Vladimiras Putinas puošiasi – bus rinkimai

lzinios.lt 2017 06 28

Rusai su nerimu laukia 2018 metų prezidento rinkimų. Vieni nerimauja, kiti – apatiški, o dar kiti viliasi, kad situacija šalyje gali pasikeisti.
Tiesa, netikėtumo faktorius itin mažas – visuotinai sutariama, kad prezidentas Vladimiras Putinas valdys šalį bent iki 2024 metų. Taigi, pokyčių tikisi retas, visgi, nauji rinkimai reiškia naują politikos ciklą, kuris gali atnešti naujovių, rašo Andrejus Kolesnikovas savo publikacijoje Cernegie.ru.

 

Putinas ir jo artima aplinka, regis, yra labai patenkinti sistema, kurią sukūrė, todėl nenori ir nesiruošia nieko keisti. Jie tiki, kad užkopė į kalno viršūnę ir jiems nebėra ko bijoti. Pasak Rusijos politikos analitikų, dabartiniai valdantieji mano, kad „ateityje grėsmių nenusimato“.

 

Sėdintieji Kremliuje tiki, kad didžiausias jų priešas yra ne stagnacija ir inercija, o pokyčiai ir sistemos pasikeitimai. Kremliaus valdytojai mano, kad jei „populistinis autoritarizmas“ veikia, kodėl tai reikėtų keisti? Visgi, Rusijos valdantysis elitas turės suprasti, kad norint išlaikyti status qua būtina keistis ir nuo to neįmanoma pabėgti.

 

Dabartinė Rusijos valdžios grietinėlė kantriai dirba tam, kad užtikrintų sklandų valdžios perėmimą-perdavimą po 2018 metų rinkimų. Jau kuriami planai naujai porinkiminei politinei sąrangai, kurios esmė – postų persidalijimas, kuomet vieni žmonės paliks, o kiti – užims tam tikrus aukštus postus.

 

Viskas tam, kad dar labiau apsaugotų prezidentą Putiną. Būsimų kėdžių perstumdymo užuominų yra ir dabar. Štai Aleksėjus Dyuminas, Dmitrijus Mironovas ir Jevgenijus Zinichevas tapo Tulos, Jaroslavlio ir Kaliningrado gubernatoriais. Visi jie – prezidentinės saugumo tarnybos nariai. Ši tarnyba – viena iš daugelio Rusijos specialiųjų tarnybų, skirtumas tas, kad ši tarnyba – arti prezidento ir, kalbama, galingesnė nei JAV saugumo tarnyba.

Buvęs Kremliaus protokolo vadas Antonas Vaino pradėjo vadovauti prezidento administracijai, o Sergejus Kirienko – žmogus, spėjęs pabuvoti ministru pirmininku valdant prezidentui Borisui Jelcinui – tapo pirmuoju Kremliaus personalo vadovo pavaduotoju. Jis pakeitė Viačeslavą Volodiną, kuris tapo Dumos pirmininku.

 

Šie pokyčiai, kartu su svarbių politinių pareigūnų areštais ir atleidimais, siunčia aiškią žinią. Pasikeitimų – bus. Tarkime, liberalus Kirovo regiono valdytojas Nikita Belykas buvo suimtas, laisvės neteko ir keli aukšto rango įmonių vadovai, regionų valdytojai. Federalinės muitinių tarnybos vadovas Andrejus Balianinovas ir prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas taip pat neteko savo postų.

 

Visgi, vienas garsiausių atleidimų iš darbo ir suėmimų buvo tuomet, kai buvo apkaltintas ir suimtas buvęs ekonominio vystymosi ministras Aleksėjus Uliukajevas.

 

Šie pasikeitimai leidžia daryti tam tikras išvadas. Pirmiausia, kad prezidentas nutarė pasitikėti jaunesniais technokratais ir specialiųjų tarnybų darbuotojais, o ne savo senais bičiuliais. Manoma, kad jis tikisi, jog nauji žmonės padidins darbo efektyvumą ir sumažins korupcijos lygį. Taip pat galima pastebėti, kad vidinis prezidento ratas keičiasi – arčiausiai jo yra tie žmonės, kurie nebegali su juo kalbėtis tarsi su draugu ir prieštarauti jo sprendimams. V. Putinas buria naujus patikėtinius, kurie, tikėtina, jau pradėjo konkuruoti tarpusavyje tarp aukščiausių postų ir paskyrimų. Manoma, kad tarp jų prezidentas ieško naujo būsimojo ministro pirmininko, kuris vadovaus vyriausybei po 2018 metų rinkimų.

