti, aiškintis tiesą, nieko neslėpti. Mūsų istorikai labai daug žino ir yra darbštūs, o tiesa yra mūsų geriausias ginklas. Propaganda siekia kiršinti visuomenę, o partizanų istoriją panaudoti lengviausia. Pokaris buvo itin sunkus laikas lietuviams, ta istorijos dalis vis dar skaudi daugeliui žmonių, tai – jautrios visuomenės vietos, kurias siekiama užgauti, išnaudoti.

 

Mes nedaug kalbame apie savo istorijos skaudulius, o kalbėti – privalu, nes mums reikia tą istoriją išgyventi. Turime suvokti, kad rusai propagandos tikslais dar ilgai naudosis skaudžiausiais mūsų istorijos momentais, tiek ilgai, kiek jiems bus naudinga. Mūsų ginklas yra tiesa, kad niekas negalėtų pasakyti, jog bandome kažką nuslėpti.