„Rosneft“ vadovo Igorio Sechino galia taip pat auga. Manoma, kad už daugelio paskutiniųjų suėmimų ir atleidimų stovi būtent jis. Taip siunčiama žinutė, kad jam leidžiama daugiau nei kitiems Putino bendražygiams. Maskvoje kalbama apie Putino-Sechino dvivaldystę, kuri reikštų, kad Rusijos režimas juda nuo draugų sistemos prie sargybinių sistemos, kurioje valstybės galva pasitiki verslininkais bičiuliais, o šie jį saugo.

 

Antra priežastis, kodėl Putinas keičia senus bendražygius į jaunesnius ir mažiau susitepusius, poreikis, kad valdantysis elitas sumažintu korupcines apsukas ir nedemonstruotų savo turto taip akiplėšiškai. Turto demonstravimas erzina paprastus piliečius ir diskredituoja prezidentą ekonominės krizės fone.

 

Putiną neramina kylanti populizmo banga, kurios pagrindinis lozungas – kova su korupcija ir nepotizmu. Putinas nebuvo patenkintas, kuomet buvusio saugumo vado Andrejaus Belianinovo namuose buvo atlikta krata ir žiniasklaidoje ėmė cirkuliuoti prabangių namų vaizdai. Prezidentui, manoma, buvo nejauku, kad pasaulis pamatė, kaip išties gyvena jo artimos aplinkos žmonės. Tokie ir panašūs suėmimai, atleidimai iš darbo, manoma, yra žinutės elito atstovams, kad net jie negali būti visiškai ramūs ir nebaudžiami. Prezidento artimi žmonės, o ir bendrai elitas, įspėti, kad nevalia demonstruoti perdėtos prabangos prieš būsimus prezidento rinkimus.

Dar viena numatomų pokyčių priežastis – valdomų liberalių reformų įvedimas laimėjus rinkimus. Yra žinoma, kad reformų nebus galima išvengti, todėl jau dabar modeliuojami autoritarinį modernizmą atitinkantys pokyčiai. Nauji žmonės greta Putino yra šio plano dalis. Visgi, ankstesni panašūs bandymai baigėsi nesėkmėmis, nes Rusija nėra Singapūras ir Rusijos autoritarizmas nepalieka erdvės modernizmui.

 

Dar viena priežastis, kodėl Kremlius sukruto jau dabar – tie patys būsimieji rinkimai, kuriuose Putinas turi nugalėti visiška balsų dauguma, o balsuoti už jį privalo minios. Ir visa tai privalo vykti tuomet, kai rinkimuose nedalyvaus joks realus Putino oponentas. Būtent todėl, vengdami bet kokio siurprizo, Kremliaus šulai neleis Aleksėjui Navalnui dalyvauti rinkimuose ir tapti kandidatu.

 

Dabartinis režimas siekia ne tik elito, bet ir masių pritarimo. Putinas yra kur kas daugiau nei žmogus – jis prekės ženklas, toks, kaip Gucci, Armani ar Prada. Jo prekės ženklas siejamas su Krymo užėmimu, karu Sirijoje ar vienvaldyste Rusijoje. Apklausose, vykdomose Rusijoje, Putinas yra lyginamas su Rusija, todėl žmonės negali, o ir nenori sakyti, kad jie nepasitiki savo vadovu.

Skelbiama, kad Rusijos prezidentu pasitiki 80 proc. rusų, o jo režimą galima vadinti hibridiniu autoritarizmu. Visgi, šis režimas negali būti vadinamas moderniu, daugių daugiausia – komerciniu socializmu, kuris pakeitė marksizmą-leninizmą eklektiška ideologija, kurios esmė – vienvaldystė.

 

Tiesa, visuomenė Putiną priima taip pat nemoderniai. Dar 2007 metais buvo patvirtinta, kad jis vadinsis „tautos lyderiu“. Elitas ir didesnioji dalis Rusijos visuomenės Putiną mato caro vaidmenyje, taip pat, kaip anksčiau buvo matomas komunistų partijos pirmasis sekretorius, o dar anksčiau – tikrasis monarchas.

 

Tam, kad suprastum šių dienų Rusijos ideologiją reikia prisiminti Volodino frazę „Putinas tai Rusija, o Rusija – Putinas. Kas oponuoja Putinui – oponuoja Rusijai“. Tai – viduramžių Europos aidai, kuomet politinė valdžia buvo šventa. Visuomenė, vadovaudamasi viduramžių suvokimu, iki šiol priima „dviejų valdžių ir vieno karaliaus“ valdymo principą. Atsiremiant į viduramžių pasakymą „rex est populus“ – karalius yra visuomenė, reiškia, kad Putinas simboliškai išreiškia žmonių valią Rusijoje. Galbūt todėl 80 proc. žmonių pasisakančių už Putiną išties pasisako už Rusiją. Tiesiog Putinas ir Rusija jau yra vienis.